Kaip litas virto litu
Idėja, kad Lietuvai reikia nacionalinės valiutos, kilo dar 1919-ųjų pradžioje. Anot istoriko Andriaus Grodžio, tuo metu norėta įvesti lietuviškus pinigus, tačiau Lietuva buvo ekonomiškai priklausoma nuo Vokietijos. Be to, tam sukliudė tebesitęsusios nepriklausomybės kovos.
Prie plano įvesti nacionalinę valiutą sugrįžta 1921 m. Tuo metu Lietuvos biudžetas buvo subalansuotas, prekybos balansas teigiamas, tačiau šalyje cirkuliavo auksinai, anksčiau buvę ostmarkėmis, tad nuolat krintantis Vokietijos markės kursas darė neigiamą įtaką.
Intensyvėjanti finansinė suirutė Vokietijoje, kai markės vertė tiesiogine to žodžio prasme krito ne dienomis, bet valandomis, tapo akstinu lietuviams. Buvo nuspręsta kuo skubiau įvesti nacionalinę valiutą. 1921 m. pradėtas ruošti savų pinigų išleidimo projektas, kuriam vadovavo finansų, prekybos ir pramonės ministras Ernestas Galvanauskas. Galų gale 1922 m. pavasarį Vyriausybės aprobuotas įstatymas tų pačių metų vasarą buvo perduotas Steigiamajam Seimui.
Adomas Galdikas. Triptikas Lietuva. 1936–1937.
Kaip ir vėliau ne kartą nutiko, priėmus principinį sprendimą, imta klaidžioti smulkmenose: politikai, visuomenė ietis laužė dėl piniginio vieneto pavadinimo.
Dar 1919 m. pradžioje buvo nuspręsta naujajai Lietuvos valiutai suteikti muštinio pavadinimą, tačiau 1922-aisiais radosi ir naujų pavadinimo variantų: nuo dolerio, kirptuko, lieto, lyros, vyčio, auksino, net ruginio, iki lito. Pasak A.Grodžio, muštinio pavadinimą valiutai palaikė daugelis, nes tuo pačiu vardu XVIII a. LDK buvo vadinami dukatai. Vis dėlto muštinis liko lito šešėlyje, nes didžiąja balsų dauguma Seimas pasisakė už litą ir centą.
Įamžinti motyvai
Nacionalinės valiutos idėjai suteikus teisinį karkasą, teko rūpintis jo materialine išraiška. Būtent ji ir akcentuojama Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Menas ir pinigai“. Parodos kuratorės – Daina Kamarauskienė, Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė.
Litas susiejo meno ir finansų pasaulį. Pirmąją nacionalinę valiutą kūrė garsiausi to meto tapytojai, grafikai: Adomas Galdikas, Adomas Varnas, Juozas Zikaras, Antanas Žmuidzinavičius. Nenuostabu, kad kuriant pinigus naudoti simboliai ir alegorijos atliepė tuo metu tapyboje, grafikoje, skulptūroje plačiai naudotus motyvus. Parodos autoriai siekė surasti sąsajas, kaip tie vaizdai ir įvaizdžiai cirkuliavo tarp meno kūrinių ir pinigų, vertybinių popierių dizaino.
Nepriklausomybės idėjai diktuojant visus jaunos respublikos gyvenimo aspektus, litas, tapęs ypač svarbiu nacionalinės tapatybės ženklu, atliepė ir to meto mene aktualizuotas temas ir motyvus.
Parodoje kalbama apie mūsų nepriklausomybės ženklus, kurie leido išlikti ir nepasiduoti.
„Svajonių Lietuva“, „Tautą įkvepiantys herojai“, „Žemės maitintojos simboliai“, „Valstybės kūrėjai“ – šios temos buvo būdingos tiek meno kūriniams, tiek pinigams. Tai, anot parodos organizatorių, rodo, kad polinkis romantizuoti ir idealizuoti buvo itin reikalingas, norint išsaugoti savo nacionalinę tapatybę. Grėbėja, artojas, verpėja ir sėjėjas tapo žemės maitintojos ir gausos simboliais.
Įdomu ir tai, kad čia eksponuojami ir meno kūriniai, kuriuose figūruoja tarpukariu tautinį pasididžiavimą atspindėję, o sovietmečiu lietuvio orumą palaikę įvaizdžiai. Ekspozicija atskleidžia, kokie santykiai siejo žinomą skulptorų Juozą Zikarą su prezidentu Antanu Smetona ir Jonu Basanavičiumi, kodėl pirmieji litų banknotai vadinti mėlynmargiais murzininaisiais, kodėl paskolos lakštai buvo parduodami priverstinai, ką gaminant pinigus reiškė pantografo išradimas, kokį kelią turėjo nueiti dailininkas, kad jo projektas taptų pinigu.
Pasipriešinimo ženklai
Vis dėlto ekspozicija neapsiriboja vien tik lito vizualinės raiškos analize. Joje litas pristatomas kaip nepriklausomybės ženklas.
„Prisimename, kaip 2014 m. gruodžio 31 d. su paskutiniais laikrodžio dūžiais palydėjome lietuvišką valiutą litą ir pasitikome eurą. Kiek dar metų mintyse konvertavome eurus į litus? O kiek jau yra žmonių, kurie lito nėra rankose turėję? – retoriškai klausia parodos organizatoriai. – Šiandien, kai visai greta grėsmė, naikinanti ne tik žmones, bet ir tautų identiteto simbolius, ši istorinė tema tampa vėl labai aktuali, nes parodoje kalbama apie mūsų nepriklausomybės ženklus, kurie leido išlikti ir nepasiduoti.“
Kartu su partneriais Lietuvos nacionaliniu dailės ir Vytauto Didžiojo karo muziejumi rengiamoje parodoje pristatomas ne tik tarpukaris: analizuojami abiejų nepriklausomybės laikų litai.
1940-aisiais prasidėję naujasis okupacijų periodas litą pavertė tyliu pasipriešinimo ženklu. Tarpukario oficialiojo stiliaus įvaizdžiai sovietinio totalitarizmo metais tapo laisvės ir mūsų tylaus pasipriešinimo simboliais.
Sovietizuotoje Lietuvoje su ypatinga pagarba buvo branginti tarpukario Lietuvos simboliką turintys daiktai. Pavyzdžiui, sidabrinis litas su prezidento A.Smetonos profiliu kaip didžiausia relikvija buvo perduodamas jaunajai kartai ir saugomas slapčiausioje namų vietoje. Slapčiausioje, nes už vadinamosios buržuazinės atributikos laikymą ir platinimą buvo galima užsitraukti saugumo struktūrų nemalonę; tai intensyviausių represijų laikotarpiu galėjo baigtis tremtimi ar įkalinimu.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir jos piniginį vienetą, didelė tarpukario simbolikos dalis buvo perkelta ir į naujuosius litus. Šiandien apolitiškai atrodantys banknotai ir monetų modeliai su Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos herbais tarpukariu kėlė itin jautrius klausimus – šie vaizdai palaikė valstybės teritorinio vientisumo idėją.
Kas? Paroda „Menas ir pinigai“.
Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Kada? Veikia iki rugpjūčio 28 d.
Naujausi komentarai