Pamatyti šokį kitaip

Rezidencijos idėja gimė pirmojo karantino laikotarpiu, kai kultūros įstaigos ėmė perkelti didžiąją dalį renginių į virtualiąją erdvę. Tokiu būdu pakito kūrėjo ir jo auditorijos santykis, iškilo svarbi meno pasiekiamumo problema. Tad projekto tikslas – suteikti kūrėjams ir bendruomenėms erdvę pažinti vieniems kitus, dalytis patirtimis ir jas reflektuoti.

Savo žiniomis apie judesį šokėja ir choreografė I.Puišytė-Šidlauskienė dalijasi su regos negalią turinčių žmonių bendruomene. Drauge su trimis dalyviais, kurie šokio akimis pamatyti negali, menininkė ieško būdų padėti jiems pajusti savo kūną kitaip, atrasti naujas judėjimo galimybes.

Pasak I.Puišytės-Šidlauskienės, neregių ir silpnaregių bendruomenę ji pasirinko, nes jau kurį laiką domėjosi, kaip į šokį galima įtraukti neįgaliuosius.

"Mintis apie neregius kilo natūraliai. Juk jie iš visų visuomenės grupių mažiausiai susiduria su šokiu. Kiti neįgalieji gali šokį matyti per televiziją ar spektakliuose. O neregiai, ypač tie, kurie nemato nuo gimimo, nežino, kaip atrodo ši meno forma. Jie girdi muziką, bet negali įvardyti, kas yra šokis, – pastebi menininkė. – Vienintelis būdas, kaip neregiai gali jį patirti – pajusti savo kūnu."

Prieš imdamasi projekto "Pašok su manimi", I.Puišytė-Šidlauskienė pasidomėjo, ar kas nors nėra vedęs tokių šokio užsiėmimų. Tačiau jokių panašių tyrimų ar veiklų ji nerado. Tad šokėja susitiko su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos meno projektų vadove Lina Puodžiūniene, kuri supažindino su bendruomenės nariais ir davė naudingų patarimų.

"Atsirado nemažai žmonių, norinčių dalyvauti mano projekte. Deja, ne visi naudojasi programėlėmis, kuriomis projekto metu vyksta mūsų bendravimas, – pasakojo I. Puišytė-Šidlauskienė. – Tad šiuo metu dirbu su trimis skirtingo amžiaus žmonėmis. Su kitais tiesiog susiskambiname, palaikome ryšį. Galbūt pasibaigus karantinui prie projekto prisijungs ir jie."

Indrė Puišytė-Šidlauskienė

Judesio terapija

Paskelbtas antrasis karantinas kiek sujaukė pašnekovės planus. Žinoma, šokio užsiėmimus vesti gyvai būtų gerokai patogiau. Tačiau šokėjai ir projekto dalyviams teko persikelti į virtualiąją erdvę. I.Puišytė-Šidlauskienė neslėpė dėl to jautusi nemažai nerimo.

"Nuotolinis darbas daugeliui mūsų jau tapo įprastas. Aš virtualiai mokau šokti tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Tačiau su neregiais viskas vyksta kiek kitaip, o tai iš pradžių nemenkai gąsdino, – prisiminė ji. – Jeigu dirbtume šokių salėje, galėčiau prieiti, paliesti, perteikti informaciją savo kūnu. Tačiau dirbdama per nuotolį privalau atrasti būdą, kaip vien žodžiais išsakyti tai, ką noriu. Vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad sekasi išties neblogai, daug kalbame, analizuojame, atliekame refleksijas."

I.Puišytė-Šidlauskienė pamokas veda žodiniu būdu, naudodama išmaniąsias programėles. Kyla ir tam tikrų iššūkių, nes pamokas kiekvienam reikia pritaikyti individualiai.

"Žmonių, su kuriais dirbu, situacija nevienoda. Viena moteris yra neregė nuo gimimo, o kiti užsiėmimo dalyviai – silpnaregiai. Tad jų skirtingumas lemia ir skirtingas galimybes, – atskleidė pašnekovė. – Mano pamokos paremtos improvizacija ir judesio terapija. Muzika ir žodžiais sukeliamais vaizdiniais įtraukiu užsiėmimo dalyvius į šokio procesą. Nors neregiai sportuoja ir užsiima įvairiomis aktyviomis veiklomis, šokis yra visai kas kita. Improvizacijos būdu mes keliaujame mintimis, tampame medžiais, lapais. Šie vaizdiniai "persikošia" per kūną ir suteikia inspiraciją judesiui. Po užsiėmimų dalyviai pasakoja, kad labai atsipalaidavo, iš tikrųjų mintimis nusikėlė kitur. Tai padeda geriau susipažinti su savo kūnu, suprasti, kad jis gali būti visoks."

Nors rezidencijos trukmė – mėnuo, I.Puišytė-Šidlauskienė projektą ketina tęsti ir toliau. Moteris tikisi, kad, pasibaigus karantinui, prie šokio pamokų prisijungs ir daugiau neregių. Šokėjos planuose – ir taikomoji mokymo programa neregiams.

Asmeniniai treneriai ir edukatoriai nufilmavo vaizdo įrašus, kuriuose pademonstravo, kaip, pasitelkus instaliuotus objektus, treniruotis ar atlikti šokio judesius.

Šilainių transformacijos

Tarpdisciplininė menininkė M.Nemčenko rezidencijos metu tęsė savo projektą "Mūsų stadionas". Glazgo mieste gyvenusi kūrėja projektą pradėjo kartu su vengre kuratore Anna Tüdős. Kolektyvui "BRUT Collective" priklausančios menininkės domisi daugiabučių ir besikeičiančios viešosios erdvės tematika.

Sportą ir meną savo gyvenimuose derinančios kūrėjos planavo su vienos Škotijos mokyklos mokiniais kurti erdvę, atliepiančią bendruomenės poreikius. Planas liko neįvykdytas, bet idėja vystėsi toliau. Šįkart ji iš dalies buvo įgyvendinta Šilainių mikrorajone. Žinoma, neapsieita ir be karantino trukdžių.

"Iš pradžių planavau dirbti su 12–16 metų paaugliais. Turėjo būti organizuojamos dirbtuvės su edukatoriais, sporto treneriais ir šokėjais. Tačiau buvo įvestas antrasis karantinas, ir teko ieškoti išeičių, – pasakojo M.Nemčenko. – Tai gana sudėtinga, nes visas mano projektas buvo grįstas artimu kontaktu." Galiausiai menininkė šešiose Šilainių mikrorajono vietose instaliavo tam tikrus objektus, skirtus treniruotis ir užsiimti kita veikla. Jais gali naudotis visi bendruomenės nariai.

Asmeniniai treneriai ir edukatoriai nufilmavo vaizdo įrašus, kuriuose pademonstravo, kaip, pasitelkus instaliuotus objektus, treniruotis ar atlikti šokio judesius. Priėjus prie kiekvieno objekto, galima telefonu nuskenuoti QR kodą ir pamatyti vaizdo įrašą. Šios instaliacijos Šilainiuose liks tol, kol džiugins vietos bendruomenę. M.Nemčenko gailisi, kad negalėjo šilainiškiams suorganizuoti filmų peržiūros ir diskusijos. Tačiau menininkė įsitikinusi, kad karantino aplinkybėmis projektas pavyko visai neblogai. Kol kas sunku pasakyti, kaip į naujai atsiradusias instaliacijas reaguoja bendruomenės nariai. Tačiau atrodo, kad jos sulaukia nemažai dėmesio.

"Sunku stebėti vietinės bendruomenės reakciją, nes gyvenu ne Šilainiuose. Tačiau domėtis instaliacijų likimu galiu sekdama mokomųjų vaizdo įrašų peržiūras, – atskleidė pašnekovė. – Pirmąją instaliacijų dieną peržiūrų buvo apie dešimt. Tądien apžvelgti instaliacijas nuėjau ir pati. Prie boksui skirto greičio kamuolio buvo priėję vaikai, kurie skenavo QR kodą. Kitas būrelis vaikų šokinėjo ant spalvomis nupurkštų plytelių. Labai smagu, kad žmones objektai iškart sudomino."

Rezidencijos metu sukauptas žinias M.Nemčenko tikisi panaudoti tolesniam projekto vystymui. Su kolege A.Tüdős menininkė planuoja ateityje vykdyti ilgalaikę studiją apie viešąją erdvę ir bendruomenių veiklą.

Marija Nemčenko

Maištas XXI a.

Šokėja ir choreografė V.Pitrinaitė rezidencijos metu, pasitelkdama judesį, nagrinėja maištininkės figūrą ir įvairias jos interpretacijas. Projekte "Tai ne tavo sapnas" menininkė dirba kartu su jaunimo auditorija, kuri anksčiau nesidomėjo eksperimentiniu šokiu. Šokėja teigė save laikanti maištininke, nes jai patinka provokuoti.

"Mėgstu daryti viską kitaip – taip, kaip nepriimta, negražu, negalima, neleidžiama. Kvestionuoju tai, kas yra priimtina, normalu, gerai", – sako V.Pitrinaitė. – Tačiau pačiu projektu labiau siekiu reabilituoti maištininkės figūrą. Pagalvokime, kokias neigiamas interpretacijas ji turi – pasiutusi feministė, kuri iš tikrųjų yra vieniša ir neturinti su kuo pasikalbėti, įkyri mažumų atstovė, peršanti savo nuomonę, ar kokia nors "žalioji", kuriai rūpi tik išsisakyti socialiniuose tinkluose. Tokie vertinimai su sarkastiška, globėjiška, viską žinančio tėvo-vyro-dievo gaida, man kelia pasišlykštėjimą. Tokiu būdu pateisinama hierarchinė struktūra, visagalė sistema."

Menininkė pateikė inkvizicijos pavyzdį. Kol bažnyčia 1782-aisiais nustojo persekioti "raganas", vien Vokietijoje žuvo šimtai tūkstančių žmonių.

"Aišku, tai gera strategija – apkaltinti arba sumenkinti žmogų, kad jis būtų negirdimas. Kadangi tokių negirdimų žmonių daug, niekas nesikeičia. Juk tie, kurie norėtų kažką pakeisti, tampa tylia mažuma – svarsto šokėja. – Pati niekada nebuvau gera mergaitė, todėl išaugau į truputį pavojingą personą, ir save priimu tokią, kokia esu. Įkopusi į ketvirtą dešimtmetį, jau galiu pradėti sakyti, ką galvoju."

Pasak V.Pitrinaitės, jaunimo auditoriją ji pasirinko todėl, kad šiuolaikiniai jaunuoliai jai atrodo įdomūs ir kitokie. Nors maištas anksčiau buvo artimiausias būtent šiai amžiaus grupei, šiandien situacija pasikeitusi. "Sakyčiau, kad šiuolaikinio jaunimo problema – per daug drausmės. Praleistos pamokos, neatlikti namų darbai ir neapgalvoti poelgiai jiems nebūdingi, – mąsto menininkė. – Kažkada maištas buvo būdingiausias jaunimui, nes iš esmės jaunuoliai maištavo prieš materialiomis gėrybėmis aptekusią savo tėvų kartą ir griežtai sudėliotą gyvenimą gyvenančią vidurinę klasę. Kaip kultiniame filme "Maištas be priežasties" su Jamesu Deanu. O dabar vidurinės klasės nebėra, maištas irgi adaptuojasi."

Vilma Pitrinaitė

Pasitelkiant jaunimui patrauklią stilistiką ir muziką, toks šiuolaikinis šokis tampa ne tik prieinamas jaunajai kartai – jis kalba jų kalba.

Kartas jungianti kalba

Pasak V.Pitrinaitės, įdomus rezidencijos projekto aspektas atsirado gilinantis į "hikikomori" fenomeną. Išvertus iš japonų kalbos, šis terminas reiškia atsiskyrimą, izoliaciją. "Tai asmuo, atsisakęs socialinio gyvenimo ir siekiantis izoliacijos, savo noru atsiribojantis nuo išorinio pasaulio. Šis reiškinys labiausiai paplitęs tarp jaunų žmonių Azijoje, tačiau pasireiškia ir Vakarų šalyse. Manoma, kad tai maištavimo aktas prieš perdėtai konkurencingą Rytų Azijos visuomenę ir jos socialines normas, arba nesugebėjimas jų laikytis bei iš to kylantys gėdos, kaltės jausmai", – atskleidė ji.

Nors V.Pitrinaitės pasirinkti jaunuoliai iki šiol nesidomėjo konceptualiu, eksperimentiniu šokiu, anot menininkės, tai nėra joks iššūkis.

"Nesuprantu, kodėl manoma, kad eksperimentinis šokis yra mažiau prieinamas. Daugumai jis kaip tik labiau pasiekiamas nei, tarkim, šiuolaikinis abstraktus baletas, kuris atrodo atgyvenusi, neatliepianti šiuolaikinių aktualijų šokio forma, su perdėtai išpuoselėtais kostiumais ir negyva scenografija, – pastebi choreografė. – Be to, naudodama kūną ir judesį, savo darbuose eksperimentuoju su pop ir andergraundo stilistikomis, provokacija, realizmu, humoru, spalvomis ir emocijomis. Pasitelkiant jaunimui patrauklią stilistiką ir muziką, toks šiuolaikinis šokis tampa ne tik prieinamas jaunajai kartai – jis kalba jų kalba." Pasak V.Pitrinaitės, ji žino, kad šokis yra jungiantis menas. Tačiau prasidėjus projektui kūrėja net pati nustebo, kad jis gali taip sujungti. Su jaunuoliais menininkė iš karto rado bendrą kalbą.

Projekto dalyviai tarpusavyje bendrauja socialiniame tinkle "Facebook". Čia V.Pitrinaitė pateikia šokio užduotis, kurias reikia atlikti ir nufilmuoti. "Iš esmės jokio apčiuopiamo rezultato pasiekti nenoriu, bent jau karantino metu. Kol kas gruodžio 28 d. planuoju tiesioginę šokio performanso "Tai ne tavo sapnas" transliaciją, kad šventinis laikotarpis būtų ne tik maistingas bet ir maištingas", – juokiasi ji.