Norėtųsi parašyti tekstą, kuris bet kurį skaitantįjį pačiuptų už rankos, ausų ar bent sagos ir nusitemptų su savimi į Kauno fotografijos galeriją, kur menininkų pora Francoise ir Daniel Cartier (žinomi kaip F&D Cartier) atidarė parodą "Wait and See" ("Palauk ir pamatysi"). Šis projektas yra "Meno parko" organizuojamo festivalio "Kaunas mene. Sklaida. Pažintys" programos dalis.

Kuo pavirs niekas?

Savo prigimtimi fotografija yra susijusi su dviem baziniais mūsų pasaulio reiškiniais – laiku ir šviesa. Abiejų prigimtis, atrodo, net mokslui nėra iki galo aiški, kas lyg ir banaliems fotografijos cheminiams reiškiniams suteikia paslapties aurą, tarsi vis dar naudotume kažką iš viduramžių alchemikų arsenalo, tik versdami ne geležį auksu, o šviesą vaizdu.

Ir iš tiesų, nors analoginė fotografija daug kam atrodo senoviška ir nebetekusi aktualumo (panašiai kaip tapyba), nuolat girdime deklaruojant jos mirtį, tačiau ši vis prisikelia. Bet greičiausiai ji nė nebuvo mirusi, atsiverdama naujais aspektais ir formomis, gal dėl tų savo prigimtinių dėmenų – laiko ir šviesos, kurie yra tiesiog amžinosios filosofinės sąvokos.

Šveicarijos menininkų paroda "Palauk ir pamatysi" ir kelia filosofinius klausimus arba siūlo tiesiog dzeniškąją meditaciją, patiriamą ar atliekamą per fotografiją. Tikslinu – paroda tokia abstrakti ir švari, kad balansuoja ant dzeniškos būties/nebūties ribos, kai viskas atsiranda iš nieko. Iš balto popieriaus lapelio. Fotopopieriaus lapelio.

Akimirką pakeitė tėkmė

Parodoje eksponuojami tiesiog surinkti iš įvairių menininkų fotopopieriaus lapai bei fotoplokštelės. Laikui bėgant veikiami galerijos lempų ir pro langą sklindančios šviesos šie įgauna spalvą, tapdami rusvais, violetinio atspalvio ar melsvais, buvusios ryškiai purpurinės fotoplokštelės blunka, gelsdamos, pasidengdamos dryžiais. Tačiau tai nėra kažkoks chaotiškas popierių rinkinys – išbandę, kaip kiekvienas iš duotų popierių kinta, reaguodamas į šviesą, kokių atspalvių ar spalvų įgauna, menininkai ant galerijos sienų sukūrė aiškiai apgalvotą ir architektūrišką ekspoziciją, lengvą, kaip šviesios birželio naktys ir vasaros vėjas.

Paroda artima Gintauto Trimako paskutiniųjų metų eksperimentams, taip pat visai neseniai eksponuotiems šioje galerijoje, menininkai tęsia abstrakčios konceptualiosios fotografijos liniją, suteikdami jai filosofinį atspalvį, kai viskas iš tiesų vyksta čia ir dabar, kai atėjęs į salę gali ramiai stebėti laiko tėkmę, kartu atsigręždamas į chemijos magiją.

Čia eliminuota dar viena svarbi fotografijos sąvoka – fiksavimas. Menininkams nerūpi sugauti ypatingą akimirką ir įkalinti amžiams. Jie leidžia procesui tekėti ir vykti, nestabdydami, nefiksuodami, taip išryškindami begalybės dimensiją.

Ką byloja procesas?

2013 m. per meno rezidenciją Nidoje menininkų pora Francoise ir Daniel Cartier susitiko su lietuvių fotografais ir rinko iš jų senus šviesai jautrius fotopopierius, iš kurių ir sukurta ekspozicija.

Menininkai konkrečiai neakcentuoja, iš kokio fotografo, koks popierius gautas, tačiau Antano Sutkaus duotąjį išdėliojo stačiakampiu, susidedančiu iš 75 popierėlių, taip pažymėdami šio fotografo 75-ąjį jubiliejų.

Kaip atskleidė galerijos darbuotojai, nuostabaus purpuro fotoplokštelės yra gautos iš fotografo Arturo Valiaugos, taip pat įtraukto į festivalio "Kaunas mene" programą, o ant sienos eksponuojamas polaroidas yra Arūno Kulikausko.

Įvairių spalvų gama kuriama beveik vien iš nespalvotai fotografijai skirto popieriaus, spalvotai skirtas tik vienas popierių blokas. Taigi, akivaizdu – negalime griežtai teigti, kad čia rodomi popieriai yra vien sovietinės gamybos, kaip ir tai, kad tai – vien popierius. Bet kuriuo atveju šios fotografinės medžiagos iškalbingos, net nereikalauja indentifikacijos, nereikalauja vaizdo. Jos kalba apie laiką, kuris teka galerijos erdvėje, kalba apie kitą laiką – istorinį, kai analoginės fotografijos technikos buvo vienintelės, sujungdamos čia ir dabar su tolima praeitimi.
Visų smulkių niuansų žinoti ir nebūtina – salių tyloje vyksta procesas, primenantis vos pastebimą gėlės žiedo augimą – pradžioje bespalvis, pamažu augdamas, įgauna savo spalvą.

Beveik performansas

Menininkams tai jau keturiolikta tokio pobūdžio ekspozicija, kaip jie teigia – pati sėkmingiausia. Ilgus metus F&D Cartier kūrė fotografinius vaizdus nenaudodami fotoaparato, o tiesiog ant fotopopieriaus eksponuodami atsitiktinai rastus objektus. Fotograma vadinamas būdas kalba apie tai, kad šviesa per laiką pati kuria įvairius piešinius ant jai jautrios medžiagos, užfksuodama daiktų žymes ir formas.

Vėliau menininkai atsisakė ir daiktų, liko tik šviesai jautrus popierius. 1995 m. pradėję kolekcionuoti 1880 –1980 m. fotografinio popieriaus pavyzdžius, menininkai pastebėjo, kad net fotolaboratorijoje neapdorotas popierius savitai ir labai skirtingai reaguoja į šviesos ir aplinkos poveikį.

Ši paroda itin procesuali, ją lygiai taip pat sėkmingai būtų galima pavadinti performansu, tačiau identifikuoti ar įvardyti čia visai nebūtina, daug svarbiau – patirti, į galeriją galima užsukti kiekvieną dieną ir rasti vis kitą parodą – spalvos bus pasikeitusios, popieriaus baltumas ar plokštelių purpuras keliaujantis praeitin. Tiesa, dalis plokštelių  eksponuotos gerąja puse į sieną – tai lieka kaip kamertonas:  purpuras keičiasi nežymiai, leisdamas nutuokti, koks jis buvo pradžioje.

Šis tekstas negali būti ilgas, jis tik skirtas pačiupti nors vieną skaitantįjį už rankos ir pabandyti nusivesti į zoną, kur tyliai atsiranda fotografija. O jai vaizdas nėra būtinas, jo nebuvimas tampa ypatinga tyla, kai spalva vos pastebimai pulsuoja ir kinta, atsiskleidžia popieriaus paviršiai – blizgūs ir matiniai, kalba pats visagalis laikas. Tad ir nerašysiu ilgo teksto apie tylą – geriau patylėti stebint ir patiriant menininkų Francoise ir Daniel Cartier sukurtą alcheminį virsmą.

Kas? F&D Cartier kūrinių paroda "Palauk ir pamatysi".
Kur? Kauno fotografijos galerijoje.
Kada? veikia iki liepos 27 d.