Išskirtinė aura

"Mėgstu žmones, labai patinka bendrauti – galiu ilgai pasakoti, kalbėtis. Esu atvira. Atviri ir mano namai. Draugams, kaimynams, bendruomenei, įdomiems žmonėms, kūrėjams. Kartą visai dienai namą atidaviau realizuoti jaunimo projektą, čia fotosesiją darė fotomenininkė iš Japonijos, o prieš savaitę vyko naujos knygos pristatymas. Su kolegomis sutarėme, kad nuo šiol kartą per mėnesį mano namuose rengsime menininkų susitikimus", – pasakoja Jolanta.

Šie namai niekuo neprimena išpuoselėto šiuolaikiško būsto: euroremonto sumanymai moteriai gražūs, patrauklūs tik žurnalų nuotraukose, tačiau tokio savo interjero ji neįsivaizduoja – per daug sterilu, nėra, kur akių paganyti. Ypatingą šių namų aurą pajunti vos peržengus slenkstį – kiekviena kertelė prašo išskirtinio dėmesio. Akį traukia pačios šeimininkės, jos vyro, dukters Aijos ir sūnaus Manto meniški darbai, su jais darniai sugyvena Jolantos mokinių iš Dailės gimnazijos piešiniai, įvairūs paveldėti ir pirktiniai senoviniai rakandai, nedidelės kolekcijos kurpalių, kaukių, rankinių, kilimų mušiklių, stiklo butelių, tai šen tai ten išsibarsčiusi solidi grietinėlės ąsotėlių kolekcija. Ryškių spalvų kontrastus kuria ne tik tekstilė, baldai, bet ir baltas, raudonas, mėlynas kampeliai – juose šeimininkė sudėjusi skirtingus konkrečios spalvos indus, dėžutes, mažmožius.

Smagi medžioklė

"Manęs netraukia nauji daiktai – žaviuosi senoviniais: jie gražesni, dekoratyvūs, originalesnių formų, kiekvienas turi savo istoriją: tik įsivaizduokite, kiek jie gali papasakoti prisiminimų ir nutikimų iš buvusių savo šeimininkų gyvenimo. Jie prikelia atmintį – užtenka man į juos žvilgtelėti ir prieš akis išnyra epizodai iš kokio filmo, ištrauka iš skaitytos knygos ar pabyra asmeninio gyvenimo fragmentai. Visa tai – stiprūs, emocijas žadinantys, kūrybiškumą skatinantys impulsai", – teigia Jolanta.

Manęs netraukia nauji daiktai – žaviuosi senoviniais: jie gražesni, dekoratyvūs, originalesnių formų, kiekvienas turi savo istoriją.

Potraukį daiktams su istorija ji atrado atsidarius Europos sienoms ir į Lietuvą pradėjus vežti įvairias senienas iš Olandijos, Vokietijos. Tikras atradimas menininkei buvo Aleksoto turgus. "Eidavau kaip į smagią medžioklę", – šypsosi Jolanta. Tuomet tokie daiktai brangiai nekainavo. Moters nedomino nei jų istorinė, meninė, nei tikroji materiali vertė, pakako, kad daiktas buvo gražus, įdomus, puiku, jei dar ir funkcionalus.

Taip grafikės namuose atsirado ir vaikystę primenantis lėkščių, identiškų toms, kokias turėjo jos močiutė – tėvelio mama Petronėlė, komplektas, ir išskirtinis rankų darbo gobelenas, kuriuo neabejotinai apsidžiaugtų jei ne muziejus, tai koks naujam gyvenimui prikeltas dvaras.

"Pardavėjas už jį prašė visai nedaug, bet pagauta azarto dar nusiderėjau, o paskui ėmiau svarstyti, kam gi man to gobeleno reikia?.. Pajutau tampanti liūtą už ūsų – pardavėjas niršo, tad nusipirkau, – prisimena J.Galdikaitė.

Netradicinė kolekcija

Tame pačiame Aleksoto turguje grafikės dėmesį patraukė simpatiški grietinėlės ąsotėliai. Kavos, arbatos servizai greitai išsidaužo, o šiuos pienui, grietinėlei skirtus indelius retai kas naudoja, gal tik Anglijoje jie – kasdienybė.

"Grietinėlės ąsotėlių pasitaiko itin dailių, labai netikėtų formų, be to, jie nedideli – galima net palubėje ant sijos sudėti, įvairiai sugrupuoti arba pritaikyti buityje – tinka cukrui, saldainiams, smulkmenoms laikyti", – pastebi gražių daiktų kolekcininkė.

Pradžioje Jolanta rinko išskirtinai tik balto porceliano ąsotėlius, bet vėliau kolekcijoje atsirado ir spalvingesnių, tiesa, saikingai puoštų ypatingo dizaino indelių. Beveik visus Jolanta pirko sendaikčių parduotuvėse ar turguose, dovanoti – vos keli: draugai, artimieji greitai suprato, kad pretenduoti į kolekciją gali ne kiekviena dovana. Pradžioje sparčiai augusi, pastaruoju metu kolekcija pildosi vangiai – retai kada pasitaiko kažkuo savitas grietinėlės ąsotėlis.

Susilaikyti nesiseka

Grietinėlės ąsotėlių kolekcija po namus išsibarsčiusi dalimis, tad jos savininkei sunku pasakyti tikslų eksponatų skaičių – niekada jų neskaičiavo, net ir juos plaudama. "Kartą du metuose sudedu į indaplovę ir išmaudau", – sako Jolanta. Net baugu pagalvoti, kiek laiko, jėgų aktyviai gyvenančiai ir kuriančiai menininkei trunka sutvarkyti visus jos didelių namų kampelius.

"Man labai patinka posakis: "Dulkės – mūsų amžiaus sidabras." Nereikia judinti daiktų ir nebus dulkių, – nuoširdžiai juokiasi moteris. – Šiaip esu gana praktiškas žmogus. Specialiai ir grindys išklotos keramikos plytelėmis: žinojau, kad namuose visada turėsiu šunį, kita vertus labai lengva palaikyti švarą namuose."

Jolanta prisipažįsta, kad pastaruoju metu stengiasi suimti save į rankas – pirkti mažiau daiktų. Sesuo jai net patarė, kad įsigijusi kažką naujo, Jolanta būtinai turėtų ir ką nors išmesti. Deja, kol kas gyventi tokiu principu menininkei sekasi sunkiai.

Praktiškas požiūris

"Naujas mano kolekcionavimo pomėgis – metalinės taurės. Esu labai praktiškas žmogus, tad jau galvoju apie senatvę: metaliniai indai ne stiklas ar porcelianas – jie nedūžta", – akį merkia pašnekovė ir pokalbis nejučiomis pakrypsta apie Jolantos močiutę Petronėlę.

Pamačiusi, ką padariau, mama vos negavo šoko – sukarpiau už talonus pirktą savo kraitinį vestuvių kilimą.

Būdama 16 metų iš Kretingos ji atvyko gyventi į Kauną, visą gyvenimą iki pat 90-ties siuvo, mirė sulaukusi 102 metų. Daug laiko leisdama su močiute Jolanta iš jos išmoko ne tik siūti, megzti, daryti įvairius darbus, perėmė praktišką požiūrį į gyvenimą – jai imponavo guvus, taikus, geranoriškas Petronėlės būdas, jos savarankiškumas, gebėjimas beveik iki pat mirties pasirūpinti savimi. Toks močiutės pavyzdys įkvėpė ir pačią Jolantą gyvenimą pradėti tvarkyti taip, kad senatvėje ji nebūtų našta kitiems.

"Supratau, kad šiuose namuose reikia daug ką patobulinti. Apskritai, blogai, kad pastatas stiebiasi į aukštį – ilgainiui bus sunku užkopti į miegamąjį ar pastogėje esantį vonios kambarį, – sako Jolanta. – Jei skaičiuosime su rūsiu, šis namas – penkių aukštų. Pirmame aukšte esanti kūrybinė dirbtuvė, kurioje praleidžiu daugiausia laiko ir kur dabar geriame arbatą, pagal pirminį sumanymą turėjo būti garažas."

Savo architektūra išsiskiriantį iš aplinkinių namų, užapvalintos formos pastatą, labai primenantį pilį, grafikė ir skulptorius pradėjo statyti jauni, vos baigę Dailės akademiją: patys kantriai valė Žaliakalnio turgaus ir beveik viso rajono šiukšlynu paverstą sklypą kalno pakraštyje, klojo klojinius, mūrijo sienas, darė perdengimus, tik stogą padėjo uždengti draugai. Daugiau kaip prieš 20 metų išmintingojo mokytojo "YouTube" nebuvo, tad sutuoktiniai tarėsi su meistrais, važiavo žiūrėti, mokėsi, pagal galimybes stengėsi taupyti pinigus. Statybos užtruko ne vienerius metus.

"Abu turėjome kažkokią įgimtą nuovoką, išmanymą techniniuose dalykuose, atrodė, nėra darbų, kurių negalėtume padaryti. Mums buvo labai įdomu", – sako pašnekovė.

Taisyklės negalioja

Pasak žymios grafikės, jos namuose negalioja jokios taisyklės. Kaip ir mene, taip ir puoselėdama namus Jolanta atsiduoda polėkiui, įsiklauso, ką kužda intuicija.

Šių nepaprastų namų interjere senoviniai klasikiniai baldai, močiutės kėdės, iš jos siuvimo mašinos padarytas stalas dera su naujo stiliaus virtuvės komplektu ir iš Indonezijos atgabentomis spintelėmis, bufetu ir skrynia, kurie stebuklingo atsitiktinumo dėka ištapyti lietuviškų lovatiesių raštus primenančiais motyvais. Kūrybinėje dirbtuvėje – ne tik televizorius, patogi lova ir stalas, prie kurio smagu priimti svečius, bet ir stovi grafikos staklės, didžiulė, pačios Jolantos sumontuota, nušlifuota ir nulakuota sieninė lentyna, kurioje apstu vietos menams, darbo reikmenims, senoviniams rakandams. Laiptų atitvaro ažūras – senamiestyje rastos išmestos balkono grotelės, kurias šeimininkė kruopščiai nušveitė ir nudažė, ant vieno lango karnizo – dvi visiškai skirtingos užuolaidos, viena jų – ryškiaspalvis prisiminimas iš kelionės po Maroką.

Šeimininkė kviečia palypėti į trečią aukštą – čia visos durys apklijuotos raštuotu kilimu.

"Buvo neišvaizdžios. Pamačiusi, ką padariau, mama vos negavo šoko – sukarpiau už talonus pirktą savo kraitinį vestuvių kilimą, – sako Jolanta ir praveria savo miegamojo duris. – Jį kūriau įkvėpta japoniško stiliaus. Pati ištapiau natūralaus šilko užuolaidas, sugalvojau rytietišką skėtį paversti šviestuvu, į vilnonį apklotą įvėliau stilizuotus paukščius."

Naujų idėjų nestinga

Šiuose namuose ypatingi net foteliai – pakabinti prie masyvių eglių kamienų balkių supasi hamakai-krėslai, juose Jolanta įsitaiso norėdama atsipalaiduoti, pabūti su savimi ir gamta. Pro langus atsiveria nuostabus, dailininko teptuko vertas vaizdas: veidrodiniu Neries paviršiumi bėga debesys, it ant delno kitapus upės esantis parkas, futbolo aikštynas, dalis Vilijampolės. "Štai ten mano tėvų balkonas", – rodo Jolanta.

Akivaizdu, kad išmonės nestokojančiai meniškai natūrai nieko neįmanomo nėra, tad šio namo kūrybiško tobulinimo procesas, vargu, ar kada sustos – menininkė pilna planų, naujų idėjų. Viena jų – stiklinė veranda, kurioje Jolantai būtų smagu leisti laiką tiek vasarą, tiek žiemą. Kirba mintis ištapyti visą namo fasadą: dabartinė jos vizija, kad piešinys turėtų priminti lengvai susiglamžiusį audinį ir įsilieti į aplinką, bet... laikas bėga ir neša vis kitas mintis.

"Mano sklypas ribojasi su nedidele, gerai išsilaikiusia, viena iš trijų čia esančių, Kauno tvirtovės įgulai priklausančių, baterijų. Pasitarėme su seniūnu, bendruomenės nariais ir ketiname prašyti leidimo ją paversti meno projektams skirta erdve. Pavadinimą jau turime – "Žalioji baterija", – atskleidžia dar vieną, šį kartą bendruomenei ir menininkams aktualų sumanymą J.Galdikaitė. Tikėtina, kad veiklios moters sąraše jis bus įrašytas pirmu numeriu.