Kauno pilyje eksponuojama Sigitos Dackevičiūtės skulptūros paroda "Anatomija". Aukso spindesys ir rūdys, aštrios formos ir aptakūs paviršiai – šie kūrinių kontrastai simboliškai atspindi ir pačios kūrėjos, aprėpiančios trapiąją grafiką, skulptūrą ir filosofiją, asmenybę.

Apie kūrybos kelio vingius tarp skulptūros ir iš grafikos bei profesionalias filosofijos studijas – pokalbis su pačia menininke.

– Tuomečiame Vilniaus dailės institute baigėte skulptūros specialybę. Visai neseniai tapote diplomuota filosofe. Kaip jūsų gyvenime atsirado filosofija?

– Visada domėjausi teoriniais mokslais. Vos pabaigusi skulptūrą mielai būčiau tęsusi meno filosofijos studijas. Tačiau tai buvo gilus sovietmetis, visi žinome, kokia tuo metu buvo filosofija. Galimybė tęsti studijas atsirado tik atėjus nepriklausomybei. Mane labiausiai domina šiuolaikinė postmodernioji filosofija, nagrinėjanti visuomenės, kultūros, meno procesus. Įdomu pažvelgti į meną nebe iš vidaus, o tarsi iš išorės, iš teorinės pusės. Be to, filosofų nagrinėjamos temos ir idėjos neretai įkvepia atrasti ir naujų skulptūrinių sprendimų. Nors apskritai filosofija ir skulptūra – labai skirtingo pobūdžio veikla.

– Kaip gimsta jūsų skulptūros?

– Galėčiau sakyti, kad skulptūrų gimimas – tai kontroliuojamų atsitiktinumų procesas. Jis vyksta visą laiką keliomis kryptimis. Kartais tiesiog žaidžiu su formų deriniais, kartais ieškau detalių, kartais tarsi juokais bandau sugalvoti pavadinimus. Kartais ieškau bendrų idėjų, kartais pamąstau apie bendrą konceptą. Kažkuriuo momentu kažkas susilydo į vieną visumą – idėja su forma, ritmas su forma, detalė su pavadinimu. Seniau epocha turėjo savo stilių, dabar stilius tarnauja idėjai, bendram konceptui. Daug laiko skiriu pasaulyje vykstančių meno procesų pažinimui – skaitau, dairausi po parodas. Svarbus tokio pažinimo motyvas yra nekartoti to, kas jau kažkur daroma, nes tam tiesiog gaila laiko. Daugybė skulptorių pasaulyje nuolat gamina formas, paprastos formos dažnai kartojasi, tad norint būti originaliam, turi gerokai sukomplikuoti tai, ką darai, ir rasti savo unikalų išraiškos būdą.

– Su kokia medžiaga jums patinka dirbti labiausiai?

– Mėgstu kietą medžiagą, kurios paviršių galima gludinti, man atrodo, kad šitaip galima išryškinti formą. Vidinė struktūra vis tiek svarbesnė, bent jau to stiliaus skulptūroms, kurias šiuo metu kuriu. Pastaruoju metu ėmė dominti kitokios struktūros, jų dar nematyti šioje parodoje. Liejimas man atrodo kol kas tinkamiausia medžiaga mano idėjoms įkūnyti. Tačiau medžiaga man atrodo mažiau svarbi už idėją ir ją įkūnijančią formą, tad kartais ir visai paprastos medžiagos – koks nors gipsas ar net molis gali būti geros skulptūros pamatu. Ne medžiaga svarbu, o pati kūryba ir geras sugalvojimas.

– Kaip vyksta jūsų kūrybos procesas?

– Tai racionalaus konstravimo procesas. Nedarau mažų eskizų, darau iš karto reikiamo dydžio modelius, kuriuos keičiu, pjaustau, kai kurias dalis perlipdau iš naujo. Kartais nuo pradinio sumanymo toks modelis nueina ilgą pjaustymo ir keitimo kelią, ir galutinis rezultatas būna stipriai pasikeitęs. Tačiau atmestos dalys niekur nepradingsta, jos vėliau išnyra kitose skulptūrose. Apskritai pjaustymas ir permontavimas iš naujo, tam tikras vos ne medicininis preparavimas yra mano skulptūrų dalis, tad ir požiūrio, koncepto dalis. Man svarbu, kad skulptūra būtų atvirai ir tyčia "sukombinuota", nors nemanau, kad tai atima jos natūralumą. Natūralumas mene, mano požiūriu, yra kažkur kitur, tai organiška idėjos ir jos raiškos formų dermė. Svarbu, kad skulptūra būtų paveiki, kad ji žadintų interpretacijas. Ne viskas pavyksta, tai viso gyvenimo siekis.

– Kas jus įkvepia?

– Jei kalbame apskritai apie bendrą kūrybinį įkvėpimą, tai nežinau, iš kur jis. Gal iš vidaus? Tai kažkoks energijos perteklius ar bendra orientacija gaminti nepanaudojamus daiktus, iš kurių lauki tik poveikio. Galbūt kūryba – tai pozicija, teigianti, kad žmogus nėra paprastas ir vienaplanis, jis įvairiasluoksnis, daugiabriaunis, komplikuotas, jis sukuria kultūrą, antrąją gamtą, kuri skirta ne materialiam gyvenimui pagerinti, bet turi kitus tikslus. Taigi kūrybos variklis yra mūsų esmė. O šiaip sukurti konkrečią skulptūrą įkvepia tai, kas mane supa, ką matau aplinkui: kažkur matytos daiktų formos ar jų detalės, ritmai. Kartais įvykiai. Net gimnazijos modelių kabineto objektai, kuriuos galima atpažinti ir šioje parodoje. Kartais toli ieškoti nereikia, nes skulptūrą galima padaryti beveik iš bet ko, tereikia tik noro.

– Kas jūsų kūrybai daro didžiausią įtaką?

– Bandote priversti atsigręžti į save, o tai nelengva padaryti. Kažin ar menininkas pajėgus įvertinti visas įtakas? Kalbant apie pavardes ar meno kryptis, kažkuriuo momentu mane žavėjo Constantino Brâncusi gebėjimas sukoncentruoti idėją į kompaktišką formą. Taip pat kubizmas, vaizdo ar formos dekonstravimas, permontavimas ieškant kitų perspektyvų, kubistinis vaizdo sąlygiškumas. Manau, neliko be pėdsako ir klasikinio meno išmanymas, tačiau jis nebūtinai turi matytis tiesiogiai, jis transformavosi į sudėtingų, gana komplikuotų struktūrų poreikį. O šiaip kūrybai įtaką daro gyvenimas, asmeniniai įvykiai, procesai visuomenėje, viskas, ko dalis esu ir su kuo susiliečiu.

Kas? S.Dackevičiūtės skulptūros paroda "Anatomija".
Kur? Kauno pilyje.
Kada? Veikia iki vasario 1 d.