Miestiečių keliones lydės poezija: jei ne žmogus – į kultūrą, tai kultūra – pas žmogų

Poezija – ir ant bėgių

Kelionė 6-uoju autobusu iš Technikos į Stadiono gatvę arba 23-iuoju iki Domeikavos gali neprailgti, jei verčiate Melanie Benjamin knygą "Penktosios aveniu gulbės", mobiliąja programėle mokotės ispanų kalbos arba, įrėmęs galvą į autobuso stiklą, gaudote devintą sapną.

Tiesa, nuo spalio užmigti bent viename iš minėtųjų maršrutų autobusų vargu ar pavyks – miestiečių kelionę iš taško A į tašką B kartą per savaitę lydės poezija. Projektą "Puota: audiokultūra. Pojūčiai" dar vasaros pradžioje pristatė "Kaunas 2022" programos "Kauno iššūkis" nugalėtojai. Įpusėjus rugpjūčiui, kūrybinė komanda startavo su įrašymo darbais.

"Jei ne žmogus – į kultūrą, tai kultūra – pas žmogų", – viena projekto kuratorių Austėja Balutytė neabejojo, kad jų idėja bus visapusiškai naudinga.

Žmonės esą iš arčiau pažins kiek nepelnytai pamirštą audiokultūrą ir atras rašančius, tačiau mažiau žinomus kūrėjus. Pastariesiems viešasis transportas bus tarsi pakilimo takas į potencialių skaitytojų ausis.

"Projekto tema – Kauno pojūčiai, todėl į miestą žmonės galės pažiūrėti ne tik iš urbanistinės pusės, o kur kas giliau", – garso takelių įvairove intrigavo jauna mergina.

Antrą rudens mėnesį žodžiu prabils ir vienas traukinys, vežantis į Vilnių ir atgal. Tik vagone skambės ne poezija, o keturios skirtingos istorijos. Apie jas A.Balutytė žadėjo papasakoti vėliau.

Projekto tema – Kauno pojūčiai, todėl į miestą žmonės galės pažiūrėti ne tik iš urbanistinės pusės, o kur kas giliau.

Susidomėjo ir vilniečiai

Pagal pirminį projekto autorių sumanymą, miesto viešajame transporte entuziastų lūpomis turėjo prabilti Lietuvos poezijos sunkiasvoriai – Justinas Marcinkevičius, Bernardas Brazdžionis, Sigitas Geda ir kiti šviesuoliai. Tiesa, šios idėjos teko atsisakyti dėl autorinių teisių vingrybių, todėl šiųmečiame festivalyje išgirsite tik autorinę kūrybą.

"Žmonėms, kurie registravosi skaityti kitų autorių kūrinius, pasiūlėme alternatyvą – rašymo dirbtuves. Jų rezultatai taip pat skambės autobusuose", – A.Balutytė džiaugėsi miestiečių aktyvumu ir jų lankstumu pasikeitus sąlygoms.

Norą dalyvauti projekte išreiškė apie trisdešimt kūrėjų. Didžioji dalis jų – poezijoje save atrandantis 15–25 metų jaunimas, tačiau į sąrašą įsiterpė ir prityrę plunksnos virtuozai, išleidę jau ne vieną knygą.

"Sulaukėme susidomėjimo ir iš Vilniaus. Tiesa, kūrėjos negalėjo atvykti į Kauną įrašyti savo eilių – jas skaitė kiti. Vieną pasirinkau ir aš, – dirstelėjusi į mobiliojo telefono ekraną, "Puota: audiokultūra. Pojūčiai" koordinatorė pasidalijo vilnietės Emilijos Statinaitės eilėmis, kurios ją sujaudino labiau nei kitos: – "Ei, kodėl neįlipai stotelėje? Ei, ei, lipk, na, ko lauki? Juk tuoj užsivers. Ei, ei. Oi, atleisk, apsirikau. Ne tu. Būna..." Skaitant šias eiles apima keistas jausmas. Turbūt būtent taip ir įsivaizduoju kelionę autobusu, kai sėdi šalia nepažįstamo žmogaus, lietiesi su juo pečiais, regis, net taip pat kvėpuoji... Jis visiškai svetimas, tačiau nuvažiavus dvidešimties stotelių atstumą tampa artimas."

Daugiau yra geriau

Organizatoriai dalyvių neribojo – leido skaityti, kiek nori, svarbiausia, kad vienas kūrinys neviršytų 1 minutės, o tekste nebūtų vartojama keiksmažodžių ar įžeidžiamų žodžių, skirtų  konkrečiam asmeniui ar asmenų grupei.

"Norėjome, kad poezija prabiltų įvairiomis kalbomis. Tikrai girdėsime anglų ir, jei atvyks viena moteris, – prancūzų kalbą", – į besivarstančias Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) garso įrašų studijos duris žvelgė pašnekovė.

Ryte pro jas žengė jauna mergina, ketureiliu apdainavusi ilgesį Kaunui, vėliau – tapytojas Sigitas Orantas-Sausis su pluoštu rankraščių ir vos prieš kelerius metus savo gebėjimą rašyti užčiuopęs aštuoniolikmetis Algirdas Mertingas.

"Poezija man leidžia pabėgti nuo kasdienybės. Mintis, kurios sukasi galvoje, išskleisti ant popieriaus", – paklaustas, kiek sąsiuvinių su savo poezija atsinešė, jaunuolis šyptelėjo – visa jo kūryba saugoma mobiliajame telefone, o ne popieriaus skiautėse. – Sąsiuviniuose rašiau mokykloje, nes mokytoja neleido išsitraukti telefono, o juk su juo kur kas patogiau! Ateina mintis, imi ir rašai."

Paskaitęs vieną eilėraštį, Algirdas antrojo netraukė – iš keliolikos haiku ir dvigubai tiek eilėraščių tinkamų keleivių ausims jis neberado, tačiau pasisiūlė ateiti kitądien su naujai parašytu.

"Kuo daugiau eilėraščių – tuo geriau. Turime įrašyti aštuonis garso takelius po 10 valandų", – didžioji dalis kūrinių, anot A.Balutytės, bus įrašyta šią savaitę, o likusieji – baigiantis rugpjūčiui arba rugsėjo pradžioje.