Apie tai, kaip chorui sekėsi gastrolėse, šio kolektyvo planus ir visos KVF ateities gaires – pokalbis su naujuoju koncertinės įstaigos vadovu.
– KVF vadovaujate jau bene pusę metų. Kokių iššūkių Jums, naujam įstaigos vadovui, teko įveikti?
– Dar ruošiantis dalyvauti konkurse į vadovo poziciją vienu didžiausių iššūkių man buvo klausimas, kaip gimsta, kaip formuojamas filharmonijos repertuaras – kaip atsiranda koncertai, kaip sudaromos koncertinės programos, kaip atrenkami atlikėjai. Juk naujai atėjęs žmogus neturi gausybės ryšių ir kontaktų, kuriuos per ilgus metus buvo sukaupęs ankstesnis vadovas. Laimei, iki šiol su 39-erius metus filharmonijai vadovavusiu Justinu Krėpšta palaikome glaudų ryšį. Jis, man pradėjus eiti įstaigos vadovo pareigas, jau buvo suformavęs repertuarą beveik metams, tai labai padėjo perprasti sistemą.
Kiti iššūkiai – natūralūs, kaip ir visur kitur. Visų pirma – tai įstaigos kolektyvo reakcijos į naują vadovą. Natūralu, kad egzistavo tam tikrų baimių ar nuogąstavimų, bet po truputį randame bendrą kalbą ir judame pirmyn. Atėjau į suformuotą komandą, turinčią per ilgus metus susidariusių įpročių ir tradicijų.
Mano strategija – nesugriauti to, kas iki tol buvo daroma gerai, bet imtis tam tikrų pokyčių, vedančių visą komandą pirmyn. J. Krėpštos suformuota komanda išties puiki, visi žino, ką daro, ir dirba nuoširdžiai bei kokybiškai.
Kita vertus, stebėdamas kitų panašaus profilio įstaigų darbą, regiu tam tikras tendencijas ir skatinu naujų iniciatyvų atsiradimą filharmonijoje. Siekdami sudaryti sąlygas kuo platesniam klausytojų ratui lankytis mūsų įstaigoje, pasiūlėme šias naujoves: šeimos bilietus, suteikiančius galimybę visai šeimai įsigyti bilietus pigiau, edukacines paskaitas prieš koncertus, leidžiančias iš arčiau pažinti profesionaliąją muziką, mecenato bilietus, skirtus norintiems ir galintiems prisidėti prie filharmonijos veiklos.
Peržiūrime renginių viešinimo strategiją, ieškome rėmėjų, svarstome apie rinkodaros pokyčius, vertiname kintančią rinkos situaciją. Dar vienas svarbesnių siekių – kuo anksčiau suformuoti būsimų sezonų repertuarus, taip sudarant galimybę klausytojams kuo anksčiau įsigyti bilietų ir planuoti savo laiką.
– Esate naujas vadovas, bet ne naujas žmogus šiame kolektyve. Iš tiesų filharmonijoje dirbate jau daugiau nei dvidešimt metų. Koks jausmas atsidurti kitoje barikadų pusėje?
– Jausmas iš tiesų geras. Kiek žinau, kolektyvas nuoširdžiai džiaugėsi, kad būtent man pavyko laimėti konkursą. Iš pradžių galbūt buvo šiek tiek neramu, bet prabėgus bene pusmečiui jaučiu, kad įgaunu vis daugiau pasitikėjimo ir užtikrintumo. Prieš tai eitose pareigose nardžiau kaip žuvis vandenyje – žinojau viską, ką reikia žinoti. Dabar, tapęs vadovu, iš dalies pasijutau kaip prieš dvidešimt metų, kai tapau ūkio dalies vedėju: viskas nauja, nuo ko pradėti, ko griebtis pirmiausia? Tada pamažu viską išsiaiškinau ir įvaldžiau reikiamas priemones.
Dabar šie procesai visos filharmonijos komandos dėka vyksta kur kas greičiau. Žinoma, galima būtų pagalvoti, kad galėjau ramiai sėdėti ankstesnėje pozicijoje ir nekvaršinti sau galvos naujais iššūkiais, bet manyje kirba noras nuolatos tobulėti, mokytis visą gyvenimą. Mane vilioja naujovės ir galimybė save išbandyti įvairiais amplua.
– Neseniai pasirodžiusiame interviu ilgametis Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys išsakė mintį, kad vadovo pareigos nėra privilegija. Tai, visų pirma, atsakomybė. Koks Jūsų požiūris?
– Taip, išties – tai atsakomybė. Didelė atsakomybė. Vadovas atsakingas už viską – nuo ūkio dalies iki koncertinės veiklos. Tačiau didžiausia atsakomybė – žmonės, filharmonijoje dirbantys kolektyvai, darbuotojai, administracija. Žvelgiant iš žmogiškosios pusės, vadovas turi būti atsakingas už kitus, siekti, kad kolektyve vyrautų palanki atmosfera, kad žmonės jaustųsi gerai ir visi kartu darniai žengtų numatyta kryptimi. Vadovas neturi būti diktatorius – jis turi būti lyderis, kuriam rūpi žmogiškieji jo vadovaujamos įstaigos ištekliai.
Galbūt dėl tokių pasirodymų kada nors pasieksime, kad net užsienio publika atsistos skambant Juozo Naujalio giesmei „Lietuva brangi“.
– Kauno valstybinis choras – vienas didžiausių ir žymiausių Lietuvos profesionalių mišrių chorų, reprezentuojantis mūsų kultūrą aukščiausiu lygmeniu. Kaip klostosi jo veikla?
– Choras išties gyvena intensyviai, rengia naujas programas, koncertuoja visoje Lietuvoje, o per šį pusmetį du kartus buvo išvykęs į užsienį. Choro gastrolės Liublianoje tapo pirmąja mano, kaip filharmonijos vadovo, kelione, kurioje teko atstovauti mūsų įstaigai ir kolektyvui. Buvo šiek tiek neramu, nes nežinojau, ko laukti, ko tikėtis. Žinoma, keliauti su kolektyvais man yra tekę ir anksčiau, bet ne tokiu statusu. Buvo smagu atidarant devintąjį Liublianos žiemos festivalį klausytis mūsų choro, atliekančio Hectoro Berliozo simfoninę dramą „Romeo ir Džuljeta“, grojant Slovėnijos filharmonijos orkestrui ir diriguojant legendiniam maestro Charles’iui Dutoit. Esu girdėjęs nemažai chorų ir orkestrų, bet šis pasirodymas buvo ypatingas ir paliko didžiulį įspūdį. Džiaugiausi galimybe stebėti repeticijas, matyti, kaip vyksta pasirengimo procesas ir kaip pasiekiamas lūkesčius pranokstantis rezultatas. Tai – išties praturtinanti patirtis.
Į gastroles Torunėje, 33-iąjį festivalį „Probaltica“, vykau jau būdamas labiau užtikrintas. Juolab kad kartu vyko mūsų choro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas Robertas Šervenikas. Su festivalio organizatoriais užsimezgė glaudūs ryšiai, jau deriname kitų metų pasirodymus Lenkijoje, kur nuskambės jungtinis Kauno valstybinio choro ir Kauno bigbendo projektas. Man rūpi choro koncertų geografijos plėtra, tikiuosi, kad planai 2027 m. nuvykti į Slovėniją su Ludwigo van Beethoveno IX simfonija, į Lenkiją su Duke’o Ellingtono „Sacred Concerto“, į Daniją su Giuseppe’ės Verdi „Requiem“ ar netgi egzotiškąjį Taivaną virs realybe.
– Liublianoje choras dainavo su simfoniniu orkestru, o Torunėje – a cappella. Tai visiškai skirtingi žanrai. Kuris iš jų labiau reprezentacinis?
– Taip, tai sunkiai palyginami dalykai. Net ir koncertinės erdvės labai skirtingos: Liublianoje tai buvo koncertų salė, o Torunėje – bažnyčia. Liublianos salėje yra 1,5 tūkst. vietų, ir kai matai, kad koncerto metu joje nėra nė vienos laisvos kėdės, nenoromis apima pasididžiavimo jausmas. Tas jausmas tik sustiprėja, kai girdi 15–20 minučių trunkančias ovacijas, niekaip neleidžiančias muzikantams palikti scenos. Tiesa, šiame koncerte mūsų choras buvo viena iš bendros scenoje esančių muzikantų komandos grandžių.
Atliekant a cappella programą choras yra savarankiškas koncertuojantis vienetas ir tampa perregimas tarsi krištolas. Manau, kad viso koncerto programos atlikimas be jokio instrumentinio pritarimo chorui yra nemenkas iššūkis, o faktas, kad atliekamų kūrinių tonacijos niekur nepaklysta, tik liudija apie mūsų kolektyvo profesionalumą ir aukščiausią lygmenį.
Žinoma, didžiausia atsakomybė ir pagyros tenka reikliam choro meno vadovui, gebančiam parengti tokio aukšto lygio programą. Bažnyčioje, kurioje vyko koncertas, vargu ar tilptų 1 tūkst. klausytojų, bet auditorija buvo pilna, o ovacijos prilygo toms, kurias girdėjome Slovėnijoje.
Gastrolių koncertai buvo skirtingi, bet turintys bendrų sąsajų. Visų pirma – publika atlikėjus priėmė puikiai. Tai rodo, kad programos buvo parengtos ir atliktos profesionaliai bei meniškai, o ovacijos – pelnytos. Antra – organizatoriai liko patenkinti ir jų pasiūlymai bendradarbiauti toliau, surengiant bendrus koncertus jau kitais metais, liudija apie mūsų misijos sėkmę. Trečia – muzikuodamas su profesionaliais užsienio kolektyvais ir žinomais atlikėjais Kauno valstybinis choras reprezentuoja mūsų šalies chorinės muzikos atlikimo kultūrą aukščiausiu lygmeniu, o atlikdamas a cappella programas, kuriose skamba ir lietuviška muzika, jis ne tik demonstruoja aukštą profesionalumą, bet prisideda prie mūsų muzikinės kultūros ir lietuviškos chorinės muzikos paveldo sklaidos. Mano manymu, abi šios misijos yra labai svarbios ir turi būti vykdomos nuolatos.
Galbūt dėl tokių pasirodymų kada nors pasieksime, kad net užsienio publika atsistos skambant mūsų neoficialiam himnui – Juozo Naujalio giesmei „Lietuva brangi“.
– Kokią matote KVF artimiausioje perspektyvoje?
– Laukia įdomūs laikai, nes po kelerių metų Kaune bus atidaryta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio koncertų salė. Konkurencijos nesibaiminu, bet aišku, kad reikės ieškoti naujų publikos sudominimo ir pritraukimo būdų, išlaikančių filharmoniją reprezentacine koncertine erdve. Šiuo metu kartu su visu kolektyvu rūpinamės naujo filharmonijos įvaizdžio kūrimu. Tikiu, kad pasirinktas filharmonijos šūkis „Čia sklinda muzika“ bus puikiai iškomunikuotas ir muzika plačiai sklis visame Kaune, už miesto ribų, regionuose ir netgi už Lietuvos sienų. Tikiu, kad filharmonija buvo, yra ir liks atvira visiems: nuo jauno iki garbaus amžiaus klausytojo, nuo karjerą pradedančio iki brandaus scenos profesionalo. Draugiška, atvira ir per muziką skleidžianti šviesą.
Naujausi komentarai