Priešaušris – laikas, kai juntama, kad po kelių akimirkų visa, kas gyva, nubus su nauja dienos jėga ir stiprybe. Aušros, apyaušrio, priešaušrio terminai yra tapę Tautos atgimimo sinonimais.

Parodos "Priešaušris. Lietuvos dailė iki 1918 m." sumanymas kilo iš noro visuomenei pristatyti Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje sukauptus reikšmingus Lietuvos kultūrai XIX a. pab.–XX a. pr. meno kūrinius, sujungti menotyrinę ir istorinę medžiagą, muziejaus ekspozicijų salėse sukuriant besikeitusios epochos atmosferą.

Parodoje taip pat eksponuojami meno kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos banko bei privačių kolekcijų – kūrinius paksolino "Ellex Valiunas", dr. Jaunius Gumbis, Dalia Ona Zubovaitė-Palukaitienė, Aidas Rimša, Mykolas Okulič-Kazarinas, "Lewben Art Foundation", Lietuvos bankas, Lietuvos dailės muziejus.

XX a. pr. kultūrinis judėjimas buvo svarbus postūmis Lietuvos valstybingumui formuotis. Kultūros terpėje subrendo tautinio identiteto ir nacionalinio savarankiškumo viltys. Brėško tautinio sąmoningumo aušra, formavosi suvokimas, kad be moralinių vertybių tauta eina išnykimo keliu. Atsirado naujų tikslų, iššūkių, ambicijų – kalbėti, skaityti, dainuoti, rašyti lietuviškai.

Pirmoji lietuvių dailės paroda – vienas jautriausių XX a. Lietuvos meno įvykių, pradžių pradžia, atsiradusi jaunų menininkų iniciatyva. Tai buvo to laikotarpio vyksmas, palaikomas inteligentijos ir įgyvendintas kelių bendraminčių branduolio – Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Marijos Putvinskaitės, Sofijos Gimbutaitės, Onos Pleirytės-Puidienės. Įkurta Lietuvių dailės draugija pakeitė Lietuvos meno istoriją, tapo pamatu šiandienos šiuolaikinei dailei.

Draugija telkė šviesuomenę bendram darbui, buvo leidžiami leidiniai, organizuojami konkursai, vykdyta kūrėjų šalpa, rinktos lėšos ir svajota apie modernius lietuvių Tautos namus su muziejine ir koncertine erdve. Į parodas dailininkai savo kūrinius siųsdavo iš įvairių Europos šalių. Profesionalioji dailė buvo eksponuojama kartu su liaudies meno kūriniais. Būtent šiuo laiku atsirado suvokimas ir noras didžiuotis kaimo amatais. Pirmosios parodos buvo galimybė pažinti ir skatinti liaudies kūrybą ne tik Lietuvos teritorijoje. Parodos budino visuomenę, to meto spaudoje radosi naujas analitinės impresionistinės kritikos žanras.

Prabėgus šimtui metų, ir vėl svarbu pasitikrinti Nobelio premijos laureato Česlavo Milošo mintis apie Europą, sudarytą iš "mažųjų tėvynių", kai patiems reikia palaikyti pačius save, kai reikia mokytis iš tautos praeities, semtis iš ten stiprybės, siekti moralinių vertybių tęstinumo.

"Kiekvienam svarbu savęs paklausti: ar tai buvo aktualu tik anuomet, prieš šimtą metų, ar tebėra ir šiandien? Kokiomis mintimis gyveno XX a. pradžios jauni žmonės, besimokydami Sankt Peterburgo, Krokuvos, Varšuvos, Miuncheno, Paryžiaus dailės mokyklose, akademijose, universitetuose? Iš vargano krašto patekę į pasaulio kultūrų katilą, besižavintys progresu, kaip jie atsilaikė, kaip sugebėjo burtis, telktis, vienas kitą remti ir, gyvendami pusbadžiu, galvoti apie savo Tėvynę ir darbą jai?" – ragina parodos organizatoriai.

Kas? Paroda "PRIEŠAUŠRIS. LIETUVOS DAILĖ IKI 1918 M."

Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki gruodžio 31 d.