Žinoma, visų pirma Žaliakalnyje gyvenusių ir gyvenančių žmonių istorijos ir jų kartais neįtikėtinos dramos, konfliktai. Autoriaus ištikimybė ir meilė gimtajai vietai – filotopija, maksimaliai konkretus, į kasdienę tikrovę ir praeitį nukreiptas žvilgsnis, suteikia jam konkrečios perspektyvos galimybę. Ir naujosios knygos redaktorius Jonas Vabuolas taikliai pastebi, kad romanas pratęsia unikalias „janušaitiškos Žaliakalnio filotopijos“ aspiracijas.

Šios aspiracijos akivaizdžios „Su manimi ir be manęs“, kurį autorius pavadino įžvalgų romanu. Lyginant su ankstėliau išleistu „Vileišio aikštė – šnabždesių ABC“ – būsenų romanu, krinta akyse rašytojo pasirinktos temos tęstinumas,  Be abejo, E. Janušaičio prozoje įžvelgiu gaivalingą talentą, gebėjimą kalbėti įdomiai, surasti savo temoms netikėtus formą, stilių. Tačiau labiausiai iš  šiuolaikinių lietuvių autorių prozininkų E. Janušaitis išsiskiria savo drąsiu, netgi beatodairišku avangardizmu, dažnai šokiruojančiais įvaizdžiais, trūkčiojančiais kinematografiškais vaizdais.

“Su manimi ir be manęs” - neįprastas kūrinys. Jame nėra vieno herojaus ar naratoriaus, nėra vientisos siužetinės linijos, vyrauja stiliaus emocingumas, ekspresija, šokiruojantys praeities – dabarties kontrastai. Be abejo, visa tai - akivaizdi modernizmo meninė įtaka, tačiau E. Janušaitis nesustoja ties jau girdėtomis  ar daugmaž pažįstamomis intonacijomis. Lyginant su ankstesniais romanais, šiame daug gausiau absurdo, šoko terapijos, intertekstų ir netgi obsceniškumo.

Ši knyga – liūdesio ir neišsipildžiusių lūkesčių ir svajų knyga. 

Ši knyga – liūdesio ir neišsipildžiusių lūkesčių ir svajų knyga. Man ji dramatiška, kartais tragiška, panardinanti į skurdo, vargo, socialinės atskirties, pridvėsusių lūšnynų ir griuvenų, žiurkių, benamių šunų pasaulį, kuriame gyvena (egzistuoja, kapanojasi) socialinėje atskirtyje atsidūrę žmonės. Šį kartą tai  Žaliakalnio Šiaurė – Brazilka, Argentinka, būtent čia sutelktas autoriaus dėmesys ir pasakojimas.

Kažkada girdėtos ar vartytos autobiografinės knygos apie šias vietas (pavyzdžiui, K. Maruko „Žaliakalny šluoja gatves“ ar J. Baltušio „Su kuo valgyta druska“), nė iš tolo neprilygta žiauriai ir  negailestingai E. Janušaičio piešiamai kartais apokaliptinei vizijai, nors ir minėti autoriai rašė apie skurdą, bedarbystę ir kitas socialines piktžaizdes. E. Janušaitis kratyte kratosi bet kokio realumo, buitiškumo, jo pasakojimas sudėliotas iš vizijų, prisiminimų, pasikartojimų. Numanomas personažas  dėsto savo gyvenimo istorijas, potyrius, konfliktus, po kurio laiko kitas tą pačią istoriją perteikia visai kitaip, tad rašytojas išmoningai kuria trimatį vaizdą, kuriame pulsuoja dramatiška gyvastis.

„Kartos keičiasi, bet jos kalba ne tik emocijomis, protu, patirtimi, bet ir siela“, - teigia E. Janušaitis. Tas bandymas ir noras „kalbėti siela“ ko gero, ir suponuoja viso kūrinio sandarą ir modernų skambesį.

Vengdamas egzaltuotų lyrikos švelnumų, autorius savo herojams brėžia praeities-dabarties kontrastus, nevengdamas šiurkštoko tono, barbarizmų. Be abejo, kūrinį skaityti ir lukštenti tikrai nelengva. Kodėl?

Ogi todėl, kad kai kur E. Janušaitis pernelyg užsižaidžia. Vengdamas bet kokių realių priemonių, tradicinio siužeto vystymo, jis taip užslaptina savo pasakojimą, kad retsykiais nežinai, ar bendrauji su dvasiomis, mirusiaisiais ar su bet kokią realybę praradusiais personažais. Jei tai būtų pagrįsta vien sapno stilistika, būtų suprantama, tačiau dabar sapno metafora šmėkšteli labai retai.    Socialinis romanas, perteiktas postmodernistinėmis priemonėmis, be abejo, dalykas retas, E. Janušaičio gaivališkam talentui įkandamas, tačiau gan brangia kaina.

Toji kaina, mano manymu, yra ypatingai gausūs poetizmai, kuriais prisodrinta visų veikėjų šneka, gal tai naudojama kaip kontrastas barbarizmams ir slengui, tačiau tik dar daugiau suvelia.       

Jeigu atmestume visą šį poetinį įslaptinimą, turėtume liūdnas, tragiškas istorijas – it kokiame socialiniame dugne – Brazilkoje ar Argentinkoje dūžtančius likimus, girtuoklystes, bedarbystę, veltėdžiavimą, prostituciją, utėlyną ir visas kitas tokių lūšnynų piktžaizdes. Išmoningai slapstydamas tikrąją šių tragiškų istorijų potekstę, autorius apkaišo jas visokiomis „žaliom rūtom“ – nesibaigiančiomis metaforomis, kurios trykšte trykšta kaip iš nesibaigiančios versmės.

Metaforų gausa, poetizmai, transformuoja, aukštyn kojom  verčia ir taip gana sudėtingą kūrinio struktūrą, verčia skaitytoją ieškoti galų, aiškintis, kada koks Antanas, Vincentas, jo boba ar Fricas yra tikresnis, realesnis, atviresnis. Manau, kad autorius sąmoningai suvinkliojo tas visas istorijas, ir dramatiškas, ir tragiškas, ir juokingas, siekdamas didesnio efekto. Tačiau suvinkliojo gana dviprasmiškai, nevengdamas teatrališkumo, pozos, įmantrybių, tad daugelis jo nelengvai iššifruojamų personažų tapo taip pripildyti metaforų, kad patys tapo metaforomis.

Nepasakyčiau, kad tai yra blogai. Tačiau bent man norėtųsi daugiau sugyvintų, atgijusių pasakotojų. Jų, be abejo, yra, ir rasčiau ne vieną epizodą, perteikiantį  netikėtą, fantasmagorišką istoriją, pagrįstą ir inkrustuotą tikromis (tikroviškomis) ar bent panašiomis į realybę detalėmis.

Tikrovė susipina su išmone, istorinius pri(si)minimus ar paprastų žmonių gyvenimus keičia likiminiai intarpai. Tuose epizoduose autorius yra tikrai stiprus, pasiekia įtaigaus apibendrinimo. Išradingai jis panaudoja rašytojo, tremtinio V. Katiliaus knygos ištraukas, daug vietos užima 1932-jų metų “Lietuvos aido” kriminalinės kronikos ištraukos apie garsųjį to meto plėšiką Tamaną ir jo draugę Zarankaitę-Žilienę.

Ši dramatiška, tragiškai pasibaigusi reali istorija vykusiai panaudojama. E. Janušaitis sugebėjo susieti ją su savo pasakojamais dramatiškais Brazilkos ir Argentinkos gyventojų likimais, kilstelėti į apmąstymų apie lemtį ir pasirinkimo galimybę kontekstą.  

Rašytojas modernistinėmis priemonėmis vis tik įtaigiai kalba apie jam skaudžias temas, jautriai prisiliečia prie jau seniai užmirštų ir visai nežinomų Žaliakalnio buvusių lūšnynų žmonių, jų dramatiškų likimų. Jis užčiuopia jų jiems paties sunkai suvokiamą norą išsiveržti iš tokios žlugdančios aplinkos, mylėti, svajoti ir pakilti.

Dvasiniai pokyčiai jam labai svarbūs. Knygos struktūra pagavi, verčianti ne tik atidžiai sekti ekspresyvų autoriaus pasakojimą, bet ir kartas nuo karto sugrįžti į pradžią, nes kūrinys sąmoningai sudėtingai ir mąsliai sukonstruotas. Trumpučiai jaudinantys pasakojimai keičia vienas kitą, it žėrinčiame kaleidoskope, ir jei ne toji poetinių  metaforų gausa, romanas būtų dar įtaigesnis ir įdomesnis.

Tačiau neužmirškime – Edmundas Janušaitis visų pirma poetas!