Muziejininkystės veteranas V. Stanikūnas: muziejus atstojo prarastą tėviškę

Gruodžio 7-ąją garbingą 95 metų jubiliejų švenčia vienas Lietuvos liaudies buities muziejaus kūrėjų, pirmasis direktorius, muziejininkystės veteranas Vytautas Stanikūnas.

V.Stanikūnas gimė 1924 m. Venslaviškių kaime, Panevėžio rajone Juozo Stanikūno ir Aleksandros Narkevičiūtės šeimoje. Tėtis J.Stanikūnas – tarnautojas, poetas, savo kūrinius pasirašinėjęs Žemės Dulkės slapyvardžiu.

1937−1944 m. V.Stanikūnas mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje. 1944 m. tarnavo vietinėje rinktinėje, Tėvynės apsaugos kariu savanoriu. Baigiantis karui, pradėjo mokytojauti.

1946−1950 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete menotyrą ir muziejininkystę. 1949 m. kovo 25 d., represavus šeimą, įtrauktas į tremiamų žmonių sąrašus, buvo persekiojamas ir priverstas išvykti iš Vilniaus. 1951 m. apsigyveno Biržuose, dirbo Biržų 1-ojoje vidurinėje mokykloje mokytoju. Bedirbdamas baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir įgijo istoriko specialybę. Kaip pats pasakoja, studijuojant didelę įtaką jam padarė Dominyko Urbo, Eugenijaus Meškausko, Vosyliaus Sezemano paskaitos. Beje, V.Stanikūnas svajojo tapti aktoriumi, mokėsi vaidybos studijoje.

1966 m. gegužės 16 d. tuomečio kultūros ministro Juozo Banaičio įsakymu V.Stanikūnas paskirtas kuriamo Liaudies buities muziejaus direktoriumi ir kartu su muziejininkais Stasiu Dauniu bei Petru Vėlyviu pradėjo kurti pirmąsias ekspozicijas, buvo muziejaus mokslo tarybos pirmininku.

Ieškodamas muziejui tinkamų pastatų, baldų, buities rakandų, kartu su kolegomis ne vieną sykį apvažiavo visą Lietuvą. Bendravo su žmonėmis, prašė, įtikinėjo, derėjosi. Aišku, aplankyti Skanseną – Švedijos sostinėje Stokholme įkurtą pirmąjį muziejų po atviru dangumi – buvo neįgyvendinama svajonė. Tačiau ekspozicijos rengtos taip, kad kiekvienas lankytojas, atvykęs į muziejų, čia galėtų rasti savo tėviškę – tėvų, senelių ar prosenelių namus.

Tie, kuriems teko kartu dirbti, prisimena V.Stanikūną kaip gerą vadovą, ramų, inteligentišką žmogų, puikų oratorių, poezijos skaitovą ir dainininką. Muziejus V.Stanikūnui buvo labiau prarastoji tėviškė nei darbo vieta – savas kiekvienas kampelis ir takelis, kolegos – lyg šeimos nariai. Direktorius žinojo kiekvieno džiaugsmus ir rūpesčius. Jam vadovaujant, muziejuje tyliai buvo įdarbinta ir nemažai sovietų valdžiai užkliuvusių žmonių.

Lietuvos liaudies buities muziejuje V.Stanikūnas darbavosi iki 2006 m. Už nuopelnus jis apdovanotas Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medaliu, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius.

V.Stanikūnas gyvena Kaune, iš čia ir važinėdavo į darbą. Tebesirūpina muziejumi, seka jo veiklą, atvyksta į renginius. Prieš keletą metų išleido knygą "Lietuvos kaimo trobesiai". Jo nuveiktą Lietuvai darbą turbūt geriausiai simbolizuotų buvusio Estijos prezidento Lennarto Merio 1997 m. laiškas: "Apsilankymą muziejuje prisimenu kaip patį džiaugsmingiausią vizito į Lietuvą vaizdą. Muziejus sužavėjo savo visuma ir paprastumu. Kaip istorikas ir etnografas suprantu etninio paveldo išsaugojimo svarbą, o Rumšiškės yra geras pavyzdys. Aš visiškai sutinku su posakiu: "Būti Lietuvoje ir nepamatyti muziejaus Rumšiškėse yra tas pats, kaip apsilankyti Romoje ir nepamatyti popiežiaus".



NAUJAUSI KOMENTARAI

Regina

Regina portretas
Auksciausios erudicijos zmogus -sviesuolis, parastas, supratingas, intiligentas tokiu zmoniu Listuvai reikia.

patriotas

patriotas portretas
Pagarba tokiam ZMOGUI kuris savo darbu TEVYNE puosia.

Smagu

Smagu  portretas
skaityti ir žinoti, kad dar turime tokių žmonių- šviesulių.Mokykimės iš jų, kol jie su mumis dar kartu.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių