- Sonata Pakutkienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Neseniai Kauno valstybinėje filharmonijoje vykusiame koncerte pianistas Paulius Anderssonas nukėlė klausytojus į XIX a. „koncertinę salę“, kur muzikos mylėtojai galėjo patirti įspūdingą Ferenco Liszto muzikos pasaulį.
Nuostabus profesionalumas skambinant visus „Transcendentinius etiudus“ fortepijonui leido klausytojams pajausti paties kompozitoriaus ir pianisto virtuozo muzikos dvasią, kai itin virtuoziški kūriniai klausytojams kalba efektinga, bet kartu labai gilia ir nuoširdžia muzika.
P. Anderssonas sužavėjo savo meniniais atlikimo sprendimais, interpretacija, idėja, kuri siejo visus Transcendentinius etiudus į vieną pasakojimą, ir atlikimo meistriškumu, neleidžiant klausytojui suvokti, kaip sudėtinga atlikti tokius kūrinius.
Koncerto metu patirti įspūdžiai visuomet skatina ne tik pasveikinti atlikėją, bet jį ir pakalbinti, pažinti menininką giliau. Tad apie žmogaus, menininko kelionę pianisto profesionalo keliu, būdus to pasiekti ir asmenines bei pianisto, kaip profesijos, perspektyvas – pokalbis su P. Anderssonu.
– Jūs turėjote ypatingai dėkingas sąlygas augti ir tobulėti kaip menininkas, pianistas. Kelių kartų šeimos, artimųjų muzikantų sukaupta išmintis, patirtys ir įgimti gabumai leido jums nuo ankstyvos vaikystės būti muzikinio gyvenimo apsuptyje. Tai padėjo įveikti profesinio augimo iššūkius ir formavo platų, gilų muzikinės kultūros suvokimą. Jau kuris laikas ir pats esate fortepijono pedagogas, dirbęs asistentu Frosto muzikos mokykloje Majamio universitete (JAV), o dabar fortepijono mokytojo karjerą pradėjęs ir Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Kokius svarbiausius dalykus norėtumėte išskirti jaunojo pianisto ugdyme ir kokias pedagogines patirtis, sukauptas užsienyje, norėtumėte atnešti į Lietuvos muzikos, meno mokyklas?
– Mano nuomone, pats svarbiausias muziko tobulėjimo etapas yra pati mokymosi pradžia. Itin svarbu, kad nuo pirmųjų grojimo dienų būtų vystomi teisingi įgūdžiai – tiek techniniai, tiek muzikiniai. Savo, kaip mokytojo, praktikoje visuomet stengiuosi mokiniams įskiepyti savarankiško darbo įrankius ir paruošti juos ateičiai – pratinti kuo efektyviau dirbti asmeniškai, suteikti pasitikėjimo ir žinių patiems priimti svarbius interpretacinius sprendimus.
Manau, kad pedagogo misija – ne „dresiruoti“ mokinius ir daryti stebuklus pamokos metu, o išlavinti jaunų atlikėjų įgūdžius savarankiškam darbui su savimi – tikslų savęs girdėjimą ir kritinį mąstymą. Be to, labai daug įtakos mokinio tobulėjimui turi repertuaras. Jeigu kūriniai mokymuisi parenkami teisingai, ne tik spartėja tobulėjimo procesas, bet ir mokiniui yra smagu juos groti. Be visų profesinių aspektų paminėčiau ir gero kontakto su mokiniu užmezgimą. Pasitikėjimo kupinas ryšys su pedagogu padeda palaikyti didesnę motyvaciją.
Pedagogo misija – ne „dresiruoti“ mokinius ir daryti stebuklus pamokos metu, o išlavinti jaunų atlikėjų įgūdžius savarankiškam darbui su savimi.
– Kodėl, jūsų nuomone, verta eiti muzikos profesionalo keliu? Ką Jums pačiam reiškia būti menininku, muzikos atlikėju?
– Tai – kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas, tad atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Aš šį kelią pasirinkau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – tam didelės įtakos turėjo mano aplinka: visa mano šeima – muzikai, tai yra daugumos mūsų pokalbių tema (P. Anderssono mama ir močiutė – žinomos pianistės, profesorės Aleksandra Žvirblytė ir Veronika Vitaitė, red.past.)
Tuo pačiu, muzikanto kelias yra ne tik profesija – tai gyvenimo būdas. Džiaugiuosi, nes kiekvieną dieną galiu prisiliesti prie genijų kūrybos, įsigilinti į jų pasaulėžiūrą, susipažinti su skirtingų epochų menine kalba. Itin mėgstu koncertuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – kelionių metu susipažįstu su tų šalių kultūra, neretai susirandu ir daug puikių draugų ir bendraminčių, su kuriais vėliau nuolat palaikome ryšį. Be muzikos iš tiesų nė neįsivaizduoju savo gyvenimo.
– Kokios, jūsų nuomone, muzikos atlikėjo profesijos perspektyvos? Dabar vis labiau populiaru muziką kurti ir ją atlikti skaitmeninių technologijų pagalba, formuojasi požiūris, kad norint būti muzikos kūrėju, nereikia mokytis muzikos atlikimo, nereikia mokytis muzikos profesionaliai – užtenka tiesiog valdyti kompiuterines programas ir daryti tai, kas patinka. Profesionalaus muziko ir technologijų meistro meninės saviraiškos keliai ateityje susikirs vis dažniau. Koks, jūsų manymu, galėtų būti balansas tarp šių saviraiškos krypčių?
– Pirmiausia, vertėtų pažymėti, kad šios muzikos sritys labai skirtingos. Elektroninė muzika atveria atlikėjams neribotas kompozicines ir atlikimo galimybes. Akustinis klasikinės muzikos atlikimas yra unikalus tuo, kad koncerto metu tarp atlikėjo ir klausytojų užsimezgantis ryšys, artumas, emocijos yra tiesiog nepakeičiami.
Vis ryškėjant technologijų vaidmeniui mūsų šiandienos gyvenimuose ir ateityje, manau, kad žmogaus subjektyvumo reikšmė bus vis didesnė. Palaikau šių dviejų sričių sinergijos eksperimentus – manau, kad tai itin įdomi sfera, kuri ateityje muzikos pasaulyje bus labai svarbi. O galiausiai – tikiu, kad nesvarbu kokiomis priemonėmis žmogus pasirenka kurti, svarbiausia, kad tik nesustotų ir dalintųsi su kitais žmonėmis savo idėjomis, kad ir kokiomis priemonėmis jos išreikštos.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“5
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...
-
KVMT scenoje – reveransas baleto įvairovei: nuo klasikos iki technomuzikos
Baletas gali būti labai įvairus ir turėti daugybę veidų. Tuo įsitikins žiūrovai, apsilankę Tarptautinei šokio dienai skirtame Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) koncerte. Balandžio 27-osios vakarą teatro scenoje atsiskleis tikra klasik...
-
Unikalus garso spektaklis tamsoje: ką girdi ausis, kai nemato akis?1
„Klausymasis – tai kita regėjimo forma“, – neabejoja garso spektaklio „eiti į pat vidurį“ kūrėjai. Garso menininkų kartu su neregiais sukurtas spektaklis vyksta visiškoje tamsoje, klausantis Jono Meko poeziją i...
-
Urbšienės faifoklokai Baniutės svetainėje4
Kačerginėje, buvusioje Mašiotų ir Urbšių šeimų vasarvietėje, kuri apima namelį ir parkų sklypus, daugiau nei 20 metų šeimininkauja Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugijos nariai. Šeimininkauja,...
-
45-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“ kviečia Kauno publiką į teatrališką savaitę
Kauno teatro mylėtojai turės unikalią progą mėgautis aukščiausio lygio teatro spektakliais iš visos Lietuvos. Nuo balandžio 21 iki 28 dienos Kauno kultūros centras kviečia visus teatro gerbėjus švęsti 45-ąjį „Lietuvos te...
-
Kauną užplūs skandinaviškos kultūros banga4
Paskutinę balandžio savaitę Kaunas tradiciškai kviečia iš arčiau pažinti skandinavišką kultūrą. Dalyvių laukia gausi renginių programa: parodos, norvegų kalbos pamokos, protmūšis, paskaitos bei diskusijos, ekskursijos i...
-
Maironio lietuvių literatūros muziejui toliau vadovaus D. Cibulskienė1
Maironio lietuvių literatūros muziejui ir toliau vadovaus Deimantė Cibulskienė, pranešė Kultūros ministerija. ...
-
R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės sielos peizažai
Šiandien Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ atidaroma Raimondos Jatkevičiūtės-Kasparavičienės (1959–2023) tapybos darbų paroda „Virš debesų“. ...
-
G. Kuprevičius: esu vietinės reikšmės kompozitorius ir tai man patinka18
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius šiemet mini 80 metų jubiliejinę sukaktį. Sveiko humoro jausmo nestokojančio iškilaus kūrėjo jubiliejų Kauno valstybinė filharmonija paminės dviem reikšmingais koncertais. Su šarminguoju M...
-
Tarpininkai: A. Miežio ir I. Kazakevičiaus darbų paroda
Autoriai – tapytojas Andrius Miežis ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius – kūriniais kalbasi apie kultūrą ir natūrą, realybę ir mistifikaciją, apie menininkus ir paveikslus, jų „tarpininkavimo“ būdus bendraujant su meno publi...