„Nabukas“ – proveržis Kauno muzikinio teatro scenoje

Raudonas premjerinis kilimas, vedantis į teatrą atsinaujinusio miesto sodo taku, pakvietė į Kauno valstybinio muzikinio teatro naujojo sezono atidarymą, pažymėtą iškilia Giuseppe'ės Verdi opera „Nabukas“. Nors šios operos pirmąjį spektaklį pamatėme dar vasarą – liepos 16 d. ji skambėjo Kauno IX forto muziejaus memorialiniame komplekse kaip „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis, tačiau tikroji premjera teatre – spalio 1-ąją, sutapusi su Pasauline muzikos diena.

Lemtingoji opera

Vidurvasario „Nabuko“ operos pristatymas buvo itin įsimintinas. Jo sėkmės nesugadino nei vėjai, nei liūtys, negailestingai prausę klausytojus. Atšiauriomis sąlygomis spektaklį kūrę atlikėjai, regis, su dar didesne kūrybine aistra siekė perteikti žvarbstantiems žiūrovams operos turinį. Ir tai pavyko su kaupu. Todėl artėjančios premjeros po teatro stogu laukta su intriguojančiu nerimu – ar nuo gamtos negandų saugančios teatro sienos nesumažins atlikėjų kūrybinės energijos, ekstremaliomis sąlygomis kaitinusios atmosferą IX forto prieigose.

„Nabukas“ – trečioji G.Verdi opera, jo kūrybinę biografiją pažymėjusi lemtingu posūkiu, lėmusiu ryškų kompozitoriaus sėkmės ir populiarumo augimą. Galbūt ir Kauno muzikiniam teatrui šios operos pastatymas suteiks stiprų impulsą operinio žanro plėtotei šalia vyraujančių miuziklų ir operečių.

Tam yra visos prielaidos: sustiprėjusios operinio žanro savų solistų pajėgos, jau ne vienus metus lankstumu atliekant bet kurio žanro kūrinius džiuginantis teatro choras, vadovaujamas vyr. chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės, ryškiai kokybe ūgtelėjęs orkestras, kuriam diriguoja vyr. dirigentas Jonas Janulevičius, daugelio pastatymų sėkmę lemiantys vyr. režisieriaus Kęstučio Jakšto režisūriniai sprendimai. Statant „Nabuką“ šios komandos kūrybinį rezultatą originaliais sumanymais papildė kostiumų ir grimo dailininkas Dainius Bendikas.

Universalios temos

Operoje „Nabukas“ pasakojama apie realią istorinę asmenybę – Babilonijos karalių Nabuchodonosarą II (Nabukas – sutrumpintas vardo variantas), kuris savo valdymo laikotarpiu užkariavo nemažai kaimyninių žemių, tarp jų ir Judėjos karalystę. Veiksmas vyksta apie 586 m. pr. Kr., kai buvo sugriauta Jeruzalės šventykla, o judėjai išvaryti į Babiloną į vergovę. Tačiau kiti operos veikėjai ir siužeto vingiai – libreto autoriaus Temistocle Soleros fantazijos rezultatas, padedantys įsiūbuoti dinamines dramaturgijos bangas ir intrigą tarp individualių veikėjų.

M. Aleksos nuotr.

Operos siužetas vystomas intensyviai, susipinant visos žydų tautos ir atskirų Babilonijos ir Judėjos karalystėms atstovaujančių personažų dramaturginėms linijoms. Operos vertę ir gyvybingumą, nepaisant gana klaidžių išorinių istorinių posūkių, išlaiko vidinė amžinųjų bendražmogiškųjų savybių raiška: tautos laisvės troškimas ir išsivadavimo siekiai supriešinami su gniuždančia okupacinės valdžios galia, šio konflikto fone plėtojami kintantys veikėjų charakteriai.

Nors veiksmas vyksta Jeruzalėje ir Babilone (apie tai liudija ir scenos užsklanda su senovės Mesopotamijos meną menančiais reljefiniais vaizdais), operoje mažai paisoma geografinio ir laikmečio tikslumo, pagrindinį dėmesį skiriant tautos likimui ir veikėjų charakteriams atskleisti, kurių projekcijos ir atsikartojimai galimi bet kuriais laikais ir bet kurioje erdvėje. Todėl ir scenovaizdis, ir veikėjų kostiumai neapkraunami to meto akcentais ir aplinką charakterizuojančiomis detalėmis.

Dekoracijos apsiriboja scenos gylį uždarančia siena su nuožulniomis laiptų linijomis. Tai gali būti aliuzija į sugriautos Jeruzalės šventyklos liekanas – iki šių dienų išlikusią Raudų sieną ar babiloniečių zikuratą, o gal ir ateities mūrus, papildytus apšvietimo efektais. Premjeroje IX forte šią sieną sudarė plokštės su įvairių žudynėmis paženklintų miestų ir vietovių pavadinimais, tačiau teatro scenoje apsiribota neutraliu molio spalvos statinio fonu, kartais paįvairinamu sūkuriais blaškomų dulkių ar pelenų vizualizacijomis – atgailos ir liūdesio ženklais (anot Abraomo iš Pradžios knygos: „...esu dulkė ir pelenai...“).

Karo Ukrainoje aidai

Scenografijoje be universalios raudų / zikurato sienos panaudotas dar vienas daugiafunkcis scenos elementas – stalas su keliomis kėdėmis, tarnaujantis ir tiesiogine prasme, ir kaip kalinį uždaranti erdvė, ir kaip postamentas ar apsišaukėlės karalienės gultas.

Operos žiūrovui paliekama plati erdvė kurti savo vaizdinius besivystančios dramos fonui, lyg skaitant turiningą įtraukiančią knygą. Kančios ir skausmo išraiškai sustiprinti pasirodantys kabantys kraujo lašų balionai tampa netgi pertekliniais akcentais į dramaturgijos peripetijas įsigilinusiam stebėtojui.

Veikėjų kostiumai vėlgi tik geometrinėmis linijomis sužadina atspindimų ankstyvųjų civilizacijų laikmečio pojūtį, kartu leidžia nusikelti ir į būsimus netikėtais formų elementais praturtintus fantastikos laikus. Nes Nabuko istorija gali nutikti bet kur ir bet kada: kaimyninių žemių grobimai, ekspansija, apgaulėmis ir intrigomis grįstos kovos dėl valdžios ar karūnos, kaip ir išsivadavimo kovos, vyksta nuo seno visais laikais.

„Nabuko“ statymas sutapo su karo įvykiais Ukrainoje. Todėl suprantami šių aktualijų atgarsiai teatro scenoje. Jau skambant uvertiūrai žiūrovai įtraukiami į būsimą konfliktą – lyg iš kažkurio prieškario laikų atkeliavusi buitinė mizanscena prie šeimyninio stalo alsuoja ramybe. Deja, ji laikina – įsiveržę vyrukai iš neapibrėžto laikmečio, vilkintys juodai ir menantys baudėjus ar represijų vykdytojus, nutraukia idilę. Šių personažų pasirodymas įsirėžia tarsi svetimkūnis Babilono laikų pasakojime, bet kartu tampa sąsaja su savas ekspansijos istorijas pasakojančia ateitimi. Be to, jie atlieka ir scenovaizdžio keitimo funkcijas, tapdami scenos darbininkais, modifikuojančiais stalo paskirtį ar išnešančiais ir vėl atnešančiais kėdes.

Net ir vystantis siužetui nesunku pastebėti nūdienos įvykių analogijas – nereta frazė veikėjų lūpose suskamba lyg iš šių dienų, atkartojanti nūdienos pojūčius ir mintis, o ginklas babiloniečių karių rankose asocijuojasi su ukrainiečių Neptūno trišakiu.

M. Aleksos nuotr.

Įveikti iššūkiai

Opera „Nabukas“ – bene pirmoji tarp operų, kurioje vienas svarbiausių personažų tampa choras, priartinantis operą prie oratorijos. Tačiau choras nepavirsta pasyviu veiksmo atpasakotoju – tai minią (levitus, pavergtus žydus, karius, liaudį) įkūnijantis organizmas, gyvenantis savo, kaip herojaus gyvenimą, kenčiantis, prieštaraujantis, paklūstantis ar kylantis kovai. Todėl chorinių numerių operoje netgi daugiau nei solinių, tarp kurių žymiausias ir populiariausias – pavergtųjų choras „Va, pensiero“ („Skrisk, svajone“), vėliau tapęs simboliniu Italijos išsivadavimo iš Austrijos okupacijos himnu. Verta prisiminti, kad šį visų choristų pamėgtą chorą vasarą „Nabuko“ premjeroje mielai dainavo ir penkiolika Kauno mėgėjų chorų.

Nors pagal operos pavadinimą pagrindinis vaidmuo turėtų atitekti Babilono karaliui Nabukui, tačiau iš tikrųjų visas veiksmas sukasi ne apie jį, o apie jo vergę Abigailę – tragiško likimo ir visokio blogio įsikūnijimą. Šis vaidmuo sudėtingas tiek dramaturgine, tiek vokalo prasme. Ne veltui kompozitoriaus amžininkai po pirmosios šio vaidmens atlikėjos Giuseppinos Strepponi balsą ištikusios krizės paleido į gyvenimą teiginį, kad Abigailės soprano partija yra pražūtinga. Ir iš tiesų, Abigailės vokalo koloratūros banguoja blaškydamos balsą ir jo melodijos liniją lyg laivelį audringoje jūroje. G.Verdi su šia opera ir ypač šiuo vaidmeniu nutolo nuo anksčiau vyravusios bel canto tradicijos, skirdamas balsui didelį dramatizmo ir charakteringų emocinių atspalvių kaitos krūvį, reikalaujantį maksimalių vokalinės technikos gebėjimų.

Ir čia ovacijas pelno Gitana Pečkytė, kurios Abigailė trykšta kerštu dėl atstumtos meilės ir pasiruošusi atlikti niekšingiausius sumanymus dėl iškilimo ir karūnos užvaldymo, pabaigoje sulaukianti likimo kirčių ir mirties. Didele įtaiga, dramatiškai turtingu plataus diapazono vokalu ir emocijų, nors ir neigiamų, tikrumu solistė nepalieka abejingų.

Jos lygiavertis partneris – Laimonas Pautienius, atliekantis karaliaus Nabuko ir Abigailės tariamo tėvo vaidmenį, sukuria ne mažiau spalvingą asmenybę, dramatiškai kintančią nuo valdingo garbėtroškos iki protą ir valdžią praradusio bejėgio, vėliau prareginčio, atgailaujančio tėvo ir karaliaus.

Pelnyti aplodismentai

Kitas pagrindinių vaidmenų duetas – Sandra Janušaitė ir Eugenijus Chrebtovas pateikia nuosaikesnį šių veikėjų dramatizmo spalvų spektrą.

Lyrinę operos liniją formuoja dviejų jaunuolių – Fenenos (Justina Gringytė, Gabrielė Kuzmickaitė ir Iveta Kalkauskaitė) ir Izmaelio (Egidijus Bavikinas ir Kristian Benedikt), atstovaujančių priešiškoms stovykloms, jausmingas duetas. Nors šiems vaidmenims kompozitorius skyrė mažesnės svarbos operoje, žiūrovų dėmesio ir įvertinimų turėtų sulaukti nuoširdžiai ir įtikinamai E.Bavikino pristatomas Izmaelis. Atskirai paminėtinas Izraelio šventiko Zacharijos vaidmuo, kuriamas Liudo Mikalausko (dainavusio premjeroje IX forte) ir Žygimanto Galinio, solidžiai pasirodžiusio pastarosiose premjerose teatre.

Kalbant apie veikėjus, šioje operoje netikėtai iškyla orkestro kai kurių atskirų instrumentų vaidmuo. Paprastai orkestras vertinamas kaip vienas nedalomas darinys. Tačiau operos orkestro partitūroje didesnio dėmesio sulaukia violončelės, ypač išryškėjančios Zacharijos maldoje, kur išraiškingai skambantis violončelės solo susipina į harmoningą dialogą su Zacharijos boso melodija.

M. Aleksos nuotr.

Operoje tam tikru ansamblinio meistriškumo iššūkiu tampa ir finalinė choro ir solistų padėkos giesmė, skambanti a cappella, – tai ne mažiau reikšmingas operos puslapis nei populiarusis vergų choras.

Operos pabaigoje, kaip ir neretame koncerte, žiūrovai ir klausytojai įprato tradiciškai palydėti spektaklio dalyvius aplodismentais atsistodami, neatsižvelgdami į atlikto kūrinio kokybę. Tačiau „Nabuko“ premjera, ypač vykusi sekmadienį, tikrai verta ovacijų atsistojus. Bravo teatro kolektyvui, padovanojusiam operos mėgėjams bendro skambesio ir įtaigiai perteikto turinio spektaklį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aušra Bajoraitienė

Aušra Bajoraitienė portretas
Galim didžiuotis, kad Kaunas gali pastatyti tokio aukšto lygio spektaklį. Pagrindinius vaidmenis atliko S. Jonušaitė ir E. Chrebtovas. Puiki scenografija. Ačiū visam kolektyvui. Ankstesni atsiliepimai pikti, neadekvatūs, jie liudija apie komentatorių kultūros stoką.

Kniksiukai

Kniksiukai portretas
Kai nėr talento, geriau klasikinis sprendimas. Balionai užmušė viską. Šakarmakar beskonybė.

mano požiūriu

mano požiūriu portretas
Geriausias Nabucco ir itin populiari arija Va pensiero yra Karališkosios operos Covent Gardene pastatymas.. Įrašas inete gal prieš 15 metų. Perklausiau ir peržiūrėjau kiek radau, bet tas geriausias. Gal kada nueisiu į muzikinį, bet labai abejoju ar pasiekė nors ką, ką galima būtų vadinti tokiu lygiu. Labai puikus va pensiero variantas Pavarotti ir Zucchero. Įrašas daugiau 20 metų.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių