Nacionaliniame kultūros forume pranešimus skaitė „Americans for the Arts“ advokacijos ir partnerysčių vadovas, tyrėjas bei kultūros ir kūrybos ekonominės vertės ekspertas iš Jungtinių Amerikos Valstijų Jay H. Dickas, kuriam galimybę atvykti suteikė Baltijos šalių ir Amerikos laisvės fondas BAFF. Lietuvos ir Didžiosios Britanijos teatro bei operos režisierė, kino prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė, Skandinavijos laikinųjų mokymosi bendruomenių „hojskolių“ modelį į Švenčionėlius bandantys perkelti mokymosi patirčių dizaineriai Aurimas Ražanauskas ir Ieva Ginkevičiūtė, mokslo ir technologijų populiarintojas, radijo ir televizijos laidų vedėjas bei dirbtinio intelekto entuziastas Lukas Keraitis.

Kultūrinio verslumo receptais regionuose forumo diskusijoje dalijosi Lietuvos kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, Lietuvos kultūros tarybos vadovė Asta Pakarklytė, Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis, „The Critical“ tyrimų ir strategijos komandos vedlys Eugenijus Kaminskis, žurnalistas, TV prodiuseris, keliautojas Vytaras Radzevičius. Diskusiją moderavo kultūrininkas, rašytojas, televizijos laidų vedėjas Rytis Zemkauskas.

Menininkas yra mažas verslininkas

„Apie meno įtaką kasdieniam gyvenimui turime kalbėti garsiai“, – teigė pagrindinis forumo pranešėjas, kultūros ir kūrybos ekonominės vertės ekspertas iš Jungtinių Amerikos Valstijų Jay H. Dickas. Jis įsitikinęs: kai visuomenė iš tiesų supranta kultūros vertę, nebelieka svarių priežasčių mažinti jos finansavimą.

„Žmonės linkę pamiršti, kad menininkai – ne tik tie, kurių paveikslai kabo muziejuose. Menininkai kuria iškabas, pro kurias kasdien praeiname, gatvių, kuriose gyvename, planus, mūsų drabužius, akinius, papuošalus, stato namus, kuria kompiuterinius žaidimus. Menas yra visur aplink mus, tik apie tai nesusimąstome. Visada sakau menininkams ir kūrėjams: „Jūs esate mažas verslas. Turime pakeisti požiūrį į jus. Ir jei tai norite padaryti, turite jungtis į organizacijas – po vieną sunku daryti įtaką, tačiau keliese galite nuveikti tikrai daug.“ Visuomenė dažnai nesupranta, kokią didelę ekonomikos dalį užima kūrybinės industrijos. Jungtinėse Valstijose jos sudaro reikšmingą šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį ir siekia iki 1,2 trln. JAV dolerių, taigi, kūrybinių industrijų sektorius ne tik ženkliai prisideda prie ekonomikos augimo, bet ir sukuria milijonus darbo vietų, palaikydamas daugybę kitų, su kultūros industrijomis susijusių verslo šakų. Atrodo, kad žmonės kartais nesupranta, kokie esame dideli“, – forume kalbėjo J. H. Dickas.

Pranešėjas pabrėžė ypatingą partnerystės svarbą. Bendradarbiavimas su verslu, valstybinėmis institucijomis bei organizacijomis padeda kurti tvarius kultūrinius projektus ir inicijuoti ilgalaikes programas.

„Prieš daugelį metų Kentukio valstijoje, Luisvilio mieste, turinčiame apie pusę milijono gyventojų, buvo viena gatvė. Gana arti miesto centro, bet nejauki ir nelabai saugi, pilna namų užkaltais langais ir tuščiomis vitrinomis. Nuoma toje gatvėje buvo labai pigi, taigi viena maža galerija nusprendė pabandyti laimę. Neilgai trukus šalia galerijos buvo atidaryta maža

kavinukė. Vėliau įsikūrė mažas teatras, tada dar viena galerija. Per porą metų gatvėje vis daugėjo veiksmo, kol ji tapo mažu meno ir muziejų centru. Viename jo gale šiandien stovi prabangus viešbutis, kitame – „Louisville Slugger“ muziejus. O tarp jų – galerijos, muziejai, restoranai, miestui nešantys mokesčius. Tokią stiprią galią turi menas ir bendruomenė“, – pasakojo kultūros ir kūrybos ekonominės vertės ekspertas.

Jis teigė, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, ypač po pandemijos, išryškėjo tendencija iš didžiųjų miestų, kur pragyvenimas brangus, kraustytis į mažesnius miestus. Įmonės nuolat ieško darbuotojų, galinčių dirbti nuotoliu, taigi, darosi nebe taip svarbu, gyveni šalia darbo vietos ar kur nors toliau. Ten, kur kuriasi žmonės, kuriasi ir kūrybinės industrijos, steigiami muziejai, parodų, koncertų salės. Žmonėms reikia meno ir pramogų.

„Politikai dažnai neteisingai įsivaizduoja, kad menininkai badauja. Išties, duomenys rodo, kad jei valstybė menams duoda 5 mlrd. dolerių, su mokesčiais jai grįžta beveik 30 mlrd. Nebloga investicija, tiesa?“ – forume kalbėjo pranešėjas, čia pat pridūręs, kad menai generuoja pinigus ne tik savo srityje, bet ir šalia, – eidamas į parodą ar koncertą, žmogus paprastai išleidžia daugiau pinigų. Amerikoje paskaičiuota, kad vidutiniškai – apie 42 dolerius.

Jis kalbėjo ir apie tai, kad ateityje iš būsimų darbuotojų labiausiai bus tikimasi kūrybiškumo ir inovacijų. Greitai besivystančios technologijos kol kas netgi neleidžia spėlioti, kokių profesijų žmonių prireiks, bet galima numanyti, kad kūrybinės industrijos galėtų parengti armiją kūrybingų ir inovatyvių ateities darbuotojų.

Investicijos į kultūrą atsiperka

„Menas ir kultūra, rodos, yra šventas reikalas, neįmanoma jo Lietuvoje sieti su verslu ir investicijomis“, – forume ironizavo operos ir kino režisierė D. Ibelhauptaitė, pridūrusi, kad apie kultūros verslumą ji galinti kalbėti iš dvidešimties metų asmeninės praktikos. Tai, kas prieš beveik dvidešimt metų buvo investuota į jaunuosius talentus, šiandien atsiperka su kaupu.

„Apie finansus kalbėti mums neturėtų būti gėda, nebus pinigų, nebus spektaklių, nebus meno, – kalbėjo ji ir pasakojo apie tai, kaip jai pavyko įgyvendinti ne tik savo, bet ir „Vilnius City Opera“ svajones. – Man visada buvo svarbu parodyti jaunam žmogui, ką jis iš tiesų gali nuveikti su savo talentu. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.“

Dalia teigė, kad Lietuvos kūrybininkams, kurie nedirba valstybinėse organizacijose, dažnai sukuriamos kietos lubos – ir finansinės, ir struktūrinės. Talentingus kūrėjus ir jų potencialą jos tarsi įspraudžia į rėmus, kuriuos sulaužyti labai sunku. Arba jie turi įdėti daugybę pastangų, kurios tikrai labiau praverstų kūrybai nei sienų daužymui. Kiek laiko galima praleisti maldaujant finansavimo pastatymams, kurie suteiktų daug svarbių galimybių daugeliui talentų? Konkurencija pasaulyje – labai didelė, šalia talento turi mokėti galybę dalykų, kad pajėgtum išsilaikyti konkurencingoje aplinkoje.

Kultūrinio verslumo iniciatyva – „hojskolės“

Ypatingą dėmesį regionų kultūrai šiais metais skyrusiame Nacionaliniame kultūros forume beveik dešimtmetį Skandinavijoje pragyvenęs edukologas Aurimas Ražanauskas su savo partnere, profesionalia šokėja ir šokio edukatore Ieva Ginkevičiūte pristatė laikinosios mokymosi bendruomenės „hojskolės“ modelį, kuriamą pagal šimtametes skandinavų tradicijas.

A. Ražanauskas teigė, kad vietos mokyklos „hojskolės“ neabejotinai keičia regioninio miesto atmosferą, kai jame atsiranda 60–80 studentų, norinčių įgyvendinti savo idėjas. „Kol kas

mokyklos neturime, esame jos kūrimo procese, bet labai tikimės, kad po trejų ar ketverių metų prasidės pirmosios veiklos, trumpalaikiai, ilgalaikiai kursai, menininkų rezidencijos. Pradėti žadame nuo 30 studentų, laikui bėgant, ketiname užaugti iki 70–80“, – jis pasakojo.

Tokios mokyklos kūrime neabejotinai didžiulį vaidmenį atlieka bendruomenė. Švenčionėliuose – jau visoje Lietuvoje spėjęs pagarsėti „Miško uostas“, turintis bendradarbystės erdves, garsėjantis kūrybiškomis idėjomis ir turintis kultūros žmonių. „Tai, ką padarė jo įkūrėjai per keletą metų, yra stebuklas. Mes ateiname į vietą, kurioje sukurta bendruomenė, kurioje žmonės nori kurti įdomius dalykus. Tai įkvepia“, – teigė A. Ražanauskas, dirbantis švietimo ir organizacijų konsultantu.

Kultūra ir technologijos

Naujosios technologijos neabejotinai gali padėti kultūriniams projektams pasiekti platesnę auditoriją, sukurti naujas išraiškos formas, sustiprinti. „Dirbtinio intelekto atsiradimas netikėtai demokratizuoja kūrybą, – forume sakė mokslo ir technologijų populiarintojas, radijo ir televizijos laidų vedėjas bei dirbtinio intelekto entuziastas L. Keraitis.

Jis neabejoja, kad kai kuriems kultūros industrijų atstovams ID pasaulio tendencijos kelia nerimą, bet kūrybiškiems žmonėms atsiveria naujos galimybės išmėginti save, pasauliui siūlyti anksčiau nematytas paslaugas. Be abejo, daugelį kūrėjų naujiena šokiruoja: staiga atsiranda nauji kūrybos būdai, tai, ką darei sunkiai, galima padaryti lengvai, vadinasi, krinta darbo kaina, kinta darbo eiga, procesai.

Įstatymų leidėjai nuolatos vejasi technologijas. Europos Sąjungoje priimtas Dirbtinio intelekto aktas, Europa leidžia įstatymus, mėgina su tuo tvarkytis. Jungtinės Valstijos suka kita linkme, čia gana drąsiai leidžiama viskas, o vėliau aiškinamasi teismuose. Iššūkių kyla kiekvienoje srityje.

„Vis dėlto, noriu tikėti, kad pokyčiai žmogaus darbą padarys dar vertingesnį, o originalumo vertė tikrai augs. Šią akimirką jaučiu didžiulį kūrybiškumo trūkumą. Pats gaunu užsakymų, pavyzdžiui, ar galėčiau moderuoti diskusiją? Ir užsakymas parengtas su „ChatGPT“. Žmonės neturi idėjų, neturi gerų klausimų, DI kūrybiškumo stygių tik paryškina“, – kalbėjo pranešėjas, auditoriją kvietęs drąsiai žengti pirmuosius žingsnius, įdarbinant dirbtinį intelektą savo darbo srityje.

„Kuo anksčiau pradėsite, tuo bus vertingiau, nebijokite užduoti kvailų klausimų, nieko blogo nenutiks, šie pratimai padės jums ugdyti intuiciją, kuri, laikui bėgant, bus daug svarbesnė. Kai išmėgini įrankį pirminėje stadijoje, supranti, apie ką jis, matai jo nuoseklumą. Juk ir kompiuteriu paprasčiau naudojasi tie, kurie jį turėjo paauglystėje. Dirbtinio intelekto kūryboje egzistuoja tam tikros taisyklės, metodai, bet labai svarbi ir nuojauta.

Sakyčiau, verta pamėginti ir dalį savo kasdienybės darbų perkelti DI, manau, kiekvienas su jo įrankiais gali atlikti 2–5 proc. savo darbų. Jau dabar esama žmonių, kurie 50–80 proc. savo darbų perkėlė DI ir dabar daro kažką kito. Šioje srityje niekas dešimties metų patirties neturi, tai – labai nauja, klysti dar saugu ir reikia drąsiai bandyti“, – patarimus forume dalijo L. Keraitis.

Regionai – naujos kultūros erdvės

Diskusiją apie kultūros verslumą regionuose Lietuvos kultūros tarybos vadovė Asta Pakarklytė pradėjo nuo skaičių. „Neseniai girdėjome, kad JAV Ajovos valstijos kūrybinės industrijos generavo 5 mlrd. dolerių metinę apyvartą, o panašų gyventojų skaičių turinti Lietuva – 6,6 mlrd. Ir tai – 9 proc. BVP, o Ajovoje tik 2,1 proc. Lietuvoje kūrybinių industrijų sektoriuje dirba apie 100 tūkstančių žmonių. Manau, kad vertėtų pasidžiaugti tuo, ko pasiekėme. Kuo daugiau bendrauju su užsienio kolegomis, tuo geriau suprantu, kad per dešimtį metų padarėme labai daug.“

Neringos vicemeras N. Lendraitis kalbėjo apie tai, kad įprasta manyti, jog regioninė kultūros politika yra tik tai, ką veikia savivaldybių kultūros įstaigos, – muziejai, bibliotekos, kultūros centrai. Esama tokių, kurie veikia šiuolaikiškai, esama visiškai sustingusių laike. Kartais tai lemia teisinė sistema, bendrosios kultūros ugdymas, juk dažniausiai kultūros sričiai lieka tik tai, kas nukrinta, kai biudžeto pyragas padalijamas kitiems.

„Lietuvos kultūros indekse Neringa užima antrąją vietą. Mes gerai suprantame, kad kultūra formuoja trauką, biudžetas gauna įplaukas, o verslas – pajamas. Tobulėjimui – dar daug erdvės, tačiau sėdime prie bendro stalo ir tariamės. Jei norime pokyčių, turime keisti finansavimo sistemą, steigti stipendijas menininkams. Mums reikia talentų, tad stengiamės pritraukti kūrėjus, institucijas, skleisti profesionalųjį meną. Pokyčių nebus, jei neugdysime jaunosios kartos, tai ir ruošiamės daryti su klasterių programomis“, – kalbėjo Neringos vicemeras.

D. Ibelhauptaitės patarimas regionų kultūrininkams yra toks: „Nereikia laukti, gausite finansinės pagalbos ar ne, įtraukite savo regiono, mažos gatvelės kaimynus, vietos verslininkus, žmones, kurie vieną ar kitą darbą gali nuveikti, sukurti ir, neabejoju, turėsite, ką parodyti. Kurkite unikalias istorijas, idėjas, nebijokite kviestis ir tų, kurie dirba pasaulyje, niekada nežinai, gal ims ir atvyks“, – diskusijoje kalbėjo režisierė ir kino prodiuserė.

Devintąjį nacionalinį kultūros forumą organizavo Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija. Forumą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Visą dieną forumo dalyviai ir svečiai turėjo galimybę kalbėti, bendrauti, dairytis „Kūrėjų expo“ erdvėje, kur buvo pristatytos verslios kūrybinės iniciatyvos. Forumo dalyviams koncertą surengė dainų autorius ir atlikėjas iš Dzūkijos Rokas Kašėta. Jo pasirodymą dovanojo LATGA.