Naujoje dailininkės S. Ach porceliano indų kolekcijoje – Kauno vaizdai

– Kuo porceliano indų kolekcijos kūrimas skiriasi nuo atvirukų, darbo knygų ar knygos vaikams iliustracijų kūrimo? Kuo jums svarbi ši kolekcija?

– Indas man labai prasminga forma. Jis turi ne tik išorinę erdvę, bet ir vidinę. Mane žavi ir tai, kad jis nustoja būti tik meno objektu, kaip kad yra su paveikslu, ir tampa kasdienybės palydovu. O įpinti į paprastus, buitinius dalykus šiek tiek pasakos man labai patinka. Mintis, kad į mano pieštą pievą bus galima įpilti arbatos mane linksmina, nes tai – tikra ir netikra vienu metu. Galų gale paveikslėlis – gan trapus dalykas, bijantis daugybės aplinkos sąlygų. O porcelianas – viena tvirčiausių medžiagų. Ant puodelių sienų atsiradusius piešinius galima liesti, jie įkaista, atvėsta, sušlampa ir toliau lieka nepakitę, ryškūs ir spindintys.

– Naujiena ką tik pasirodžiusioje porceliano indų kolekcijoje – dailios desertinės lėkštės. Papasakokite, kaip gimė ši idėja ir kaip ji virto realybe.

– Dažnokai kasmetinėje Vilniaus Knygų mugėje pabūnu toje leidyklos „Nieko rimto“ stendo dalyje, kurioje būna eksponuojami puodeliai. Tad turiu daug progų pakalbėti su žmonėmis. Labai dažnai nuskambėdavo, kad būtų gerai, jog būtų lėkštelės, skirtos būti ne po puodeliu, o šalia jo. Man pačiai desertinė lėkštelė – daugiausiai gyvenime naudojama lėkštelė, nes valgau nedidelėmis porcijomis, be to, mėgstu ant darbo stalo turėti, kaip sako Mikė Pūkuotukas, „šio bei to“. Tad lėkšteles kūriau su dideliu džiaugsmu, jau iš anksto įsivaizduodama, kad jos galės būti ne tik desertams, o ir bet kokiems užkandžiams. Tuo pačiu jas matau ir kaip nuostabias interjero detales, puošiančias komodas ar palanges, jaukinančias namų kampelius. Todėl jau iš karto pasirūpinau, kad lėkštelė galėtų stovėti ir ant stovelio. Ši lėkštelių kolekcija yra nepriklausanti nuo puodelių, bet puikiai dera su kai kuriais iš jų. Tad, žvelgiant į mano kolekciją, galima komplektuoti savo variantus.

– Naujoje indų kolekcijoje pristatote puodelius ir lėkštę su Kauno vaizdais. Kas paskatino nupiešti Kauną? Ką laikinoji sostinė reiškia jums ir kaip ją matote?

– Kauną piešti ketinau jau labai seniai, nes tai labai gražus didelis miestas. Jis nepanašus į Vilnių, turi visai kitokią aurą, tad, kai tik susiklostė sąlygos piešiniui su Kauno vaizdais nutūpti ant puodelių ir lėkštučių, tuoj pat to ėmiausi. Prieš piešiant aš visada labai ilgai vaikščioju miesto gatvėmis. Taip sutapo, kad pasivaikščiojimui po Kauną buvo skirta šių metų kovo 12 diena. Kaip pamenate, beveik iš karto po šios dienos visi užsidarėme saviizoliacijai. Tad atminty išliko visiškai tuščios Kauno gatvės, kuriose karaliavo milžiniškas vėjas ir nuo lietaus blizgantys šaligatviai. Pamenu jausmą, kad Kaunas nori man palikti įspūdį ir demonstruoja savo laisvės dvasią. Buvo labai gražu, neįprasta, didinga.

– Pristatėte naujų dizainų daugkartinio naudojimo bambuko pluošto puodelius išsinešti. Koks jūsų santykis su ekologija?

– Aš gyvenu labai mažame kaimelyje. Nuo mokyklos laikų gamtos prieglobstis man – tikrieji namai, nors puikiai suprantu, kad žmogui reikia daugybės sąlygų išgyvenimui, kurios visai nesusijusios su ekologija. Paskui žmogų seka beprotiški sintetinių medžiagų ir gamybos procesų kiekiai ir džiugu galėti nors šiek tiek prisidėti prie to, kad nebūtų naudojami vienkartiniai daiktai. Todėl bambukiniai puodeliai – labai džiuginantis indas. Juolab kad tai itin gerai sukonstruota forma. Jie mane lydi visose mano kelionėse po Lietuvą, o jų tikrai nemažai.

– Dabar, kai didžiąją laiko dalį praleidžiame namuose, ypač aktualu juose susikurti gerą atmosferą, padėsiančią džiugiai sulaukti artėjančių švenčių. Pasidalinkite patarimais, kaip tai padaryti.

– Aš esu mėgėja kurti jaukius kampelius. Tarsi vis dar žaisčiau namus. Toks jausmas, kad mano namų dvasia džiaugiasi, kai namuose laikomi daiktai yra ne tik funkcijai atlikti, bet ir jaukumui spinduliuoti. Man svarbu, kad namuose būtų ne bet kokie puodeliai, ne bet kokios lėkštelės. Mano vaikiškame, sugyvintame pasaulyje, lyg Anderseno pasakoje, daiktai šnekasi ir aš prižiūriu, kad jie derėtų, tarsi draugautų. Kad palangė nesipyktų su atsainiai ant jos paliktais pirkiniais, kad puodeliui simpatizuotų lėkštelė. Skiriu laiko ne tik baldų komponavimui erdvėje, bet ir nuolat pažiūriu, ar viskas dera ant palangių, stalo, stalviršių. Tai užima laiko, bet jau seniai tapo mėgstama rutina. Liesdama, perstumdydama mane džiuginančias smulkmenas aš atsipalaiduoju, grįžtu namo ne tik fizine, bet ir emocine prasme. Leidžiu sau pasigrožėti laikinai sukurta tvarkos kompozicija – puodelis pirmame plane, už jo jį pabrėžianti lėkštelė ant stovelio. Neužilgo jie keliaus ant stalo, vėliau į kriauklę, tada vėl į vietą. Tai labai paprasta, bet šį namų ritualą priimant iš aukštesnio taško, galima patirti ramybę cikliškume. Viskas kinta, bet viskas ir kartojasi. Belieka nusišypsoti ir neprisirišant žaisti.