Šiame pokalbyje autorius pasakoja, kodėl nusprendė imtis detektyvo žanro, kaip gimsta personažai ir kuriamas įtikinamas šiuolaikinių paauglių pasaulis.
– Esate parašęs ne vieną knygą vaikams ir paaugliams, tačiau „Tylenė“ – pirmasis detektyvas. Kas paskatino imtis būtent šio žanro? Gal įtakos turėjo teisininko darbo patirtis?
– Labai mėgstu mįsles ir jas nuolat įpinu į savo knygas. Pvz., kitoje mano knygoje, „Bėgliuose“ („Aukso žuvys“, 2022), yra dalis, kai sprendžiama tam tikra mįslė. Nuotykinių elementų galima rasti visose mano knygose. Tačiau „Tylenė“ – pirmoji knyga, kai visa istorija, nuo pradžios iki pabaigos, yra detektyvas.
Su teisininko patirtimi tai nesusiję. Mėgstu žanrinę literatūrą ir vis save išbandau tai vienur, tai kitur. Kodėl nusprendžiau parašyti detektyvą? Pirmiausia, šįsyk aš tiesiog norėjau parašyti neilgą istoriją. Antra, aš tiesiog sutikau šios knygos personažą. Man sėdint Vilniaus knygų mugėje, priėjo mergina, greičiausiai vyresniųjų klasių moksleivė arba studentė, ir vos pažvelgęs į ją pagalvojau: štai prieš mane stovi personažas, kuris yra gana neįprastas, kad galėtų būti pagrindinis mano knygos veikėjas. Netikėtas momentas!
Vėliau netikėtai gimė ir pagrindinė detektyvo mintis. Kai pasineriu į kūrybinį procesą, kyla visokiausių idėjų. Jos mėtosi galvoje, stalčiuose, užrašuose. Vieną kartą kilo mintis – o kas, jei detektyvas būtų užšifruotas muzikos albumo forma? Man ji iškart patiko. Tada viskas ėmė susivesti į vieną – pradėjau kurti skečus, parašiau kelias scenas, man patiko. Minėjau, kad vis save kur nors išbandau, tad sumaniau šįkart pabandyti parašyti trumpą istoriją. Paprastai trumpai rašyti nemoku, kitos mano knygos gerokai storesnės nei ši, tad tai buvo dar vienas savotiškas išbandymas.
– Prieš pradėdamas rašyti detektyvą jau buvote numatęs jo pabaigą?
– Ne, pabaigos nežinojau. Labai retai žinau savo knygų pabaigą. Nebent tai būtų labai aiški vientisa istorija. Dažniausiai keliauju per istoriją kartu su veikėjais ir pabaiga išsivysto proceso metu.
– Kas Jums buvo svarbiausia kuriant pagrindinius knygos veikėjus?
– Kadangi pradinė idėja buvo susijusi su muzika, be abejonės, kuris nors veikėjas turėjo būti paniręs į muziką. Taip atsirado Linas. Pagrindinės veikėjos Indrės portretas atsirado iš priešpriešos jos draugui muzikantui Linui. Muzikantas yra impulsyvus, tad kita personažė turėjo būti ramesnė, jį tarsi įžeminanti. Taip susiformavo veikėja, sprendžianti mįslę. Juk sklaidydamasis, nesusikaupęs, jokių mįslių neišspręsi.
Veikėjai dažnai patys save „atsineša“. Pradedi rašyti, kartais užstringi ir imi galvoti: „kas toliau?“ – ir būtent tada pradeda ryškėti jų paveikslai. Parašai tam tikrą frazę ir joje iškart ką nors apie tą veikėją pamatai – jo elgesį, požiūrį, manierą. Pamatai žmogų. Tuomet jis tarsi pats ima formuotis – toks, koks ateina, o man belieka šiek tiek papildyti.
Be to, jie paaugliai, todėl, žinoma, privalo turėti problemų su tėvais. Problemos paprastai tradicinės – nepripažinimas, sudėtingi santykiai, hormonų audros. Apie visas šias problemas kalbu knygoje. Kurdamas tėvų personažus pats dažnai nusikeldavau į jaunystę ir prisimindavau, kaip žiūrėdavau į savo ir draugų tėvus. Tada jie atrodė visai kitokie žmonės. Tik po daugelio metų supranti tam tikrus dalykus. Beje, suaugusiųjų istorijos atėjo ir su istoriniu pagrindimu – įsigilinus galima kai ką atpažinti.
– Kalbant apie veikėjus paauglius, knygoje tiek daug šiuolaikinio jaunimo kasdienybės elementų, slengo, aprangos detalių. Ar rašant teko specialiai daugiau tuo pasidomėti?
– Tikrai taip. Pirmiausia, matau savo vaikus. Nors jie jau vyresni už šiuos veikėjus, bet dar nėra taip stipriai nutolę. Antra, stengiuosi sekti jaunimo pulsą – domiuosi jų klausoma muzika, tuo, ką jie veikia, kokį slengą vartoja. Rašydamas stengiuosi išlikti arčiau tikrovės. Geriausias patikrinimas – pačių paauglių reakcija: jei jie pasako, kad su knygos žargonu viskas okey, tai, kaip sakoma, thumbs up. Be to, kai ką jie ir pakoreguoja – duodu tekstą paskaityti pažįstamiems paaugliams, kad pataisytų, jei kas skamba netikroviškai.
– Kaip knygą įvertino Jūsų vaikai?
– Žinote, kol vaikai iki galo neužauga, jų reakcijos į tėvų reikalus dažniausiai būna arba meh, arba okey. Jei jau okey – tai iš esmės labai gerai. Jų reakcijos buvo panašios: „Nu, fainai, gerai.“ Man to visiškai užtenka. Toks grįžtamasis ryšys reiškia, kad knygą rašyti tikrai buvo verta.
– Viršelyje matome „ššš…“ (tildymo) gestą rodantį šunį – gana netikėtas sprendimas. Ar tai jaunojo dailininko Audriaus Vetlovo idėja? Ką ji reiškia?
– Tai yra interneto memas. Jis skirtas pasakyti „ša“, kai tau bando ką nors aiškinti vyresnis, autoritetą pabrėžti norintis žmogus. Labai smagu, kad Vilniaus knygų mugės metu, kai didelio formato „Tylenės“ viršelis kabėjo stende, tas šuo puikiai buvo matomas iš tolo. Pro šalį eidami paaugliai iškart atkreipdavo dėmesį ir fotografuodavosi. Knyga gal ir dar ne visiems rūpi, bet memą jie tikrai pastebėjo.
– Šis pasakojimas parašytas tarsi dėlionė – daug trumpų tekstų, vis keičiasi veikėjų dialogai, laikas ir erdvė, o kur dar legenda ir žemėlapis! Iš pradžių gali atrodyti sudėtinga. Kodėl pasirinkote taip rašyti?
– Sąmoningai stengiausi skaitytoją įtraukti į tyrimą – kad jis atsiverstų legendą, pasitikrintų, kas kalba, tada žemėlapyje ieškotų minimų vietų. Juk tada ne tik skaitai istoriją, bet ir pats esi tyrėjas, sprendi mįslę.
Pasakojant istoriją visada yra pasirinkimas, kaip ją pateikti – galima rinktis visažinio pasakotojo perspektyvą, tačiau tuomet pasakojimas tampa labai tiesioginis: Indrė nuėjo ten, tada nutiko tas, ji pasakė tai, tokia paukščio žvilgsnio istorija. Taip rašyti galima, bet norėjau pabandyti kitaip. Žinoma, yra žmonių, kurie norėtų visko ant lėkštutės, bet man pačiam patinka, kai reikia pagalvoti, kai ne viskas iš karto aišku. Juk detektyve svarbu ieškoti atsakymų kartu su veikėju.
– Ar nebuvo sudėtinga rašyti tokiu dėlionės principu – išlaikyti nuoseklumą ir nepamiršti jau aprašytų detalių?
– Rašiau gana natūraliai, nebuvo labai sudėtinga. Tiesiog reikia skirti dar daugiau dėmesio, kad nepražiopsotum jokio elemento ir viskas gražiai susilietų į vieną. Nebuvo taip, kad pamirščiau, ką rašiau praėjusią dieną, nes daug redaguoju savo tekstus, į juos įsigilinu. Parašau vieną dalį, o kitą dieną prie jos grįžtu ir peržiūriu, redaguoju.
– Kaip pasirinkote veiksmo vietas? Dalis jų – gerai atpažįstamos jaunų vilniečių susibūrimo erdvės.
– Sąmoningai rinkausi tokias vietas, kad paaugliai galėtų susitapatinti. Atsidarydavau „Google Maps“ ir ieškodavau tinkamų vietų arba prisimindavau, ką minėjo vaikai, kur jie buvo susitikę su draugais. Galiausiai, ir pats vaikštau po miestą, matau, kur jie būriuojasi.
Kai nusprendžiau istoriją įvietinti – pririšti ją prie konkrečių vietų – supratau, kad tai sprendimas, į kurį galima pažvelgti iš dviejų pusių. Tiems, kurie ten yra buvę, atpažinti vietas labai smagu. Knygos dailininkas sakė, kad jam tai irgi artima – juk pats su draugais ten lankosi. Kita vertus, platesnei auditorijai tai gali būti mažiau atpažįstama. Tačiau tikiuosi, kad siužetas vis tiek veikia, net jei ir nežinai tų vietų. Be to, knygoje yra žemėlapis – galima viską pasitikrinti. Aš pats net pagalvojau, kad būtų įdomu kada nors padaryti literatūrinę ekskursiją ir kartu pavaikščioti veikėjų keliais.
– Skaitant kilo mintis, kad ši istorija galėtų virsti puikiu filmu. Ar esate apie tai pagalvojęs?
– Labai džiaugiuosi, jei taip pasirodė. Iš tiesų net ir A. Vetlovo pieštos iliustracijos yra gana kinematografiškos – pasirinkti netikėti rakursai, pvz., veikėjas žvelgia tarsi pro automobilio langą, matomi atspindžiai nuo čiaupo ir pan. Būtų labai įdomu, jei kas nors sugalvotų šią istoriją ekranizuoti. Juk lietuviški serialai dabar populiarūs. Belieka rasti prodiuserį, finansavimą, režisierių – o aktorius jau turiu (juokiasi).
– Pabaigai – klausimas, kurio turbūt neišvengsite: ar svarstote apie „Tylenės“ tęsinį?
– Tai priklauso nuo leidyklos. Parašyti antrą dalį galiu ir noriu. Tiesą sakant, netgi rašau – viskas dėliojasi lyg ir neblogai. Tačiau knygą parašyti lengviau, nei parduoti. Vis dėlto tikiuosi, kad „Tylenė“ ras kelią pas skaitytojus. Ne tik paauglius – kaip yra sakęs leidyklos redaktorius Saulius Repečka, o jam pritarė ir kiti skaitytojai, ši knyga nėra vien tik apie paauglius, nes suaugusiųjų linijos taip pat esminės. Tai gali būti santykio su suaugusiais vaikais klausimai ar įvairios vyresniosios kartos nuodėmės, pagaliau – galios žaidimai, kurių jaunimas dar neturi galimybės žaisti ir kurie virsta jaunosios kartos tragedijomis. Tad tai nėra knyga vien paaugliams apie paauglius, tą labai noriu pabrėžti.
Tyliai tikiuosi, kad tęsinys bus.
Kas? J. Žilinsko knygos "Tylenė" pristatymas.
Kur? Ąžuolyno bibliotekoje (Radastų g.2, Ąžuolo salė).
Kada? gegužės 11 d. 11 val.
Naujausi komentarai