Savo nuomone apie naująsias formas pakvietėme pasidalyti scenos meno lauko kūrėjus ir tyrinėtojus. Ką jiems reiškia internetinis menas; kaip vertina šį Lietuvoje dar ganėtinai naują reiškinį; ar virtualusis kūrinys savo kokybe ir raiška gali prilygti tradiciniam menui?

Menotyrininkė, teatrologė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto prodekanė Rūta Mažeikienė:

Rūta Mažeikienė. / VDU nuotr.

Šiandien, kai dėl pandemijos ir karantino sąlygų praktiškai kiekvieno žmogaus gyvenimas didesne ar mažesne dalimi persikėlė į virtualiąją erdvę, natūralu kalbėti apie virtualiąją kultūrą kaip būtiną ar netgi neišvengiamą virtualiojo pasaulio dalį. Tačiau reikia pripažinti, kad virtualioji kultūra nėra pandemijos pasekmė. Įvairios virtualiosios kultūros formos – nuo parodų iki festivalių, nuo mugių iki knygų pristatymų, nuo paskaitų iki ekskursijų – jau kurį laiką yra tapusios svarbiu šiuolaikinės gyvensenos dėmeniu. Kadangi dėl informacinių ir komunikacinių technologijų beveik visos svarbiausios kasdieninio gyvenimo veiklos keliasi į virtualiąją erdvę, daugiau negu natūralu, kad toje erdvėje laipsniškai formuojasi virtualioji kultūra, kuriamas internetinis menas.

Kalbant apie Lietuvą, akivaizdu, kad būtent pandemijos sąlygos išprovokavo ne tik staigų virtualiosios kultūros formų proveržį, bet ir auditorijų susidomėjimą internetiniu menu. Tačiau vertinant platesniame kontekste nekyla abejonių, kad internetinis menas jau yra tapęs integralia šiuolaikinės kultūros dalimi. Apie tai liudija ir faktas, kad garsiausiame pasaulio šiuolaikinio meno renginyje – Venecijos bienalėje – greta nacionalinių paviljonų jau daugiau nei dešimtmetį veikia atskiras internetinio meno paviljonas. Jame apsilankiusius virtualiuosius lankytojus pasitinka iškalbingas užrašas "Because internet is our new country" ("Nes internetas yra mūsų nauja šalis"). Taigi į klausimą, ką man reiškia virtualioji kultūra, atsakyčiau perfrazuodama šį užrašą – virtualioji kultūra yra mūsų nauja kultūra.

Ar virtualusis kūrinys savo kokybe ir raiška gali prilygti tradiciniam menui? Be jokios abejonės, virtualusis kūrinys – jeigu jis yra kuriamas ir demonstruojamas kaip virtualusis kūrinys, o ne skaitmeninė fizinio kūrinio kopija – yra meno kūrinys. Ir kaip bet kuris kitas meno kūrinys jis gali būti kokybiškas arba nekokybiškas, paveikus arba nepaveikus. Tokio pobūdžio klausimai, sakyčiau, yra net nekorektiški virtualiojo meno kūrėjų atžvilgiu. Tačiau aš nujaučiu, kad jie kyla dėl dviejų priežasčių.

Viena vertus, tenka pastebėti, kad pastaruoju metu virtualiojoje erdvėje yra nemažai meno, kuris yra sukurtas tradicinėmis priemonėmis ir formomis, tačiau vėliau skaitmenizuotas ir pateiktas žiūrovui virtualiojoje erdvėje. Tokius atvejus aš linkusi vadinti ne virtualiuoju menu, o meno sklaida internete. Ir, žinoma, tokiais atvejais kokybės, raiškos, paveikumo, lyginimo su originalu ar su tradicine pateikimo forma klausimai yra ir tinkami, ir aktualūs.

Kita vertus, Lietuvoje daugėja ir specialiai virtualiajai erdvei sukurto meno, tačiau šis proveržis sietinas ne su natūraliais meno kaitos procesais, o su labai specifinėmis karantino išprovokuotomis kūrybos sąlygomis. Vertindama iš to, ką teko matyti, ypač teatro ar šokio kontekste, turiu pastebėti, kad menininkams nelengva staiga peršokti į internetinio meno erdvę. Manyčiau, kad kuriant virtualiojo meno kūrinius nepakanka tiesiog žvelgti į situaciją kūrybiškai ir bandyti pritaikyti įprastas kūrybos formas prie skaitmeninio formato. Virtualusis menas veikia naudodamas kitas medijas, kurios ir menininkams, ir žiūrovams diktuoja savo žaidimo taisykles. Aš nesu internetinio meno ekspertė, tačiau, stebėdama meną virtualiojoje erdvėje, gana greitai pajuntu, kai žaidžiama ne pagal taisykles.

Laimė, teko matyti ir tokių virtualiojo teatro ar šokio pavyzdžių, kurie nekėlė jokių klausimų dėl pasirinktos medijos panaudojimo ir absoliučiai įtikino virtualiosios kūrybos paveikumu.

Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė:

Gintarė Masteikaitė. / M. Plepio nuotr.

Vedami ne tik savo užsidegimo, bet ir Lietuvos kultūros tarybos skatinimo ieškoti naujų formų ir sprendimų, šokėjai ir choreografai kėlė savo kūrybą į ekranus: prisitaikė prie transliacijos su kamera, vyko nuotolinės internetinės šokio pamokos ir kiti procesai. Antrojo karantino metu daug dirbta kuriant ir montuojant šokio filmus. Vien tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje "Naujasis Baltijos šokis" buvo pristatyta vienuolika šokio filmų, kurie sulaukė virš 50 tūkst. peržiūrų ir geriausių kritikų įvertinimo. Taip pat sukurti nauji projekto "Šokis plius miestas" šokio vaizdo įrašų kūriniai. Mes turime ir visai naują pandeminį kūrinį – choreografės Vilmos Pitrinaitės premjerą "Tai ne tavo sapnas", kuris yra puikaus internetinio projekto pavyzdys, visiškai naujas meno kūrinys. Tai nėra tik transliavimas, tai ir šokio vaizdo siužetas. Beje, vasarą lauksime gyvos jo versijos. Kalbant apie šokio filmus, labai gaila, kad Auksinių scenos kryžių komisija nusprendė jų nevertinti kaip šokio žanro pasirodymų, nes kilo abejonių, ar tai šokis, ar kinas (šie šokio filmai yra sumontuoti), nors choreografijos elementai yra pagrindiniai šiame kūrinyje. Tiesa, šokio filmai yra kuriami jau seniai, tik mums buvo įprastesnė šokio dokumentika, biografiniai filmai. Šokio filmai buvo viena iš formų karantino metu šokėjams pasiekti žiūrovus. Tai yra scenos meno kūriniai, tik perkelti į skaitmeninį formatą.

Kaip vertinu virtualiąją kultūrą? Dalis to, kas vyko, liks eksperimentais, bet ne viena forma gyvuos ir toliau. Puikus yra V.Pitrinaitės pavyzdys, lengvai pasiekiamas kompiuterio ekrane. Sulauksime daugiau šokio sklaidos projektų, pratinančių žiūrovą prie šokio, integruojant jį su kitais menais, o jo platinimui ir sklaidai bus naudojama tokia komercinė platforma, kaip televizija. Žinoma, laukiame grįžimo į sales, nes scenos menas iš savęs reikalauja apsikeitimo chemija su publika.

Kūrybininkas, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, interneto ir naujųjų medijų tyrinėtojas Gytis Dovydaitis:

Gytis Dovydaitis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Internetinė kultūra man, visų pirma, reiškia visus internete besivystančius kultūrinius procesus, o antra – suvokimą, kad internetas yra tapęs neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Pandemija paragino rengti virtualiąsias parodas, instaliacijas, internetinius teatro pasirodymus. Įvairios institucijos suskubo generuoti tokį turinį, galutinai nesuvokdamos, ką reiškia virtualumas, kokios jo galimybės, ką reiškia internetinis menas. Ar spektaklio transliacija, "YouTube" vaizdo įrašas pelnytai vadinamas internetiniu spektakliu? Interneto platformoje "Spotify" muzikos klausomės metų metus, bet nevadiname to virtualiuoju koncertu, o olimpiados transliacija televizijoje nėra virtualioji olimpiada, tai tiesiog transliacija. Reikia vadinti dalykus tikraisiais jų vardais. Dabar žiūrovai yra neigiamai kondicionuojami – kai po virtualiojo spektaklio apibrėžimu pakišamos transliacijos, tai išties internetui sukurtas spektaklis pranyksta banalybių fone.

Į internetą reikia žiūrėti kaip į medijų, priemonių rinkinį, su kuriomis galima dirbti ir ieškoti galimybių. Pafantazuokime: ateities nagrinėjimas žaidime "Minecraft", detektyvas bendravimo programėlėje "Viber" arba "Romeo ir Džiuljeta" pažinčių programėlėje "Tinder", konspiracijos teorijos "Facebook". Norint sukurti kažką naujo, svarbu gilintis ir suvokti tavo naudojamos medijos vidines charakteristikas ir jas instrumentalizuoti. Šiuo metu Lietuvoje ypač trūksta eksperimentavimo su interneto teikiamomis galimybėmis. Kūrėjai dažnai renkasi lengvus adaptacijų kelius, užuot sukūrę ką nors išties įdomaus, internetą pripildo tapybos darbų nuotraukų archyvų.

Viena galimų priežasčių – kūrėjai ir institucijos stokoja sudėtingų techninių įgūdžių. Svarbu pabrėžti, kad glaudus bendradarbiavimas tarp kultūros ir IT sektorių dabar yra tiesiog būtinas. Tam akompanuoti turėtų abiejų šalių atvirumas, smalsumas, priėmimas, drąsa eksperimentuoti ir troškimas būti kūrybiškiems. Ilgainiui tai padės užtikrinti aukštą internetinio meno kokybę ir išliekamąją jo vertę bei leis menui internete būti lygiaverčiam su fizinėmis savo apraiškomis.

Teatro režisierius, lektorius, nepriklausomo vizualinių eksperimentų teatro "Kosmos Theatre" meno vadovas, Vilniaus teatro "Lėlė" kūrybinių programų koordinatorius, VR kūrėjų "Gluk Media" ir vaizdo įrašų studijos "Pixel studio" scenaristas ir režisierius Žilvinas Vingelis:

Žilvinas Vingelis. / D. Gečaitės nuotr.

Internetas yra tam tikra gyva ir gaji žaidimų aikštelė, vieša erdvė, savo taisyklėmis gyvenanti terpė, kurioje, kaip ir bet kokioje savas taisykles turinčioje vietoje (gatvėje, teatro salėje, filharmonijoje, zoologijos sode), gali atsirasti visaverčių meno apraiškų. Jos gali būti absoliučiai skirtingos ir individualios – prieštaraujančios toms taisyklėms, jas atitinkančios, pasakojančios istorijas ar jas dekonstruojančios. Todėl, mano nuomone, tokio apibendrinto termino, kaip "internetinis menas", kuris apibūdintų tam tikrų panašių į vieną stalčių dedamų darbų stilių, žanrą ar meninę kalbą, nėra. Juo labiau meninę kokybę. Tai skėtinis terminas, kuriame gali tilpti labai daug kas, ir mes dar tik pradedame tai atrasti. Pati silpniausia internetinės kultūros vieta, mano nuomone, yra bandymas prilygti gyviesiems menams (šokiui, teatrui, operai) ar galerijų ir kino teatrų darbui. Tam tikras profesionalių kultūros įstaigų veiklos kopijavimas internete. Mano matymu, tai nuolat baigiasi nesėkme. Jei kūrėjas eina į internetą kurti specialiai jam pritaikyto turinio – tyrinėja interneto pasaulį, jo naujienas, jo vartotojų elgseną, užčiuopia jam rūpimą ir jautrią temą ir į "Mesenger", "Zoom", "Facebook", "YouTube", "Instagram" istorijas, internetinį žaidimo serverį, "Tinder" ar "TikTok" pažvelgia kaip į aikštelę kurti nuo nulio. Šiai vietai ir apie šioje vietoje susitinkančius žmones, jautriomis ir svarbiomis temomis, nesivaikydamas madų bei ieškodamas unikalaus vien tik šiai platformai tinkančio sprendimo. Su "Kosmos Theatre" kurdamas internetinį spektaklį "Protestas" supratau, kad "Zoom" teatro bandymai yra kas kita nei teatras. Tai niekada nebus teatras, kokį mes jį įsivaizduojame ir kokį mėgstame, bet tai gali būti visavertis ir teatrui lygiavertis menas – įdomus, aktualus, aštrus. Kol internetinis kūrinys lyginamas su teatru ar gyvomis parodomis, tol jis pasmerktas būti prasta kopija, bet savo tikrąjį individualumą kūriniai įgauna apšviesti tinkamo konteksto šviesa. Ir šiuo metu tai yra kompiuterio ekranų šviesa...

Teatras vyksta susitinkant gyvai ir aš be proto to laukiu, tačiau internete tikrai galima kurti aktualiai ir įdomiai. Tai priklauso nuo kūrėjų idėjų, individualaus požiūrio ir laisvės atsiriboti nuo kitų menų konteksto, prastų kopijų ir pabandyti pažiūrėti į interneto erdvę kaip į visiškai savas taisykles turintį pasaulį, kuriame gali prasidėti nauja, tik jam būdinga istorija ir jos pasakojimo būdas.

Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas:

Egidijus Stancikas. / D. Stankevičiaus nuotr.

Mano supratimu, iki šiol virtualiojo meno ir kultūros nebuvo. Apsiribota senų scenai sukurtų spektaklių retransliacijomis, kokybiškesnėmis ar nelabai, demonstruoti diskusijų, pokalbių ir kitokio žanro įrašai. Anksčiau manyta, kad spektaklio įrašo demonstravimas yra virtualusis menas, tai taip nėra. Pirmieji kurti specialiai interneto erdvei pabandė "Kosmos Theatre". Tai turbūt nauja meno rūšis ir šis pandemijos laikas yra sveikintinas tuo, kad diktuoja norą išlikti kūrybingiems. Gimstančios naujos meno formos kelia sau pačius aukščiausius kokybės reikalavimus, be to, jis įdomus ir intriguojantis tuo, kad kitose platformose neeksploatuojamas. Reikia pripažinti, kad internetinis menas yra savarankiškas ir gali sėkmingai konkuruoti su tos pačios srities meno kūriniais. Bet interneto erdvėje gimęs menas nėra konkurentas scenoje vykstantiems procesams.

Sveikintina, kad atsiranda tokia teatro meno forma, nes ji nebeturi sienų, yra plačiai prieinama pasauliui – galima dalytis sukurtu turiniu su užsienio teatrais. Internetinis menas yra mūsų dienų dvasioje gimusi meninė raiška. Netrukus žiūrovams pristatysime du kūrinius: socialinių tinklų spektaklį "Mirgėjimas", kurį režisuoja A.Gornatkevičius, ir netradicinį filmuotą spektaklį "Ryšys / Spaced Away", su A.Leonovos suburta komanda. Jie abu pritaikyti būtent interneto erdvei.

Kas dar įdomu ir ką norėtųsi akcentuoti – tai, kad internetinis kūrinys gali būti perkeltas į tradicinę sceną, jeigu kūrybinė komanda norėtų užčiuoptą temą ar problematiką analizuoti su žiūrovais gyvai ir jai suteikti kitą formą. Priešingai, scenai skirtas spektaklis nepritaikytas interneto erdvei – scenos dėžutėje sukurto kūrinio perkėlimas į virtualiąją erdvę nėra toks paprastas ir reikalauja kitų priemonių.

Visa kūryba yra skiriama auditorijai – žiūrovui. Internetinio žanro auditorija auga, pratinasi. Naujų kūrinių, kurie keltų intrigą, mes turime nedaug, tad žiūrovui suvokti virtualiojo teatro kūrybos principus nėra taip paprasta. Naujieji kūriniai taip pat žiūrovą kviečia į dialogą, temos analizę ir nuotolinio ryšio palaikymą. Taip pat nepamirškime, kad menas internete reikalauja resursų, ir jis turėtų būti įvertinamas bilieto kaina. Palaikančiuosius šią poziciją kviečiame ant savo "Facebook" profilio nuotraukos užsidėti "Menas ir internete – menas" rėmelį.