Plenero metu sukurti darbai bus pristatyti gegužės 25 d. jau penktą kartą vyksiančio renginio „Švęskime upę!“ metu. Dalyvaus ir žemės meno objektų autoriai – menininkai Irina Troma, Greta Kardi-Kardišiūtė, Inga Raubaitė ir Žilvinas Višinskas. Pažintis su žemės menu, kūriniais ir pačiais menininkais yra dalis didesnės šio renginio kultūrinės programos dalis.

Iniciatyva „Švęskime upę!“ ir Kauno menininkų namai kviečia atsigręžti į mieste tekančias didžiąsias Lietuvos upes, per kūrybą ir meno reiškinius atrasti jas naujai, drauge ieškoti prie upių įsikūrusių vietos bendruomenių savasties ženklų bei raiškų. Renginio „Švęskime upę“ metu tai padaryti bus galima irkluojant Nemunu, minant dviračiais pakrantėmis ar žygiuojant pėsčiomis. Pakrančių stotelėse įsikurs kultūrinės salos, čia vyks nemokamos meninės, kūrybinės, sporto, bendruomeninės veiklos.

Prieš pasinerdamos į plenero kūrybinį procesą I. Raubaitė (I. R.), I. Troma (I. T.) ir G. Kardi-Kardišiūtė (G. K.-K.) atskleidė savo kūrybos principus ir gamtos meno santykį su aplinka.

Meistrė: prieš dešimtmetį bėgdama nuo skausmingos netekties žemės meną atradusi G. Kardi-Kardišiūtė šiandien – viena garsiausių šios srities kūrėjų. / Ž. Višinsko nuotr.

– Upės ir Žemės meno plenere Kaune kiekviena jūsų pasirinkote skirtingas Nemuno pakrantės vietas. Kodėl būtent šias? Kaip jūsų kuriami meno objektai įsilies į pakrantės kraštovaizdį, galbūt atsižvelgiant į istorinį ar kitą vietos kontekstą? Kokia yra kiekvienos pagrindinė kūrinio idėja?

I. R.: Iki šiol mes su Žilvinu niekada nebuvome Nemuno saloje, ir aš net neįsivaizdavau, kaip ji atrodo, tik žinojau, kad joje yra „Žalgirio arena“, tai vis pagalvodavau, kokio dydžio yra sala, kad net arena telpa? Dabar šie mano pamąstymai skamba labai juokingai. Pirmą kartą atvykusi pamačiau, kokia sala yra tokia didelė – nematyti nei pradžios, nei pabaigos... Joje tiek daug modernios architektūros ir infrastruktūros, naujai statomų objektų, suformuotų želdynų. O nusileidęs prie pakrantės pamatai visai kitokį vaizdą – čia vyrauja laukinė gamta, natūralumas ir ramybė. Šis kontrastas mus su Žilvinu labai sužavėjo. Bevaikštant apėmė jausmas, kad esame lyg ne šiame laike ir net ne čia, o kažkur toli nuo miesto šurmulio, galbūt praeityje. Pradėjome galvoti, o kaip ši vieta atrodė anksčiau... Taip gimė mintis apie kelionę laiku, kai mus plukdo simboliniai laivų formų elementai.

G. K.-K.: Šančių pakrantė nebuvo mano pirmasis pasirinkimas. Pradėjus eskizuoti ir gilintis į šios vietos praeitį, Šančių istorija tapo neatsiejama kūrinio dalimi ir lėmė galutinį sprendimą. Legendos sako, kad būtent Šančiuose Napoleonas pamatė strategiškai puikią vietą persikelti per Nemuną. Nors ši istorija gali tėra tik mitas, ji suteikia vietovei paslaptingumo ir gelmės. Kita, patikimesnė versija teigia, kad vietos pavadinimas kilo iš prancūzų k. žodžio „chantier“, kuris reiškia statinį ar tvirtovę, kas dar labiau pabrėžia Šančių istorinę ir kultūrinę reikšmę.

Mano meno projekto idėja yra vizualizuoti žodį „chance“ – šansą, ant Žemųjų Šančių Nemuno pakrantės kalvų, naudojant medinius pagaliukus. Toks šanso vaizdavimas meno kūrinyje simbolizuoja galimybes ir atvirumą, kurį siūlo Šančiai. O kaip apibrėžti kaunietišką „šansą“? Jis yra neapibrėžiamas, toks pat dinamiškas ir kintantis, kaip ir pats Kaunas. Todėl savo kūrinyje aš naudoju begalybės simbolį, kurio išpynimas per visą piešinį, žymi amžinybę ir nepertraukiamą tęstinumą.

I. T.: Nemunas yra nuostabi upė. Jis stebina savo nenuspėjamumu. Džiaugiuosi, kad žmonėms taip rūpi Nemunas ir jo būklė. Juk upė – pagrindinė miesto gyvybinė jėga, jo arterija. Tai gyvas gražus organizmas. Mano darbas „Žinutė“ skirtas džiuginti, įkvėpti ir skatinti iniciatyvas. Ką upė galėtų pasakyti žmonėms, kurie ją taip myli? Manau, turėtų motyvuoti tuos, kurie plauks baidarėmis nuo pat kelionės pradžios.

– Pleneras vyksta miesto teritorijoje. Ar mieste reikalingas žemės menas? Kodėl?

I. R.: Kiekviena šiuolaikinio meno rūšis yra labai reikalinga miesto erdvėse. Tai puiki priemonė supažindinti visuomenę su tuo metu vyraujančiu kultūriniu lauku. Žemės menas yra labai specifinė meno šaka, šiuo metu populiarėjanti Lietuvoje ir dažnai tampanti traukos objektu, skatinančiu stebėti ir naujai atrasti supančią erdvę. Mieste integruoti žemės meno darbai visada sukurs netikėtumo jausmą, taps edukacine medžiaga, privers susimąstyti apie gyvasties trapumą ir laikinumą.

I. T.: Tai – moderni, populiari meno kryptis, pradėjusi užkariauti naujas erdves. Žemės menas dabar pasirodo miestų parkuose, meno galerijose ir net viešuosiuose pastatuose. Svarbu, kad menas vystytųsi. Negaliu atsakyti į klausimą, ar miestui reikia tokio meno. Miesto aplinką puošia daugybė meno kūrinių. Žemės meno kūrinys yra konceptualus ir turi trumpą gyvenimą. Jo tiesioginė paskirtis yra menininko dialogas su gamta, gamtos elementais ir žiūrovais. Šiuolaikinėje miesto aplinkoje žemės menas gali tapti traukos tašku.

G. K.-K.: Žemės menas mieste, visų pirma, priverčia stabtelti visur skubantį žmogų. Nors šio tipo kūriniams labiau reikia gamtos, o ne urbanizuotų vietų, tokie gamtos kūriniai suteikia miesto parkams, upių krantinėms ir pievoms įdomumo. Neretai jie žiūrovą įtraukia į kaitos stebėjimą, nes žemės meno objektai, veikiami gamtos, kinta laike: labai įdomu stebėti, kaip jie keičiasi, kokie yra skirtingu paros metu, įvairiais sezonais, kaip, veikiami gamtos, natūraliai sunyksta, kiek laiko išlieka.

Žemės meno kūriniai nesukelia estetinio ir vizualinio triukšmo, jie yra tvarūs, nes kuriami iš natūralių medžiagų ir natūraliai sunyksta veikiami gamtos sezonų.

Be to, žemės menas neretai pačius meno kūrėjus paskatina siekti bendradarbiavimo su vietos bendruomenėmis, verslais. Taigi, žemės menas mieste gali atlikti svarbų vaidmenį formuojant kūrybingą, pažangų ir gyvą miestą. Be t, šie kūriniai neatsibos, nes jie turi tik sau ir gamtai nustatytą eksponavimo laiką, pavyzdžiui, pusmetį, metus ar dvejus, bet ne dešimtmetį.

– Žemės meno kūrėjai neretai paliečia gamtos išlikimo problemas, žmogaus santykio su gamta aktualumą (ypač vartotojiškumą, tai, ką paliekame po savęs), padeda ugdyti sąmoningumą, kviečia atrasti kitokį santykį su gamta ir pačiu tvarumu, ekologija. Kas jums kiekvienai kaip menininkei yra žemės menas? Ir kas nėra žemės menas? Kuo žemės menas yra kitoks ar galbūt panašus į kitas vaizduojamojo meno raiškas?

I. T.: Bet kokia aktyvi, naudinga veikla gamtoje yra menas. Man žemės menas yra galimybė tiesiogiai bendrauti su gamtos jėgomis. Menininkas ne tik pasisemia energijos iš gamtos, bet ir grąžina ją kūrinio pavidalu. Žemės meno kūrinys yra užkoduota emocija, mintis, tiesiogiai susijusi su gamtos reiškinių būkle.

Žemės menas yra ir galimybė būti savimi. Tai gali būti vienas iš būdų kalbėti svarbiais klausimais. Tačiau turime suprasti, kad žemės meno kūriniai yra užuominos, užkoduotos reikšmės. Jie negali pretenduoti į literatūrinę žinią. Tai rodiklis, atkreipiantis dėmesį į gamtos grožį ar aplinkosaugos problemas. Man svarbus žmogaus ir gamtos santykis, jo vaidmuo gamtinėje aplinkoje, ką žmogus duoda gamtai ir ką gauna iš jos?

Žemės menas nuo aplinkos meno skiriasi tuo, kad nėra skirtas erdvei papuošti: atsiranda ir dingsta, kuriamas naudojant natūralias medžiagas. Aplinkos meno kūrėjas gali naudoti įvairius atsineštus į aplinką žmogaus produktus, dirbtines medžiagas.

I. R.: Šiais beprotiško tempo ir vartotojiškumo laikais žemės menas mums yra galimybė nors trumpam „pabėgti“ nuo tikrovės, atitrūkti nuo savo kasdienės veiklos, pažvelgti į aplinką visai iš kitos perspektyvos, pažinti gamtą, o kartu ir save.

Žemės menas labai skiriasi nuo kitų meno šakų, nes visas kūrybinis procesas vyksta gamtoje ir su gamta, darbo sukūrimui naudojamos tik natūralios, čia pat rastos medžiagos. Tai nėra skulptūra ar objektas, kurį galima perkelti iš vienos erdvės į kitą, tai labai konkrečiai erdvei skirtas kūrinys, kuris tampa neatsiejama jos dalimi. Visada labai svarbu nepakenkti gamtai ir nesugadinti vyravusios darnos.

G. K.-K.: Žemės menas mane netikėtai įtraukė jau prieš dešimt metų, kai bėgau nuo skausmingos netekties. Man asmeniškai žemės menas visų pirma buvo kaip terapija, o dabar – kaip laikas kūrybai, pabėgimas į save. Kai kuriu tokį kūrinį, didesnį laiką būnu viena, gamta mane ir įkrauna, ir perkrauna – tai tarsi asmeninis „restartas“ ar „updeitas“.

Kalbant bendriau, tai yra meno forma, kuri skatina sąmoningumą dėl aplinkosaugos klausimų ir kviečia žiūrovą įsitraukti į diskusijas apie mūsų santykį su gamta. Tuo pačiu žemės meno kūriniai nesukelia estetinio ir vizualinio triukšmo, jie yra tvarūs, nes kuriami iš natūralių medžiagų ir natūraliai sunyksta veikiami gamtos sezonų. Kūrybos procese bendraujant su žmonėmis, vyksta natūrali edukacija apie šią meno rūšį ir apskritai apie šiuolaikinį meną.

Istoriškai žemės menas formavosi kaip protestas ir pabėgimas iš muziejų, parodų salių, uždarų erdvių. Taigi viskas, kas yra uždarose patalpose, nėra žemės menas.

Ryšys: anot I. Tromos, žemės meno kūrinys atspindi menininko dialogą su gamta ir žiūrovais. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar įprastai stebite savo kurtus žemės meno objektus ir jų kismą laike? Darbai sukurti iš natūralių medžiagų, juos veikia aplinka, metų laikai, pati gamta, jie – laikini. Ar negaila, kad galiausiai jie suyra?

G. K.-K.: Taip, labai įdomu stebėti, turiu kiekvieno kūrinio nuotraukas. Per savo instaliacijas susipažinau su įvairiais žmonėmis ir įgijau man įdomių draugų, užsiimančių šiuo menu, tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Taip pat susipažinau su gerais fotografais ir vaizdo meno meistrais. Visi pamatymai man yra įdomūs, kartais būna labai netikėti ir suteikia kūriniui naujų, netikėtų prasmių. Pats kismas yra vienas pagrindinių žemės meno žavesių ir juos fiksuoti yra labai įdomu. Vienokia nuotaika yra, pavyzdžiui, žiemą, visai kitokia – ką tik sukūrus objektą, dar kitokia – kūriniui nykstant. Šio tipo kūriniai bent mane veikia gydančiai, nes lengviau susitaikyti su laikinumu ir suvokti, kad viskas kinta, viskas turi pradžią ir pabaigą.

I. R.: Menininkas sukuria kūrinį gamtoje, o toliau bendrakūrėjais tampa gamta, aplinka, laikas. Vienas įdomiausių procesų yra stebėti, kas vyksta su mūsų darbais, kaip, laikui bėgant, jie keičiasi ir dažnai įgauna naujų prasmių. Visada stengiamės kiek įmanoma dažniau fotografuoti savo kūrinius, nes kiekviename kismo procese yra daug netikėtumų, žavesio ir atradimų. Mūsų darbai suyra, bet jie gyvena fotografijose ar vaizdo medžiagoje.

I. T.: Žemės meno objektai, kaip ir gamta, turi savo gyvavimo trukmę. Metų laikų kaita parodo visus gyvenimo ciklo etapus. Kai kurie objektai, laikui bėgant, keičiasi: pradeda dygti, džiūti, žydėti, gelsti ir trupėti. Aš niekada nežinau, kaip, laikui bėgant, pasikeis mano objektas. Jis gimė, parodė savo prasmę ir toliau gyvena savarankiškai. Žinoma, erdvė, kurioje yra šis objektas, ne visada gali būti palanki tokiems pokyčiams. Miesto peizaže kūrinys, kaip ir medžiai, neturi teisės natūraliai nudžiūti ar augti.

Mano darbai monumentalūs ir ne visi, žinoma, be pėdsakų ištirpsta natūralioje aplinkoje. Tačiau jie įdomiai sąveikauja su aplinka. Ypač keičiantis metų laikams.

Upės ir Žemės meno pleneras yra tarptautinio projekto „CreArt 3.0“ programos „Kūrybiškumo mėnuo“ dalis. Plenero metu sukurti darbai bus pristatyti gegužės 25 d. renginio „Švęskime upę!“ metu. Dalyvaus žemės meno objektų autoriai – menininkės I. Troma, G. Kardi-Kardišiūtė ir menininkų duetas I. Raubaitė ir Ž. Višinskas.

Iniciatyva „Švęskime upę!“ ir Kauno menininkų namai kviečia miesto gyventojus atsigręžti į mieste tekančias didžiąsias Lietuvos upes, per kūrybą ir meno reiškinius atrasti jas naujai, drauge ieškoti prie upių įsikūrusių vietos bendruomenių savasties ženklų ir raiškų. Renginio „Švęskime upę“ metu tai padaryti bus galima irkluojant Nemunu, minant dviračiais pakrantėmis ar žygiuojant pėsčiomis. Pakrančių stotelėse įsikurs kultūrinės salos, čia vyks nemokamos meninės, kūrybinės, sporto, bendruomeninės veiklos. Renginys yra atviras visiems.

Programa:

„Švęskime upę!“ dviračiais

Pojūčių žygis pėsčiomis

Žygiai baidarėmis ir kultūrinė programa