Apie naujų prasmių ir aktualijų kūrimą, ateities vizijas – pokalbis su R.Lozinskiu (R.L.), vienu ryškiausių jaunosios kartos Lietuvos pianistų, ir M.Mašanauskaite (M.M.), aktyviai koncertuojančia pianiste, įvairių meninių projektų organizatore ir dalyve, Vienos muzikos ir scenos menų universiteto magistrante.

– Gimėte, augote ir mokėtės Kaune. Kuo jums svarbus ir brangus šis miestas?

R.L.: Kiekvienam žmogui gimtasis miestas, gimtoji vieta – universali sąvoka, aiškiai suvokiama įvairiose kultūrose. Ir man Kaunas be galo yra brangus. Ilgai planavau grįžti į Kauną ir dabar su jauduliu nekantrauju įsikurti. Čia man įprastas miesto gyvenimo būdas, žmonės, čia mano šeima, artimi draugai. Tiesiog norisi kurti ten, kur jautiesi savas.

M.M.: Įdomu tai, kad kol gyvename savame mieste, krašte, atrodo, kad čia ne viskas taip gerai ir šaunu kaip užsienyje. Tarsi išvažiuoji, nes kažkur yra geriau, – Ispanija, Škotija, Austrija... Per ilgesnį laiką pamatai, kad ir kitos šalys, jų gyventojų mentaliteto ypatybės turi įvairių atspalvių, problemų, kurios tave erzina, ko Lietuvoje nepatyrei. Tai suvokęs, pradedi žymiai labiau mylėti Lietuvą, dingsta jausmas, kad svetur ir žolė žalesnė. Dabar manau, kad gyvendama Lietuvoje, Kaune, galiu žymiai daugiau kažko prasmingo nuveikti, pasiekti. Šiuo metu mokausi Vienoje ir man atrodo, kad čia tiek daug visko užauginta, padaryta, išpuoselėta... Gal būdama Kaune aš galiu sukurti kažką naujo, gražaus miestui ir praturtinti tiek savo, tiek miesto gyvenimą – tokie mano jausmai.

– Jūs susipažinote dar besimokydami Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Kokių vertingiausių dalykų įvaldėte, įgijote besimokydami ir kodėl verta mokytis muzikos?

M.M.: Neseniai su Robertu diskutavome šia tema ir jo mintis buvo, kad mokykloje ne tik žinių įgyji, bet ir socializacijos įgūdžių. Man atrodo, kad Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija padeda susiformuoti jauno žmogaus asmenybei to žmogaus neužgoždama. Kai pagalvoju apie savo klasės draugus ir kitus gimnazijos abiturientus – mes buvome tokie skirtingi, mūsų pomėgiai, talentai labai skyrėsi ir gimnazijos didelė stiprybė, vertė, kad mokiniai gali būti savimi, būti suprasti, o mokytojai padeda jaunam žmogui atsiskleisti. Esu labai dėkinga už tas puikias sąlygas tobulinti savo pasirinktos profesijos įgūdžius. Dabar mano, kaip atlikėjos, meistriškumas leidžia man skambinti itin sudėtingus ir kartu labai gražius kūrinius.

R.L.: Esu sakęs, kad gimnazijoje išmokau mokytis. Tai pati svarbiausia priemonė žmogui gyvenime kažko siekiant, kuriant. Gimnazijoje nebuvo forsuojamos tam tikros ugdymo įtampos. Liko daug puikių artimų draugų ir aš su malonumu atsimenu gerą atmosferą mokykloje. Muzikos apskritai verta mokytis, nes tai puiki smegenų mankšta. Daugelyje labai išsivysčiusių valstybių, bendruomenių muzikos yra mokomasi dėl jos nenuginčijamos teigiamos įtakos geram smegenų darbui ir žmogaus dvasingumui. Manau, muzikinis lavinimas turi būti vienas iš pamatinių vaiko lavinimo dalykų.

Muzikavimas yra vienas iš pamatinių žmogiškumo, kultūros vystymosi rodiklių. Tai mus jungiantis procesas, nenugalima komunikacijos jėga.

M.M.: Noriu pastebėti, kad muzikos atlikimo, muzikavimo reikia pradėti mokytis ankstyvoje vaikystėje, ypač jei nori siekti muziko profesijos, siekti profesinio aukšto meistriškumo. Tai labai svarbi investicija į savo ateitį – pradėjęs vėliau mokytis, profesinio meistriškumo praktiškai neįgysi (čia labai retai būna išimčių). Žmogus, įgijęs vidurinį išsilavinimą, ketverius metus studijavęs aukštojoje mokykloje, gali tapti puikiu pasirinktos profesijos specialistu. Bet per ketverius metus netapsi puikiu muzikos atlikėju. Na, o žmogus, nuo vaikystės išmokęs groti muzikos instrumentu, visą gyvenimą galės džiaugtis įgūdžiais ir patirti muzikavimo malonumą.

– Jus muzikavimas lydi nuo ankstyvos vaikystės – muzika tapo neatsiejama būties dalimi ir savirealizacijos priemone, būdu įprasminti save. Kokias veiklas, projektus dabar vystote?

M.M.: Kartais atrodo, jeigu esi muzikantas, tai tik groti ir tesugebi. Šios profesijos žmonės turi išmanyti begalę įvairių dalykų, būti talentingi visur: organizuoti, pildyti dokumentus, skaičiuoti biudžetus, sudėlioti savo veiklai ar renginiui reikalingą logistiką ir t.t. Turi galėti ir sugebėti viską! Mūsų organizuojamas šiemet jau penktasis festivalis „Kaunas Piano Fest“ vyks liepos 8–17 d. Jį organizuodami darome viską nuo pradžių iki pabaigos: dizainas, reklama, planavimas, dalyvių ir partnerių ieškojimas ir t.t. Kartu su Robertu atliekame kokių 20 specialistų darbus. Šalia šių veiklų, taip pat kuriu tinklalaidę "openARTed", kurioje kalbinu žmones įvairiausiais klausimais: apie buvimą menininku, įvairius menininko gyvenimo iššūkius ir aktualijas. Žinoma didžiąją savo laiko dalį skiriu skambinimui fortepijonu, naujų kūrinių mokymuisi. Dabar studijuoju Vienos muzikos ir scenos menų universitete kamerinės muzikos atlikimo meno, labai daug groju kamerinės muzikos su įvairiais atlikėjais, kartu koncertuojame, darome muzikos kūrinių įrašus.

R.L. Kai muzikos pradedi mokytis nuo šešerių ar septynerių metų ir visą gyvenimą gyveni šioje muzikos sferoje, iš šalies gali atrodyti, kad esi tos muzikinės veiklos iš dalies apribotas. Bet naujų idėjų, naujos veiklos galimybių muzikoje dabar yra labai daug. Kartu su IT technologijomis, neuromokslo, psichologijos mokslo, socialinių medijų vystymusi auga ir muzikinių veiklų potencialas. Keletą šimtmečių besivysčiusios vakarietiškos muzikinės klasikinės tradicijos dabar pradeda ryškiai kisti, plėtotis. Atsiranda naujų dalykų, elementų muzikos mene. Apima jausmas, kad daugelio dalykų dar niekas nedaręs, kad reikia praskinti kelius naujoms idėjoms ir formoms. Šis jausmas neleidžia nuobodžiauti, užsikonservuoti siaurame veiklos bare, nes gali būti kokių nors dalykų pradininku. Dabar, kai didžiulis technologinis progresas veda į naujo kokybinio lūžio laikotarpį, tai neišvengiamai vyksta ir muzikoje.

Robertas Lozinskis ir Monika Mašanauskaitė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu labai daug groju kamerinės muzikos su savo ansambliu „Trio Agora“, įrašome naują albumą, kuriame skambės visiškai unikalios klarnetininko Žilvino Brazausko tango muzikos transkripcijos. Pagrindinis albumo perlas – Astoro Piazzollos „Metų laikai“. Užsiimu pedagogine veikla – esu vienas iš Nacionalinės moksleivių akademijos muzikos sekcijos vadovų, mielai vedu meistriškumo kursus ir mokau privačiai.

– „Kaunas Piano Fest“ kasmet vis plačiau įsilieja į įvairias Kauno ir kitų Lietuvos miestų erdves. Kaip šiais metais festivalis skambės Europos kultūros sostinės erdvėse.

M.M. Festivalį „Kaunas Piano Fest“ siekiame plėtoti kokybės linkme, dėl to ribojame dalyvių skaičių. Siekiame pačios geriausios organizacijos, aukščiausio lygio dėstytojų, geriausių sąlygų festivalio dalyviams ir unikalumo. Iš buvusių festivalių dalyvių, klausytojų ir renginiuose dirbančių savanorių sulaukėme pačių aukščiausių įvertinimų, viena iš savanorių šiemet tapo mūsų renginio mecenate. Taip atsiranda tvirtesnis tikėjimas šio festivalio ateitimi ir noras daryti vis geriau ir įdomiau.

R.L. Labai tikiuosi, kad 2022-ieji, Europos kultūros sostinės metai, Kaunui taps lyg tramplinu visam miesto kultūriniam (ir ne tik) vystymuisi, žinomumui. „Kaunas Piano Fest“ yra vienas iš programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių, ir tai labai stipriai padeda žinomumo ir įvertinimo prasme. Šiemet džiaugiamės draugyste su Lietuvos nacionaline filharmonija, kuri kito sezono metu pakvies mūsų dalyvius atlikti dvigubo fortepijoninio koncerto su orkestru. Kitas partneris – bene žymiausia pasaulyje Vokietijos natų leidykla „G. Henle Verlag“, kuri kiekvienam festivalio dalyviui dovanos žymią sumą natoms jų internetinėje parduotuvėje įsigyti. Mus remia Kauno valstybinė filharmonija, dienraštis „Kauno diena“, Lietuvos kultūros taryba, Geros valios fondas, Kauno Rotary klubas, o muzikos mėgėjai festivalį tiesiogiai remia „Patreon“ platformoje, dėl to esame be galo visiems dėkingi. Ir, žinoma, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija – pagrindinis rėmėjas, mūsų festivalio namai, kuriuose yra puikių instrumentų, salių, jaučiamas siprus direktoriaus Raimundo Simanavičiaus ir visos mokyklos bendruomenės palaikymas. Esame labai dėkingi, kad mumis – jaunais žmonėmis, patikėjo, palaikė ir suteikė sąlygas mūsų idėjų realizavimui. Svajoju, kad šis festivalis taptų ilgaamžiškas ir kad su metais pritrauktų vis didesnį būrį klausytojų iš visos Lietuvos bei užsienio.

– Šiais laikais smarkiai, net galima sakyti agresyviai, vystantis technologijoms, muzikantams atsiveria daug galimybių būti išgirstiems, stebimiems įvairiuose interneto platformose, klausytojai gali rinktis įvairiausių žanrų ir interpretacijų muziką. Tai, manau, kelia papildomą konkurenciją tarp muzikos kompozitorių ir atlikėjų, be to, mažina poreikį ateiti ir gyvai klausytis koncerto. Kaip jūs matote šią situaciją ir ką pasakytumėte klausytojams – kodėl verta muzikos klausytis gyvai koncertų salėse?

R.L. Manau, nereikia versti žmonių eiti į koncertus, jeigu jie to patys nenori. Tikiu, kad būtų daugiau naudos, jei skirtume daugiau pastangų švietimui, pasitelktume inovatyvių būdų žmonėms supažindinti, įtraukti į šį turtingą pasaulį, kalbėtume visiems suprantama kalba, atsisakytume snobiškumo, susireikšminimo ir kitų panašių, nelabai gerų dalykų.

M.M. Mes, kaip atlikėjai, turėtume atsižvelgti į žmonių poreikius, prisitaikyti prie kintančios visuomenės ir surasti naujų, patrauklesnių koncertų formatų. Tarkim, aš neseniai buvau vienos garsiausių dabartinių pianisčių Yujos Wang koncerte. Jos atliekama programa buvo labai įdomi: grojo Arnoldo Schönbergo, György Ligeti, Nikolajaus Kapustino, Aleksandro Skriabino kūrinius, o koncerto pabaigoje bisui paskambino dešimt skirtingų žavių pjesių. Būdama labai puiki pianistė, ji tikrai ne visada koncerte skambina ilgos trukmės sudėtingus kūrinius, kuriuos kartais ir muzikos profesionalams nelengva dėmesingai išklausyti.

Galima rengti įvairius koncertus, atliepiančius skirtingus žmonių poreikius, pomėgius. Esu surengusi koncertą, kuriame pasakojau apie pianisto kasdienybę ir iššūkius mokantis kūrinių, organizuojant koncertus ir pan. Pastebėjau, kad žmonėms, neturintiems muzikinio išsilavinimo, tai įdomu. Tad mes, muzikai, tapdami labiau įvairialypiai ir atviresni, galime užsiauginti gyvą klasikinę muziką mėgstančią kartą.

Pamąstykime, kodėl verta eiti į koncertą. Jeigu norime namie klausytis kokybiškai skambančios muzikos, turi būti tinkamos sąlygos – reikėtų sėdėti patogiame fotelyje su puikiomis ausinėmis ir klausytis geros muzikos, kad niekas netrukdytų, neblaškytų dėmesio. Nuėję į koncertą, tas kelias valandas galime tiesiog pabūti su savimi, susikaupę klausytis muzikos ir negalvoti apie kažkokius kitus dalykus, netikrinti telefono. Yra tokia fenomenali situacija – mes visi vienoje erdvėje sėdime tyliai, ramiai, susitelkę į muziką, muzikos suvienyti – tai unikali patirtis, kurią galime patirti tik atvykę į koncertų salę. Patirti vienybę kartu su, pavyzdžiui, 500 kitų klausytojų. Pailsėti nuo kasdienių minčių, kasdienės veiklos. Nepastebimai muzika mus ir gydo.

R.L. Žiūrint į žmonijos praeitį, galima teigti, kad muzikavimas yra vienas iš pamatinių žmogiškumo, kultūros vystymosi rodiklių. Tai mus jungiantis procesas, nenugalima komunikacijos jėga, o dabartiniai koncertai yra šio reiškinio moderni išraiška su universalia, visiems suprantama muzikos garsų kalba.

– Jūsų linkėjimai Kaunui ir muzikos mėgėjams.

M.M. Prieš linkėdama, noriu apie Kauną pasakyti iš kito žmogaus perspektyvos – mūsų festivalio dalyvio, pianisto Alexandero Madjaro iš Prancūzijos pastebėjimą. Jis labai įdomiai pasakojo, kaip mato mus, kauniečius. Vaikščiodamas po Kauną su kitu festivalio dalyviu kauniečiu pianistu Arminu Suchovu, kuris dar buvo Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos abiturientas, A.Madjaras stebėjosi, su kokia meile ir kaip ugningai Arminas jam pasakojo apie Kauno miestą – architektūrą, istoriją, kultūrą. Visą laiką, kai svečiavosi Kaune ir Lietuvoje, A.Madjaras matė, kaip mes viltingai žiūrime į ateitį, kiek daug turime svajonių ir esame smalsūs. Tad palinkėčiau Kauno žmonėms puoselėti tą ugnį, tą aistrą, net ir mažiausiuose darbuose matyti ateities viziją ir kurti, dirbti kuo geriau, stengtis dėl mūsų pačių ir miesto, kuriame gyvename – Kauno.

R.L. Pritariu Monikai, manau, kad miestas eina optimistišku keliu – vystosi, kinta į gerąją pusę. Noriu palinkėti išlaikyti šią trajektoriją. Muzikos mėgėjams nieko nelinkėsiu – tiesiog noriu pasveikinti ir pasidžiaugti už juos. Jeigu žmogus myli, mėgsta gyvą muziką, didelė tikimybė, kad su juo viskas labai gerai. Tad puoselėkime ir branginkime šį stebuklą, kurį turime savyje ir greta savęs.