Paroda „Neatidėliotinas menas gyventi“: mažais žingsneliais į geresnę ateitį

Dažnai problemos, apie kurias kalba visas pasaulis, mums atrodo labai tolimos. Prieš kelis dešimtmečius kalbos apie klimato atšilimą, ekologines problemas atrodė mums visiškai neaktualios, bet šis neįtikėtinai karštas birželis privertė susimąstyti net didžiausius skeptikus.

Klimato kaita, užterštumas, socialinės problemos yra šiandieninės visuomenės rykštė, plakanti mus už tinginystę, atsainumą ir besaikį vartojimą. Jauni fotografai – portugalas Fábio Cunha (F.C.), prancūzė Marie Lukasiewicz (M.L.) ir slovėnė Ana Zibelnik (A.Z.) į šias problemas žvelgia iš skirtingų perspektyvų, tačiau ispanės Cale's Garrido (C.G.) kuruojamoje parodoje Kauno fotografijos galerijoje kalbama apie tai, kas svarbiausia: pasaulį, kuriame gyvename.

– Papasakokite apie parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ koncepciją. Koks jos pagrindinis motyvas?

C.G.: Mane kaip kuratorę įkvėpė trys skirtingi autorių projektai. Pačią koncepciją sukūriau aš, tačiau ji įgarsina ir sujungia menininkų žodžius. Man buvo labai svarbu, kad autoriai turi savo požiūrį, jiems rūpi tie ekologiniai ir socialiniai klausimai, su kuriais šiandien susiduriame. Tai tapo pagrindine juos visus tris jungiančia grandimi.

Dirbu žurnaliste ir nuotraukų redaktore viename „Green Peace“ leidinių, todėl su aplinka susiduriu visą laiką. Matau, kad žmonės jaučiasi pavargę nuo milžiniško informacijos apie klimato kaitą srauto, kurį jie vienaip ar kitaip gauna kiekvieną dieną. Norėjau paliesti šią temą ramiu, švelniu būdu, kur žiūrovas gali per įvairius jausmus ir metaforas sugrįžti prie tos savo asmenybės dalies, kuri pirmiausia yra susieta su gamta, o tik paskui su ekonomika ar gyvenimo būdu. Paroda yra būdas tyrinėti ekologines problemas nutolstant nuo faktų, bet susipažįstant su jausmais ir savo tikruoju „aš“.

Kas atsitiktų, jei sužinotume, kad po mūsų mirties pasaulis nustos suktis? Manau, kad tai suteikia kitokią perspektyvą kalbėti apie nemirtingumą, kuris iš esmės svarbus tik mums patiems.

– Kaip kiekvienas jūsų esate susijęs su ekologija?

M.L.: Tai viena pagrindinių temų, prie kurių dirbu kaip fotografė. Domiuosi aplinkosaugos klausimais, koralinių rifų balimo ir naikinimo tyrimais bei koralų naudojimu paramedicinos pramonėje.

F.C.: Serijoje „Mes vis dar žudome kiaules savomis rankomis“ fiksavau kaimą Portugalijoje, kuriame užaugau. Norėjau parodyti gyvenimo būdą, kuris nyksta. Siekiau, kad žiūrovas atsitrauktų ir šiek tiek apgalvotų savo kelią bei pasirinktą elgesio modelį. Manau, kad tai klausimas, kurį kiekvienas mūsų turi sau užduoti.

A.Z.: Aš, priešingai nei Marie arba Fábio, negaliu sakyti, kad ekologijos tema yra pagrindinė mano kituose darbuose, bet šįkart reflektuoju vartojimą, kuris suteikia prasmės mūsų gyvenimams. Kas atsitiktų, jei sužinotume, kad po mūsų mirties pasaulis nustos suktis? Manau, kad tai suteikia kitokią perspektyvą kalbėti apie nemirtingumą, kuris iš esmės svarbus tik mums patiems.

– Jūsų požiūrio į šią problemą perspektyva labai skiriasi: Fábio fiksuoja jam pažįstamą kiaulių skerdimo tradiciją Portugalijos kaime, Marie kvestionuoja mūsų vartojimo įpročius per koralus, o Ana parodo, ką reiškia būti netinkamam, ir verčia mus permąstyti mūsų vaidmenį gamtoje. Gal galite papasakoti apie savo kūrybinį procesą ir kelią galutinio rezultato link?

M.L.: Mano darbai susiję su sunaikinimu ir palikimu. Visuomenėje mačiau labai daug vartotojiškumo ir stebėjau, kaip mes apie jį kalbame. Pradėjusi domėtis koralais, sužinojau, kad juose galima rasti daug gydomųjų medžiagų. Tai mane labai nustebino ir aš nusprendžiau tuo pasidomėti.

C.G.: Vienas labai svarbus dalykas, dirbant mums visiems keturiems, yra ne tik tai, kad mes vertiname problemą emociškai, bet ir tai, jog tiriame ją savirefleksijos būdu. Mano tikslas nėra visiems nurodyti, ką ir kaip jie turi daryti, o sukurti erdvę, kurioje kiekvienas mūsų labai aiškiai pasako, kad mes stengiamės galvoti apie šiuos dalykus savo kasdieniuose gyvenimuose. Tai mes turime paaiškinti kiekvienas sau, kad galėtume rasti bendrą kolektyvinį sprendimą. Emocijos yra metaforos ir tokie labiau astraliniai darbai gali jus švelniai pastūmėti iki taško, kuriame jūs pats sau randate atsakymą, o negaunate kitų primesto sprendimo.

M.L.: Taip, tai ypač svarbu mano projektui, nes aš žaidžiu su realybe ir fikcija – jūs nežinote, kur yra tiesa. Man labai patinka, kad žmonės, pamatę mano darbus, pradeda kelti sau klausimus. Šiandien mes girdime daugybę nuomonių, mums daroma labai daug įtakos. Mes daug ko nežinome, priimame informaciją tokią, kokia ji yra, per daug negalvodami ir nevertindami. Man įdomu priversti žmones mąstyti. Kaip ir sakė Cale, aš nepateikiu jokio atsakymo, neaiškinu, ką daryti, tačiau stengiuosi, kad žmonės pradėtų kelti sau klausimus.

F.C.: Fiksuodamas vietą, kurioje augau iki man sukako penkiolika, jaučiausi taip, tarsi pats dalyvaučiau procese. Prieš pradėdamas kurti šią seriją ketinau ją pavadinti kitaip, bet, peržiūrėjęs nuotraukas, supratau, kad tai tinkamiausias pavadinimas. Jis yra tam tikras pareiškimas, kad mes taip elgiamės – mes vis dar žudome kiaules savo rankomis. Tai kritiškas žvilgsnis: ką mes darome, ką mes valgome. Aplinkos klausimai kartu yra ir politiniai, ir socialiniai. Galbūt mes kai kuriuos dalykus per dažnai priimame kaip savaime suprantamus, daug negalvodami apie juos. Tai nėra vien tik kritika visuomenei, tai taip pat kritika man. Aš fotografuoju, spausdinu nuotraukas popieriuje, taigi švaistau medžiagas. Galima daug apie tai kalbėti. Man „Mes vis dar žudome kiaules savomis rankomis“ buvo grįžimas atgal.

A.Z.: Pradėjus kalbėtis su Cale, man gimė mintis dirbti su tekstu. Pradėjau rinkti atskiras citatas iš skirtingų knygų. Per sakinius atėjau į vaizdus – žodžiai transformavosi į nuotraukas.

– Pakalbėkime apie mus šiandien supančią ekologinę ir socialinę krizę. Kodėl žmonės elgiasi taip, tarsi po jų nieko nebūtų?

C.G.: Yra du pagrindiniai dalykai: vienas jų – tai, kad pinigai kažkuriuo gyvenimo momentu pasidarė pernelyg svarbūs, kitas – buvo priimti tam tikri politiniai sprendimai, nors buvo žinoma apie būsimą riziką. Deja, tuo metu tai niekam nerūpėjo, nes rezultatas buvo per daug viliojantis. Ekonominė sistema vystėsi puikiai, įgavo daugiau ambicijų, o visuomenė pradėjo labai patogiai gyventi. Daugeliui nereikėjo keltis anksti, dirbti laukuose, daržuose. Šiandien galite gauti visko, ko panorėję, nesvarbu, kad ir kur gyventumėte. Artimiausiame prekybos centre bet kada, nesvarbu, žiemą ar vasarą, galite rasti braškių. Tai tapo įprasta. Krizė ištiko dėl to, kad dabar būtų labai sunku priprasti prie to, kas reikalauja bent šiek tiek pastangų. Manau, kad tokiu atveju yra tik du pasirinkimai: paprasti žmonės, ne politikai, turi pradėti geriau suvokti, koks mūsų poveikis aplinkai, ką mes darome ir kaip mes vartojame, bet atsakomybė turi ateiti ir iš politikų. pusės. Mes turime prašyti politinio atsakingumo ir kartu pateikti pavyzdį, kad esame tie, kurie taip pat prisiima atsakomybę. Turi įsitraukti abi pusės. Manau, kad būtų labai efektyvu, jei politikai pradėtų drausti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, plastiko vartojimą. Kita vertus, tai nebūtina, jei žmonės yra pakankamai nuovokūs ir nori šį tą pakeisti.

M.L.: Iš tikrųjų, jeigu žmogus kokio nors produkto nevartotų, jo ir nereikėtų. Jeigu visi ko nors nepirktų, tai dingtų iš lentynų. Progresas yra istorijoje. Negalime kaltinti kažko ar ko nors, kad vienas augina morkas, o kitas kuria priemonę, kuria mes visi naudosimės. Galbūt esu optimistė, bet manau, kad tie, kurie išrado naujus dalykus, negalvojo, kad darė kažką blogo. Mes radome būdų inovaciją panaudoti taip, kad ji tapo problema. Manau, išradę plastiką mokslininkai džiaugėsi juo kaip puikiu produktu. Žmonės yra sutvėrimai, sukuriantys daug gerų dalykų, bet nenumatantys, į ką tai pavirs.

A.Z.: Panašiai dabar vyksta su technologijomis. Manau, kad po dešimties metų tai irgi bus problema.

M.L.: Tiesa. Dabar mes visi kalbame apie tai, kad plastikas yra baisu, tačiau mūsų per dieną išsiunčiamų elektroninių laiškų kiekis yra beprotiškas. Mes nuolat esame naujienų apsuptyje, galime žinoti, ką šiandien veikia Beyonce. Tam iššvaistoma labai daug energijos.

A.Z.: Bet dabar neturime galimybių to pakeisti.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,labai GRAZUS SEKMADIENIO RYTAS...,

...,labai GRAZUS SEKMADIENIO RYTAS..., portretas
einu i LAUKA paFIZKULTURUOTI...,smulkmena,bet...labai TEIGIAMAI veikianti SIELA ir KUNA...,VISAS MUSU GYVENIMAS susideda is SMULKMENU...,trumpi FILOSOFINIAI - LITERATURINIAI paMASTYMAI apie GYVENIMA...,MALONAUS SEKMADIENIO VISIEMS... TASKAS
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių