Paroda „Pilkumos studija“: spalvų alchemija ir motyvų subtilumas

Metų sankirtoje vilnietė menininkė Agnė Kulbytė į Kauną atvežė savo pastarųjų penkerių metų tapybą, kurią apibendrino tyliu pavadinimu "Pilkumos studija". Net tiems, kas nematė parodos, aišku: kūrinių bendras bruožas – pilki tonai ir iš jų sukurta abstrakcija – pilkuma. Bet kas slepiasi už tos pilkumos, kokia metafora?

Kūrybos stichija

Rūkas, migla, pelkių kemsynai, purvas ir balos ar susiliejantis, sugedęs TV vaizdas, o gal tai švelnus kategoriškos nuomonės užtušavimas ir nuolatinė abejonė? Ne veltui tiek klausimų tik pamačius pavadinimą, nes ir pati autorė prisipažino, kad jos "Pilkumos studija" turbūt labiau yra metafora, nusakanti autorės santykį su dabartiniu meno lauku".

Tam santykiui tyrinėti reiktų žinoti, kad tonavimų pratybas A.Kulbytė mėgsta dar nuo tų laikų, kai tik pradėjo tapyti: "užbalinimai" ir monochromija visada buvo jos stichija.

Studijų metais (1997–2003 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo magistro laipsnį, 2007 m. – meno licenciato kvalifikaciją) nors ir išbandė įvairias stilistikas bei ryškias spalvas, bet linko prie pilkumų sferos, o tik po akademijos sąmoningai pasirinko šitą pilkumos kelią. Gali būti, kad nebijojimas ilgiau apsistoti ir įsižiūrėti į analizuojamą dalyką yra susijęs ir su menininkės moksliniu pagrindu. Ji 2009–2013 m. Lietuvos kultūros tyrimų institute Vilniuje mokėsi filosofijos krypties doktorantūroje ir 2014 m. įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, pati rašo ir menotyrinius tekstus.

Spalvų alchemija

Iki šių dienų tapytojos paletė vis dar tebėra ryškesnių spalvų už pasirinktą drobę. "Aš paletėje išsispaudžiu visokių spalvų, nėra taip, kad dirbčiau tik su viena. Parodoje tai labiausia matosi ant stalų sudėtuose mažo formato etiuduose. Ir neužsiprogramuoju ieškoti tik vienos technikos – kaip pavyksta, ties tuo ir pasilieku", – aiškina A.Kulbytė.

Ekspozicijoje matome ir mentele, ir įvairaus dydžio teptukais sukurtų faktūrų, bet labiausia į akis krenta ne technikos variantai, o dažams suteikiama reikšmė. Autorė yra užsiminusi: "Dažai ant paletės – tai tarsi kokie pirmi taktai, kad galėčiau pradėti dirbti, teikiantys numanomą, bet stabilų vaizdo struktūravimo jutimą, nuo kurio tapydama galiu tolti."

Vadinasi, pasirinkti ar atrasti, paletėje sumaišyti pilkos spalvos dažai tampa atramos tašku, nuo kurio galima keliauti toliau. Pvz., pilkiems dažams prikabinti pilkos kasdienybės socialiniai simboliai, arba iliustruoti kaip susilieja matomos triukšmingos ir svetimos aplinkos. Tačiau galima ir užsibūti toje pilkumoje be pavadinimų, be įvardijimų. A.Kulbytei labiau ir tinka tas paskutinis variantas – tyrinėti mažą pilką grumstelį iš savos aplinkos, o ne pamatytą per ekraną. Toks rūpestis ir įsigilinimas į tonus turi ir įsižiūrėjimo meditatyvinį pradą.

Šis, savoje aplinkoje pamatytas, pilkas tonas, tiksliau tonų įvairovė, primena vieną Vincento van Gogho laišką broliui Teo. Atrodytų, garsusis tapytojas į savo paletę spaudė visai kitokius dažus, tačiau atidumas kiekvienam atspalviui ir tonui buvo ypač analizuojamas. Jis kruopščiai aprašinėja, kaip prie trijų pagrindinių spalvų pridėjus juodą ir baltą "gaunamos begalinės pilkų spalvų variacijos: raudonos pilkos, geltonos pilkos, mėlynos pilkos, žalios pilkos, oranžinės pilkos, violetinės pilkos. Neįmanoma pasakyti, pavyzdžiui, kiek yra skirtingų žalsvai pilkų, jų įvairovė begalinė". Ir čia pat prideda, kad visa spalvų chemija nėra jau tokia sudėtinga, tereikia kelių pagrindų, kurie yra verti daugiau nei "septyniasdešimt skirtingų spalvų dažų tūbelių" ir su kuriais galima išgauti "daugiau nei septyniasdešimt tonų ir intensyvumų".

Taip ilgai užsibuvau ties V.van Gogho laišku gal ir dėl to, kad jis pabaigoje apibrėžia klasikinę koloristo tezę: "Tikras koloristas yra tas, kuris, matydamas spalvą gamtoje, labai gerai žino, kaip ją išanalizuoti, ir gali pasakyti, pavyzdžiui, kad žalia-pilka yra geltona su juoda bei beveik neturi mėlynos spalvos ir t.t., trumpai tariant, jis žino, kaip išgauti pilkas gamtos spalvas paletėje."

Motyvų subtilumas

Atrodytų, kad ir A.Kulbytė nesibodi užsibūti toje koloristinėje sferoje, kas kitiems atrodytų kaip pasenusi patirtis, o ji neria gilyn kaip į neapčiuopiamą pirminį šaltinį. Stebina ne tik susikoncentravimas į pilkumą, bet ir pasirinkta erdvė joms atsiskleisti. Štai ir Architektų salė Kaune patraukė ne populiarumu, viešumu, o veikiau atvirkščiai: menininkę sudomino tyla, baltuma, atokumas – kai tik pamatė salę, ši buvo tuščia ir be žmonių, bet atrodė ne kaip laukianti, kol bus užpildyta kūriniais, o veikiau kaip komplikuota, atokesnė ir labiau neįprasta už kitas erdves.

Dėmesys nuošalesnei vietai visai natūralus, kai atidžiai apžiūrėsime šią tapybą: "Rodos, iki šiol atkakliai kovojau su mane saistančia motyvo schema, kol supratau, kad ji yra mano vizualių ieškojimų a priori. Dabar ši sankirta ne tokia aštri, jos neakcentuoju." T.y. nebeieškoma iššaukiančio motyvo ar kažkokios užburiančios, stebinančios istorijos, nutikusios konkrečioje vietoje, užtenka savo namų, savo studijos sienų, koridoriaus, šviesos, tamsos, ir visa tai susilieja į paprastus A.Kulbytės kartojamus kompozicijos tipus: interjeras arba peizažas.

Tokia tematika suabsoliutina tapymą iki vertikalių ir horizontalių derinių, gal net yra labai ribota, bet taip pat išlaisvina mąstymą, nebereikia ieškoti naujų, svetimų, dabar nematomų ir neišgyventų vietų bei požiūrių.

Gyvas patyrimas įkvepia kontempliacijai, sukuria tapybinius pojūčius, o tai, anot tapytojos, vyksta nuolat, nereglamentuotai ir yra priešinga eksperimentams. Dėl to nuolatinio būvio, tapymo proceso visa paroda ir pavadinta kaip studija. Studija atsiveria ne tik kaip vieta, kur kuriama, bet ir kaip tapymo paviršiai, kurie tampa vaizdais, vaizdiniais, nepriklausomai nuo materialių tekstūrinių, techninių dalykų. Dėl to pasirinkta paradoksali vieta (nuošalesnė prašalaičiams, bet Senamiesčio centre) labai tinka šiai tapybai – joje tiek daug svarbių dalykų (apmąstomi motyvai ir tonai, procesai ir vaizdo kontempliacija) ir nežinia, ar kiekvienam atsiras proga susirasti ir pamatyti visa tai per pilkumos konfigūracijas.


Kas? Paroda "Pilkumos studija".

Kur? Architektų namų galerijoje (III aukštas, Vilniaus g. 22).

Kada? Veikia iki sausio 24 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Taigi

Taigi portretas
na, nebūtina skaityti, jei nenorima, bet informacija apie parodą naudinga. Nueisiu pažiūrėti. Iš pilkumo išspausti grožį, turbūt turėtų būti įdomu. Jei ten bus grožio :)

v

v portretas
Nu to pilkumo pas mus per akys

Prašymas

Prašymas portretas
Ponia neberašykite apie nieką niekaip. Nors jei norite tai žinoma rašykite. Jau daug esate priraše niekaip apie nieką.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių