Istoriją kūrė komanda
„Tai, ką šiandien pamatysite, yra daugiau nei paroda. Tai kelionė laiku“, – parodos „Dominium Maris Baltici“, skirtos 500-osioms Kotrynos Jogailaitės gimimo metinėms, kuratorė Kristina Petrauskė Vytauto Didžiojo karo muziejaus svečius ragino neužsisėdėti ant kėdžių. – Kviečiu ne klausytis pasakojimo apie parodą, o ją patirti.“
Istorikės K. Petrauskės žodžių vedami susirinkusieji ne tik stebėjo, bet ir keliavo – iš vienos erdvės į kitą, iš ankstesnio laikmečio į naujesnį. „Dominium Maris Baltici“, anot muziejininkų, ypatinga tuo, kad istorijos neišskaidė, o sujungė ją į vientisą maršrutą. Jame – modernūs meno kūriniai ir instaliacijos, autentiški eksponatai iš Švedijos, specialiai sukurtos edukacinės programos ir ekskursijos.
Tai, ką šiandien pamatysite, yra daugiau nei paroda. Tai kelionė laiku.
Kiekviena salė muziejuje – su savo ritmu. Vienoje eksponuojami archeologiniai radiniai iš Apuolės, primenantys ankstyvuosius lietuvių ir švedų kontaktus, kitoje pasakojama apie Hanzos prekybos kelius, kuriais Lietuvos žaliavos pasiekdavo Vakarų Europą, o švediška geležis ir varis – Lietuvos miestus. Dar kitose erdvėse lankytojai kviečiami susipažinti su Livonijos ir Šiaurės karų istorija, Kėdainių unijos aplinkybėmis, šiuolaikiniu Lietuvos ir Švedijos bendradarbiavimu, apimančiu švedų karinę paramą Lietuvai ir bendrą narystę NATO.
Visa tai atsirado ne savaime. Parodos kuratorė pabrėžė, kad „Dominium Maris Baltici“ – ilgas ir labai kruopštus visos muziejaus komandos darbas.
„Ši paroda nebūtų įmanoma be žmonių, kurie prie jos dirbo, – anot kuratorės, kiekvienas turėjo savo atsakomybę – nuo tyrimų ir eksponatų atrankos iki dizaino, edukacijos ir techninių sprendimų. – Tai bendras rezultatas, už kurį esu labai dėkinga visam kolektyvui.“
Centrinė persona
Paroda apima daugiau nei 1 tūkst. metų Lietuvos ir Švedijos santykių istorijos, jos centre – Kotryna Jogailaitė. Asmenybė, apie kurią būtų galima kalbėti ištisas valandas.
„Atvirai? Mes labai daug žinome apie Barborą Radvilaitę, o apie Kotryną Jogailaitę – labai nedaug. Čia nėra mano asmeninė nuomonė, o patikrintas reikalas“, – vakaro svečias dailininkas Artūras Rakauskas neabejojo, kad paroda padės plėsti akiratį.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštytė, Lenkijos princesė, Suomijos kunigaikštienė ir Švedijos karalienė savo gyvenimu sujungė Baltijos jūros regioną. Kotryna buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto sesuo, Žygimanto Senojo ir garsiosios Bonos Sforcos duktė. Istorikai neretai pabrėžia, kad būtent per motiną ji paveldėjo renesansinį išsilavinimą, domėjimąsi menu ir kultūra, kuriuos vėliau atsivežė į Švedijos karalių rūmus.
Ištekėjusi už Švedijos karaliaus Jono III Vazos, ji tapo ne tik valdove, bet ir dinastinių ryšių grandimi, nulėmusia viso regiono istoriją. Jos sūnus Zigmantas Vaza paveldėjo tiek Abiejų Tautų Respublikos, tiek Švedijos sostus, dar labiau susiedamas abi valstybes.
Vis dėlto parodoje Kotryna pristatoma ne vien kaip politinė figūra. Čia ji – Renesanso kultūros dalis, atnešusi naujų meno, mados ir kultūros tradicijų. Kokia išties buvo Kotryna, puikiai iliustruoja A. Rakausko paveikslas, sukurtas specialiai šiai parodai. Iš įspūdingos drobės žvelgia ne kas kitas, o pati Kotryna – įtaigi, pasitikinti, ryški.
„Tai buvo pirmas toks mano darbas. Norėjosi ne tik vaizduoti istoriją, bet ir perteikti jos emociją“, – dailininkas dėkojo parodos kuratorei K. Petrauskei už pasitikėjimą ir dovanojo jai pirmąją paveikslo reprodukciją.
Įspūdis per detales
Viena ekspozicijos dalių lankytojus, ko gero, privers stabtelėti ilgėliau. Tai atkurtos Kotrynos Jogailaitės ir Jono III Vazos aprangos. Teatrališkos, prabangios, įspūdingos.
„Atrodo, lyg aktorių kostiumai. Lyg drabužiai iš istorinių portretų“, – eksponatą vertino būrelis atidarymo svečių. Iš tolėliau gėrėjęsi visuma, žengę arčiau smalsuoliai aikčiojo nuo detalių – audinių faktūros, siuvinėjimų, perlų, metalo dekoracijų ir kruopščiai atkurtų siluetų. Istorinio kostiumo rekonstruktorė Eglė Kukytė pasakojo, kad tai buvo itin atsakingas darbas. Moteris vartė istorinius šaltinius, knygas su istorinių kostiumų iliustracijomis ir brėžiniais, kuriais galima remtis.
„Kiekviena detalė buvo pagrįsta istorine medžiaga. Tyrinėjome portretus, šaltinius, audinius, mados ypatybes. Norėjosi ne tik sukurti kostiumą, bet ir atspindėti laikmečio dvasią“, – apie kūrybos procesą pasakojo E. Kukytė.
Kotrynos kostiumas atkurtas remiantis XVI a. vidurio vokiškos mados pavyzdžiais. Jį sudaro aukso spalvos šilko taftos apatinė suknelė, juodo aksomo viršutinis drabužis, perlais dekoruotas galvos apdangalas ir smulkiomis detalėmis puošti aksesuarai. Jono III Vazos apranga atspindi tuo metu Europoje paplitusį ispanišką stilių – juodo brokato kostiumą papildo pelerina ir aukšta skrybėlė.
Lankytojai, anot kostiumų autorės, dažnai pirmiausia pamato bendrą vaizdą, tačiau svarbiausios yra detalės.
„Labai kviečiu prieiti arčiau. Ten, kur atrodo tik dekoracija, iš tiesų slypi daug istorijos“, – E. Kukytė pabrėžė, kad ypatingi ne tik kostiumai, bet ir avalynė. Ją kūrė žinomas odininkas.
Greta valdovų apdarų eksponuojami ir kur kas kuklesni daiktai, pasakojantys apie kasdienį XVI–XVII a. gyvenimą. Tarp jų – šakutė kauline rankena ir varinis šaukštas iš Trakų istorijos muziejaus rinkinių. Iš pirmo žvilgsnio tai nedideli ir neįmantrūs eksponatai, tačiau jie primena renesansinę dvaro kultūrą, kurią į Lietuvos ir Lenkijos valdovų aplinką atnešė Kotrynos motina Bona Sforca.
Iš Italijos kilusi valdovė garsėjo ne tik politinėmis ambicijomis, bet ir siekiu keisti dvaro buitį, mitybos kultūrą ir etiketo tradicijas. Istorikai ne kartą yra pabrėžę, kad būtent Bonos dėka Lietuvos ir Lenkijos didikų aplinkoje paplito nauji valgymo įpročiai, stalo serviravimo kultūra ir renesansinis gyvenimo būdas.
Glaudi partnerystė
Ekspozicijoje galima susipažinti su Livonijos ir Šiaurės karais, kuriuose dėl Baltijos regiono dominavimo kovojo Lietuva, Švedija ir kitos valstybės. Čia eksponuojami šyšakai, morionai, husarų krūtinšarviai, rapyros ir arkebuzos leidžia pajusti, kaip atrodė karo technologijų kaita XVI–XVII a. Greta ginklų už vitrininių stiklų suguldytos kasdienybės detalės – archeologiniai radiniai, buities reikmenys, prekybos ryšius menantys eksponatai.
Tačiau šios ekspozicijos stiprybė – ne tik daiktai, bet ir jų gebėjimas atgyti. Interaktyvūs sprendimai įtrauks į skirtingus istorinius sluoksnius. Lankytojai galės stebėti Apuolės istorijos interpretacijas, matyti, kaip keitėsi kuršių ir vikingų sąveikos Baltijos regione, ar įsilieti į Hanzos prekybos tinklą, kuris jungė Lietuvos miestus su Šiaurės ir Vakarų Europa. Skaitmeniniai žemėlapiai ir vizualizacijos leis ne tik stebėti, bet ir pačiam susidėlioti istorinių procesų seką.
„Staiga supranti, kad visa tai – ne atskiri epizodai, o viena ilga istorija, kuri vis dar tęsiasi“, – anot vieno pirmųjų ekspozicijos lankytojų, tokios patirtys sąmoningai nukreipia ir į dabartį. Ji pasakoja apie Švedijos paramą atkurtai Lietuvos kariuomenei po 1990-ųjų, švedišką karinę ekipuotę, ryšio priemones, ginkluotę ir kitą techniką, žymėjusią Lietuvos kariuomenės kelią į NATO standartus.
Šią Lietuvos ir Švedijos istorinių ryšių svarbą pabrėžė ir parodos atidaryme dalyvavę svečiai: Švedijos gynybos atašė Lietuvai pulkininkas leitenantas Jorgenas Marqvardsenas ir Švedijos karybos istorijos muziejų generalinė direktorė Helene Ranlund.
„Ši paroda svarbi ne tik todėl, kad primena bendrą Lietuvos ir Švedijos praeitį. Ji parodo, kad Baltijos jūra visais laikais buvo ne riba, o jungtis tarp mūsų valstybių. Suprasdami istoriją, geriau suprantame ir šiandienę partnerystę, kuri remiasi pasitikėjimu, bendromis vertybėmis ir atsakomybe už regiono ateitį“, – pabrėžė Švedijos gynybos atašė Lietuvai pulkininkas leitenantas J. Marqvardsenas.
Naujausi komentarai