Vienas didžiausių meno ir kultūros renginių Lietuvoje, šiemet sugrįžtantis su tema "Po išvykimo | prieš atvykstant", prasidės jau birželio 7-ąją. Vienas iš penkių komandos narių, parodų kuratoriumi ir leidinių vadybininku "Hamburger Bahnhof" Berlyne dirbantis D.Milnesas džiaugiasi atradęs Kauną ir Lietuvą.

– Jums teko kuruoti jau keletą tarptautinių parodų. Kaip jūs atradote kuravimą? Be visa ko, juk jūsų pirmosios studijos buvo susijusios su kalbomis?

– Pirmiausia studijavau vokiečių ir rusų literatūrą bei kalbotyrą. Studijų metais atradau daugybę puikių rašytojų ir mąstytojų, tačiau literatūros specialisto vaidmenyje niekuomet nesijaučiau patogiai. Nors užrašyti žodžiai gali papasakoti tiek daug, aš vis dėlto jaučiau, kad už knygų puslapių slypi daugiau dėmesio nusipelnanti realybė – šaltinis, kuris, nevaržomas kalbinių abstrakcijų, gali prabilti universaliau. Tuo metu ėmiau labiau tyrinėti vaizduojamąjį meną, pradėdamas nuo klasikinio modernizmo ir judėdamas pirmyn link šiuolaikinio meno. Nusprendžiau pasitelkti savo pirmųjų studijų metu išvystytus praktinius įgūdžius ir pasinaudodamas tuo, kad gerai mokėjau užsienio kalbas, ėmiausi studijuoti Meno istoriją, dalį laiko mokydamasis Freiburge, Vokietijoje, dalį – Sankt Peterburge, Rusijoje. Po to man pasisekė sulaukti pasiūlymo atlikti praktiką Štutgarto meno muziejuje, kur pradėjau mokytis teorinius ir istorinius metodus pritaikyti kitokiems formatams, tokiems kaip leidyba, visuomeniniai renginiai ir, be abejo, parodos. Nuo tada kiekvieną kuravimo projektą išnaudoju kaip galimybę iš naujo permąstyti, kaip pats suprantu meną. Aktyviai ieškau skirtingų parodos rengimo būdų ir visuomet kalbuosi su kiek įmanoma daugiau menininkų, siekdamas parengti tinkamus projektus.

– Šių metų Kauno bienalės struktūra bus grįsta bendrakuratorystės principu ir jūsų komandą sudarys penki asmenys. Ką manote apie kuravimą drauge su kitais? Kaip tai gali praturtinti pačią parodą?

– Rengiant projektą, kuriuo kreipiamasi į plačią auditoriją, būtina temą apsvarstyti iš kelių požiūrio taškų. Be abejo, tai nelengvas procesas. Sujungti skirtingas nuomones norint suformuoti nuoseklų potyrį lankytojui, nesiekiant saugaus ir dažnai nuobodoko susitarimo pagrindo, – sunki užduotis. Mano manymu, pagarbus ginčas – labai vaisinga terpė, o imituoti šias produktyvias diskusijas dirbant vienam sudėtinga. Bet už viską svarbiau tai, kad bendrakuratorystės metodas suburia žmones, galinčius intelektualiai papildyti vienas kitą, ir puoselėja solidarumą srityje, kurioje kartais be reikalo susikoncentruojama ties individualiais "pasiekimais" ir kartu su tuo einančia nesveika konkurencijos konotacija.

– Kaip suprantu, jūs pirmą kartą kuruojate šiuolaikinio meno bienalę. Kuo Kaunas ir Lietuva jus patraukė?

– Man pasisekė sulaukti kvietimo iš Lietuvos kultūros instituto atvykti į Vilnių moksliniais tikslais. Šios kelionės metu teko dalyvauti 2018-ųjų Baltijos trienalės atidaryme ir lankytis studijose su įdomiausiais Lietuvos menininkais. Patyrimai Lietuvoje mane labai įkvėpė ir grįžęs skyriau laiko daugiau pasidomėti šios šalies istorija bei kultūra. Mane visuomet domino alternatyvios istorijos ir vietovės. Tad ėmiau žvalgytis į kitus Lietuvos miestus, įskaitant Kauną. Beieškant informacijos atradau kvietimą teikti siūlymus kuruoti XII Kauno bienalę ir nusprendžiau tai padaryti. Man pasisekė, ir man buvo patikėtas bendrakuratoriaus vaidmuo kartu su keturiais nuostabiais kolegomis iš visos Europos.

– Šiemet, taip pat pirmą kartą, bienalė vyks vasarą, kai daugelis žmonių atostogauja, keliauja. Kaip manote, ar šių metų paroda paskatins kultūrinį turizmą?

– Nors mes kūrėme parodą turėdami galvoje vietinę auditoriją, vis dėlto bus daug ko pamatyti ir žmonėms iš kitų miestų bei šalių. Būtų nuostabu, jei paroda paskatintų žmones atvykti į Kauną ir daugiau sužinoti apie šį miestą. Bienalei skirtas leidinys ne tik padės suprasti demonstruojamą meną, bet ir atstos Kauno miesto gidą. Mes netgi pastatėme vieną Christiano Jankowskio kūrinį į Kauną vedančioje magistralėje, taigi lankytojai įžengs į parodą jau kelionės į Kauną metu.

– Kokius kriterijus, jūsų nuomone, turėtų suprasti šiuolaikinio meno parodos lankytojai, kad galėtų analizuoti ir apmąstyti meno kūrinius?

– Manau, kad parodos lankytojas turi būti atviras, drąsus ir pasitikintis. Nėra specialių priemonių, skirtų menui suprasti, tačiau dešimtmečius sklidę didingi istoriniai pasakojimai nulėmė, kad visuomenė suvokia meną kaip kažką tolimo, elitinio ir, blogiausia, nereikšmingo. Tuo pačiu metu meno kainos rinkoje prisidėjo prie supratimo, kad menas turėtų būti gražus ir pamaloninantis. Skatinčiau žmones sumažinti savo lūkesčius menui ir menininkams bei pasikliauti savo instinktais. Stebėdami meną, nepersistenkite ieškodami tiesos ar kažko intelektualaus. Tiesiog pasistenkite jį priimti tokį, koks jis yra, ir paklauskite savęs, kaip jis siejasi su asmeniniais jus supančio pasaulio patyrimais. Jei lankytojai leis savo mintims augti iš čia, tikėtina, jie turėtų atrasti didingų idėjų. O jei jiems koks nors meno kūrinys nepatinka, su tuo viskas irgi gerai. Nesutikti su menininko požiūriu taip pat sveikas būdas įvertinti savo nuostatas apie pasaulį. Jei lankytojai atviri ne tik pozityvių, bet ir negatyvių emocijų iššūkiui, tuomet jie galės atskleisti visą parodos potencialą.

– Pakalbėkite apie pačią bienalės koncepciją. Ar nėra taip, kai visuomenė lengviau priima trumpalaikes iniciatyvas negu kūrinius, liekančius visuomeninėje erdvėje ilgą laiką (pasibaigus bienalei)?

– Bet koks visuomeninei erdvei užkraunamas gestas turėtų būti labai kruopščiai apgalvojamas. Kaip šis įsikišimas paveiks miesto aplinkos suvokimą? Kaip jis prisidės prie gyvenimų tų žmonių, kurie su juo susidurs visus ateinančius metus? Svarbu sąmoningai įvertinti šias implikacijas ir išvystyti jautrumą visiems vietinių interesams ir nusistatymams, prieš imant ir pakeičiant nepažįstamą kraštovaizdį. Jei šio jautrumo vietovei nepaisoma, tuomet iš vietinių gyventojų bus sulaukta pagrįstos kritikos. Bet menas peržengia materialumo ribas. Kauno bienalę aš matau kaip galimybę papildyti miesto kultūrinę ekologiją, įkvėpti ir integruoti vietos menininkus ir visuomenę, ir supažindinti juos su kitais mąstymo būdais. Galbūt būtent socialiniai tokio efemerinio renginio kaip Kauno bienalė aspektai turi didesnį potencialą paskatinti pokytį negu fizinių kūrinių instaliacijos. Tai tikrai yra vienas iš to, ką, tikiuosi, pasieksime artėjančiu renginiu.

Stebėdami meną, nepersistenkite ieškodami tiesos ar kažko intelektualaus. Tiesiog pasistenkite jį priimti tokį, koks jis yra.

– Atrodo, kad kelionės ir identiteto paieškų metafora bienalės kūriniuose iš įvairių istorinių kontekstų suteikia lankytojui galimybę apmąstyti nuolatines asmenybės, miesto ar šalies identiteto transformacijas. Ar sutiktumėte?

– Be abejonės. Man pasisekė augti palyginti stabilioje politinėje aplinkoje. Kauno bienalė kalbės ne tik apie migraciją ir sienų perkilnojimą, bet ir apie vidinį virsmą, įvertindama radikalius sociopolitinius pokyčius, kurie gali įvykti vienoje šalyje ar mieste bei jų gyventojų mentalitete.

Kaip kuratorių komanda mes buvome labai sujaudinti netolimos Kauno praeities. Tai miestas, pažymėtas daugybės galingų ir tamsių jėgų Europos istorijoje. Vos tik buvo apčiuoptas suverenitetas ir miestas iškilo iš Pirmojo pasaulinio karo griuvėsių kaip Lietuvos sostinė, prasidėjo sovietų ir nacistinės Vokietijos okupacija, o vėliau, po Sovietų Sąjungos žlugimo, sekė intensyvaus atkūrimo etapas. Kaunas stebėjo demografinius pokyčius, vykusius dėl žydų ir kitų etninių grupių, taip pat lietuvių trėmimo ir žudymo. Optimistinę tarpukario urbanizaciją greitai pakeitė kaimo tradiciją užgožę užsienio šalių imperialistinių siekių primesti industrializacijos interesai. Komunizmo žlugimas ir Sovietų Sąjungos suirimas atnešė naujų galimybių, bet mažai pagalbos siekiant iš naujo susiorientuoti svetimoje socioekonominėje sandaroje.

Lietuva, o ypač jos kultūrinė scena, yra neįtikėtinai energinga ir gyva, bet, žinoma, visos šios praeities patirtys neišvengiamai ir toliau daro įtaką dabarčiai ir kelia keletą esminių klausimų. Ką reiškia būti lietuviu ar būtent kauniečiu tokių daugybės transformacijų metu ir po jų? Kiek turi būti atsižvelgiama į šias istorines patirtis kuriant ateitį? Kaip Kaunas ir Lietuva turėtų parodyti save Europos scenoje, kur aplinka nuolat keičiasi – klaidinančiai ir dažnai grėsmingai? Tai yra tik dalis tų klausimų, kuriuos bandysime išskirti pasitelkdami kelionės metaforą.

– XII Kauno bienalė vyks įvairiose Kauno miesto vietose, įskaitant Kauno traukinių stotį. Kaip buvo parinktos parodos vietos? Kokie buvo lemiami faktoriai?

– Kauno bienalės komanda jau iš anksto buvo susitarusi dėl Kauno traukinių stoties panaudojimo parodai, kaip ir dėl žemutinės parodų erdvės Kauno paveikslų galerijoje. Šios dvi vietos tapo išeities tašku kuratoriams galvojant, kaip suformuoti parodos visumą. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad norime remtis Kauno istorija, o aplink šiuos du objektus pilna emocijų kupinų vietų, svarbių pasakojimui, kurį mes norime papasakoti. Tai senosios Kauno kapinės (taip pat žinomos kaip Ramybės parkas), Vytauto Didžiojo karo muziejaus kompleksas ir M.K.Čiurlionio dailės muziejus, taip pat kiti tarpukario architektūros pavyzdžiai, tokie kaip Kauno menininkų namai. Kiekviena šių vietų pasakoja turtingą ir ypatingą istoriją, kurią mes tikimės išryškinti eksponuojamais kūriniais. Kai kurioms vietoms parinkome anksčiau sukurtus meno kūrinius, kurie rezonuoja su ta viena, bet taip pat pakvietėme menininkus, kurių interesai dera su pasirinktomis vietomis, sukurti naujų projektų.

– Parodoje dalyvaus menininkai ne tik iš įvairių Europos šalių, bet taip pat kūrėjai iš Pietų ir Centrinės Amerikos, Kaukazo regiono. Kaip manote, ką ši geografinė įvairovė suteiks bienalei ir jos lankytojams?

– Iki šiol mano atsakymai labai tikslingai atliepė Lietuvos kontekstą. Nors nemaža dalis darbų tiesiogiai siejasi su Kauno ir Lietuvos istorija, mes taip pat ieškojome analogiškų situacijų kitose pasaulio dalyse. Be abejo, pačių artimiausių palyginimų galime rasti kitose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, ypač Baltijos šalyse. Vis dėlto, pavyzdžiui, ir Kuboje yra (post)komunistinių pasakojimų, tad Adriano Melio kūrinys, pasakojantis apie dabartinę socioekonominę situaciją saloje, bus pateiktas pokalbiui su dalimis, kurios kalba apie postsovietinę situaciją Rytų Europoje. Kitas stiprus sąsajos elementas parodos pasakojime – modernistinio dizaino tradicija: radikalus geometrinių formų naudojimas architektūroje ir taikomuosiuose menuose, Kaune tarpukariu ir vėliau stipriai paplitęs kaip progresyvaus lietuviškojo identiteto išraiška, gali būti randamas ir kitose kultūrose, ypač Lotynų Amerikoje. Įrėmindami šiuos tarptautinius kūrinius itin specifinėmis istorinėmis Kauno vietomis, tikimės atskleisti, kaip miesto istorija rezonuoja su platesniais globaliais judėjimais. Tai darydami galime auginti empatiją ir supratingumą kitokioms kultūroms ir puoselėti solidarumą vietoj skirtingumo jausmo.

– Keliavimas gali suteikti daugybę patyrimų, atradimų ar gilių apmąstymų. Kokių atradimų, idėjų ir apmąstymų galima tikėtis iš temos "Po išvykimo | prieš atvykstant"?

– Manau, "Po išvykimo | prieš atvykstant" pateiks visą emocijų paletę: bus ir dinamiškumo akimirkų, veiksmo, ir reginių, bet taip pat akimirkų sustoti ir pagalvoti, akimirkų meditatyviai savistabai, akimirkų iš naujo įvertinti pasaulį ir savo vietą jame. Kaip ir visose kelionėse, kartais horizontą užtemdys lietaus debesys, kartais švies saulė, bus pozityvių ir negatyvių nutikimų, bet jai pasibaigus, tikėkimės, liks daugybė prisiminimų. Viliuosi, kad lankytojai atsigręš į "Po išvykimo | prieš atvykstant" ir iš jos pasimokys, kaip pasimoko iš jaudinančių atostogų.