Laikai keičiasi, tačiau kai kurie dalykai lieka. "Gera Muzika Gyvai" įkūrėjai Česlovas ir Žilvinas Švarpliai iš senovės atkeliavusias muzikines tradicijas vadina kodu, kuris šiuolaikiniame pasaulyje gali egzistuoti tik sumišęs su dabartinio žmogaus pasaulėjauta. Ši sintezė gaji muzikos žanre, vadinamame world music, kurio lietuviškas atitikmuo – pasaulio muzika.

Būtent dėl  pasaulio muzikos į Lietuvą kartkartėmis vis atkeliauja dalelė Malio, Brazilijos, Irano, Persijos ar kitų pasaulio kampelių. Judėjimas kita kryptimi: "Gera Muzika Gerai" iniciatyva į platųjį pasaulį iškeliauja ir lietuviškas folkloras, nuspalvintas džiazo ar populiariosios muzikos intonacijų. Apie pasaulio muziką ir lietuviškuosius jos kontekstus – pokalbis su Ž.Švarpliu.

– Pradėkime nuo to, kas yra toji pasaulio muzika ir ką ji reiškia jums?

– Tai yra prieš tūkstančius metų susiformavęs muzikinis kodas, sumišęs su dabartine pasaulėjauta. Viena vertus, ši muzika neturi jokių ribų, kita vertus – per ją išreiškiama labai didelė pagarba protėviams. Pasaulio muzika iš kitų žanrų išsiskiria tikrumu ir nuoširdumu – juk tai, galima sakyti, šiuolaikinis folkloro pavidalas. O būtent nuo folkloro ir prasidėjo visa muzikos istorija: iš jo, dažnai net neeuropietiško, net į profesionaliąją muziką atkeliavo daugelis mums gerai pažįstamų instrumentų. Juk pasaulis nestovi vietoje – klajoklių gentys bekeliaudamos nunešdavo į tolimus kraštus ne tik savo, bet ir pakeliui susirinktą muzikinę patirtį, kuria pasidalydavo dar su kažkuo. Juk žmogus nekuria izoliacijoje nuo pasaulio – kažką jis paima iš kitų, perleisdamas per save, tuomet dalijasi su kitais. Taip muzika nuolatos keičiasi, tačiau išlaiko tam tikrą tautinį identitetą – tai pasaulio muzikoje mane labiausiai ir žavi.

– Kaip atsirado "Gera Muzika Gyvai", kuri yra toli nuo komercinės muzikos pasaulio?

– Idėją įkurti tokią organizaciją subrandinau dar gyvendamas JAV, kur praleidau dešimt metų. Kurį laiką dirbau valytoju viename pasaulio muzikos klube, kur ir įvyko mano pirmoji pažintis su pasaulio muzika: išgirdau daug atlikėjų iš Afrikos, Mongolijos, Brazilijos ir kitur – apstulbau, kiek pasaulyje yra įdomios ir įvairios muzikos, tad savo potyriais ir pačia muzika labai norėjau pasidalyti su tautiečiais. Pasikalbėjau su tėčiu, kurio ilgai įkalbinėti nereikėjo, ir netrukus pradėjome veikti – suorganizavome pirmąjį savo koncertą. Procesas vyko senoviniu būdu ir per atstumą: aš buvau JAV, o tėtis – Kaune, kur pirmuosius bilietus pardavinėjo tiesiog gatvėje, nesinaudodamas nei kompiuteriu, nei elektroniniu paštu. Žinoma, reklamos jokios tuomet neišgalėjome, tad bilietų pardavėme apie dvidešimt, o atlikėjas buvo gana garsus. Buvo kiek nepatogu prieš jį, tačiau finansinis nuostolis liūdesio nekėlė, nes norėjome parodyti Lietuvos žmonėms, kokios nuostabios muzikos yra pasaulyje, – į koncertus iš pradžių daug ką net įleisdavome veltui, kad tik išgirstų tuos puikius atlikėjus.

Pasaulio muzika nėra greitasis maistas, bet kartu nereikalauja ir kokio nors intelektinio pasiruošimo: kai atveri širdį, ji pasiekia giliausias sielos gelmes.

Ne paslaptis, kad Lietuvoje ne pelno organizacijoms gyvuoti yra gana sunku – skolų mes turime beveik visada. Iš savo kolegų užsienyje žinau, kad Vakarų Europoje ir JAV veikia fondai, remiantys meną, tad nereikia patiems sunkiai prašyti pagalbos, mat remti ne pelno meno organizacijas ten yra garbė. Pas mus tokios tradicijos, deja, nėra. Iš Kultūros ministerijos irgi nieko negauname, tad sukamės patys, kaip tik galime: iš anksto parduodame abonementus įvairiems verslininkams, kad surinktume nors dalį biudžeto, tačiau "Gera Muzika Gyvai" skleidžiama muzika nėra komercinė, tad įsiūlyti tikrai nelengva. Kita vertus, negaliu skųstis – susikūrėme savo sistemą, kuri veikia, tad gyvuojame jau bene dvylika metų ir labai džiaugiamės tuo, ką darome.

– Savo interneto puslapyje skelbiate, kad bendradarbiaujate su mokyklomis, vaikų namais ir kitomis institucijoms. Irgi iš idėjos?

– Jeigu tik kas pasiūlo kokią idėją, kuri padėtų skleisti pasaulio muziką, kartu padarant gerą darbą, mes visuomet atviri pasiūlymams. Taip, šie renginiai – iš idėjos ir iš savos kišenės. Tiesa, susitikti su socialinėse atskirtyse esančiais žmonėmis kartais pareiškia norą ir patys atlikėjai – jei lieka laisvo laiko, jie nori jį praleisti prasmingai. Su jais vykstame į vaikų ar senelių namus, kalėjimus, net Vilniaus tabore esame surengę koncertą. Tereikia turėti jėgų ir laiko, tačiau žalia šviesa "Gera Muzika Gyvai" organizacijoje tokiems projektams dega visuomet. Kartais prieš koncertus skaitau ir paskaitas apie pasaulio muziką – man labai svarbi ne tik šios muzikos sklaida, bet ir edukaciniai aspektai.

– "Gera Muzika Gyvai" juk ne vienintelė jūsų meilės pasaulio muzikai išraiška: įkūrėte ir agentūrą "One Root Music" ("Vienos šaknies muzika") ir kanalą "Juke Train". Kas vyksta šiose plotmėse?

– Su "Juke Train" komanda organizuojame koncertus traukiniuose ar traukinių stotyse. Pastaruoju metu ši veikla kiek apleista, tačiau turime naujų idėjų ir jau planuojame renginius. O "One Root Music" projektai vyksta nuolatos ir labai smagu, kad yra populiarūs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio pasaulio muzikos scenoje. "One Root Music" koncepcija atsispindi pačiame pavadinime – visų mūsų šaknis viena, tačiau šakos skirtingos: bendrai kūrybai kviečiame geografiškai ir kultūriškai nutolusių šalių atlikėjus, kuriuos vienija bendra šaknis. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų ir tikrai labai sėkmingų projektų buvo "MaLituanie", kur susijungė Malio (Baba Sissoko) ir lietuvių (Victoras Diawara, Indrė Jurgelevičiūtė, Laurita Peleniūtė, Saulius Petreikis) folkloras. Muzikinė šių šalių folkloro kalba tikrai labai skirtinga, tačiau mūsų ir maliečių liaudies muziką vienija namų ilgesio tematika, nors ir besiskleidžianti skirtingais rakursais: čia – išvykus į karą ar nutekėjus į svetimą kraštą, Malyje – klajojant po egzotiškas šalis. Dar yra bendras Tuvos Respublikos, esančios Rusijoje, Pietų Sibire, ir Tuaregos (Afrikos tautos, gyvenančios Saharos dykumoje) muzikantų projektas. Ir vieni, ir kiti yra nomadai (klajokliai), tačiau įsikūrę skirtinguose pasaulio kampeliuose, tad buvo tikrai labai įdomu stebėti bendrą jų kūrybą.

– Bene prieš dešimtį metų esate sakęs, kad gana sunku į Lietuvą prisikviesti atlikėjus, nes jie nežino, nei kas ta Lietuva, nei kur ji yra. Ar per šį gana netrumpą laiką kažkas pasikeitė – Lietuva tapo labiau žinoma?

– Taip, tuomet iš tiesų taip buvo – juk daugelis atlikėjų, kuriuos kviečiamės, net nėra europiečiai. Tačiau per dešimtį metų viskas labai pasikeitė – dažnai apie Lietuvą jie sužino vienas iš kito, o ir kai kurie lietuviški pasaulio muzikos projektai jiems jau būna žinomi. Daugeliui padaro įspūdį, kad mes juos priimame labai betarpiškai ir neofocialiai, dažnai apgyvendiname savo šeimoje – taip išeina natūraliai, juk biudžetas labai ribotas, tad prabangiems viešbučiams pinigų beveik nelieka.

– Kaip atsirenkate grupes ir atlikėjus, kuriuos kviečiate koncertuoti Lietuvoje? Ar žinomumas – vienas iš kriterijų?

– Pasaulio muzika – nekomercinis muzikos žanras, tad ir žinomumo sąvoka čia operuoti gana sunku. Komercijos keliu ji pasukti ir negali, nes prarastų savo esmę – nebebūtų natūrali ir organiška. Vis dėlto į Lietuvą tikrai buvome atvežę ne vieną atlikėją, koncertavusį ir dariusį įrašus su tokiomis žvaigždėmis kaip Björk, Frankas Zappa ar Carlosas Santana. Pasaulinio garso muzikos žvaigždės dažnai rengia bendrus projektus su pasaulio muzikos atlikėjais, nes jų dėka muzika įgyja ne tik egzotiškumo prieskonį, bet ir tampa nepavaldi laikui – kaip ir folkloras.

– Ar Lietuvos publika atvira egzotiškai muzikai?

– Manau, didžiausią dalį mūsų publikos sudaro žmonės, kurie neseka muzikos madomis ir nepriklauso jokioms subkultūroms, – tai laisvos, mėgstančios keliauti ir besidominčios įvairiomis kultūromis asmenybės. Pasaulio muzika tinka visiems, nes ji neturi ribų – energija, kurią ši muzika skleidžia, yra unikali: tereikia ateiti į koncertą ir ją pajausti. Pasaulio muzikos būtinai reikia klausytis gyvai, nes įrašuose užfiksuojamas tik tam tikras momentas, atskleidžiantis tik dalį žavesio. Klausantis gyvai, pajauti unikalią energiją, sklindančią iš atlikėjų ir pačios muzikos. Pasaulio muzika nėra greitasis maistas, bet kartu nereikalauja ir kokio nors intelektinio pasiruošimo: kai atveri širdį, ji pasiekia giliausias sielos gelmes. Stebėdamas savo renginių publiką, galiu pasakyti, kad širdį šiai muzikai jie tikrai atveria – dažniausiai koncertai jiems labai patinka – sako nė nenutuokę, kad tokia muzika apskritai egzistuoja.

– Gyvuojate jau gana ilgai. Ar pastebėjote kokių nors publikos pokyčių?

– Bet koks menas visuomet buvo tam tikra išsilaisvinimo forma tiek jo kūrėjams, tiek vartotojams, be jo vargiai egzistuotų bet kokia, net ir menkiausiame užkampyje esanti pasaulio tauta. Bet šiandieniame kontekste tiek daug visko, kad žmonės veikiausiai pavargo nuo skubėjimo, gausios informacijos, kuri jiems nuolatos brukama įvairiais būdas. Labai sunku susivokti, kas patinka, todėl dingsta koncentracija į tikrus dalykus: sunkiau atsirinkti tai, kas vertinga, o kas ne. Vis dėlto aš esu optimistas ir tikiu, kad šis etapas – laikinas. Jis praeis ir publikos gausa vėl sugrįš.

Pasaulio muzikos klodai niekada nesibaigiantys – kaskart atrandu vis ką nors nauja, ką norėčiau parodyti ir lietuviams, tad idėjų nepristigsime dar tikrai ilgai: vien jau Afrikoje muzikos be galo daug, neužtektų net viso gyvenimo visą ją išklausyti ir išnagrinėti.