– Kiek metų esate žygeivė?

– Aktyvi veikla lydi visą gyvenimą, tačiau per pastaruosius penkerius metus tai mane įtraukė daug labiau: kalnų žygiai, slidinėjimas, o ypač žavi kanjoningas (ekstremalaus sporto, sportinio turizmo kalnuotose vietovėse rūšis, susijusi su leidimusi kriokliais, laipiojimu uolomis, čiuožimu ar šokinėjimu nuo uolų į vandenį, brovimusi per plyšius ir pan. – red. past.).

– Kas užkrėtė jus šia manija?

– Visuomet domėjausi ir svajojau savo jėgas išbandyti įvairiose aktyviose veiklose. Žinodavau, kad tikrai ateis diena, kai pagaliau tai patirsiu. Tačiau labiausiai mane išjudino užkietėjęs keliautojas ir žygeivis Skirmantas Paukštys. Sakoma, kad mes aplinkybių nesirenkame, o tik jos – mus. Taip nutiko ir šįkart. Su Skirmantu atsitiktinai susidūrėme mieste, o jis ėmė ir prikalbino vykti su jo grupe į mano pirmąjį kanjoningą Maroke. Taip ir prasidėjo.

– Kaip jūs pati save apibūdintumėte?

– Manau, kad didžiausias mano įvairiausių patirčių kaltininkas yra smalsumas ir avantiūrizmas. Labai dažnai pirminio ir didžiausio entuziazmo metu, kilus bet kokiai idėjai, pridedu žingsnių, iš kurių kelio atgal jau nebėra, kai entuziazmas praeina. Tuomet neturiu kitos išeities, kaip tik sumanymą įgyvendinti iki galo. Taip nutiko ir su žygio aplink Monblaną idėja. Norėjau jau seniai, tačiau vis delsiau, kol vieną naktį ėmiau ir nusipirkau bilietus. Teko pradėti ruoštis. Taigi, save apibūdinčiau kaip smalsią.

– Pabaikite sakinį: kelionės tai...

– ...nepamirštamas gyvenimo prieskonis.

– Kiek dienų per metus praleidžiate keliaudama?

– Per metus pasitaiko dvi trys įvairios trukmės kelionės. Būna metų, kai tenka džiaugtis tik viena kelione. Ne visada jos būna kalnuose ar labai ekstremalios. Prisipažinsiu: poilsinėje kelionėje dar nesu buvusi.

– Įspūdingiausia, labiausiai įsiminusi kelionė.

– Išskirčiau galbūt net ne vieną, o dvi. Viena, kaip jau galima buvo suprasti, susijusi su kanjoningu – dvi savaites La Reunjono saloje (Prancūzija, Indijos vandenynas) vykome į neapsakomo grožio kanjoningo žygius. Sala, būdama visai nedidelė, yra labai kontrastinga: čia ir paplūdimiai, ir gilūs upių kanjonai. Teko leistis ir nuo 100 m aukščio krioklio, kai leidžiantis nesimato apačios, o tokio ilgio sušlapusi virvė, kurią leidžiantis reikia vis kilstelėti, yra tokia sunki, kad reikia pusiaukelėje stabtelėti pailsėti.

Kita kelionė – iš šio pavasario. Džiaugiuosi, kad kartais pavyksta pažinimo troškimą patenkinti tiek per profesinę, tiek per mokslinę prizmę. Kadangi šiuo metu studijuoju doktorantūroje, buvau pakviesta pavasarį dalyvauti dviejų mėnesių stažuotėje Ispanijoje. Aplinkybėms susiklosčius palankiai, vykau su šeima. Nutarėme pasimatuoti kemperį. Todėl du mėnesius laisvu nuo mano studijų metu – savaitgaliais ir per ispaniškas atostogas – keliavome po Ispaniją ir Portugaliją. Pabuvojome ir Pirėnų kalnuose. Šios kelionės metu aplankėme devynias šalis, nuvažiavome daugiau nei 12 000 km., įsitikinome tokio tipo kemperio pranašumais ir trūkumais.

Receptas: džiugiausias akimirkas keliautoja kūrė pati, stabtelėdama ilgų ir dažnų pertraukų, kad sugertų akimirkos ir grožio malonumą. / Paulinos Palujanskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip kilo mintis apeiti Monblano masyvą ir kodėl nusprendėte šį iššūkį įveikti viena?

– Monblano viršūnė buvo mano praėjusių metų tikslas. Nepavykus įkopti, pradėjau daugiau domėtis aukščiausia Alpių viršūne ir sužinojau, kad į Monblaną galima ne tik įkopti, bet ir aplink jį eiti. Keliauti nusprendžiau viena, nes tada sudedi visus taškus ant i, perkrauni smegenis.

– Kokiose valstybėse ir kiek kilometrų įveikėte per tas dešimt dienų?

– Iššūkis nebuvo lengvas: 170 km – trasa Alpių kalnuose, aplink Monblano masyvą, besidriekianti per Prancūziją, Italiją ir Šveicariją. Įveikiau visą trasą pėsčiomis, nepraleisdama nė vienos atkarpos. Treko maršrute užtrukau dešimt dienų, iš kurių devynias ėjau, o vieną turėjau laisvą dėl lietaus.

– Sudėtingiausia situacija. Apibūdinkite ją.

– Sudėtingiausia buvo ne besikaitaliojantys aukščiai, kopėtėlės, o kuprinės svoris – 15 kg. Tai ir buvo priežastis, kodėl kelionės metu ne pirmo būtinumo daiktų teko atsisakyti. Tokios kelionės puikiai atveria akis.

– Kokia akimirka buvo džiugiausia?

– Ne, tai nebuvo finišas. Pabaigus treką, buvo džiugu, kad man tai pavyko, tačiau liūdna, kad tai baigėsi, nes labai patiko grožėtis Monblanu. Džiugiausias akimirkas kūriau pati, stabtelėdama ilgų ir dažnų pertraukų, kad sugerčiau akimirkos ir grožio malonumą.

– Sakoma: kalnai nepaleidžia. Galbūt turite planų įkopti į Monblaną?

– Šio kalno dar nėra mano įskaitoje. Pernai to siekiau. Šiais metais viena iš praėjusių metų grupės bendražygių iš trečio karto pagaliau pasiekė viršūnę su užsienio profesionalaus vedlio pagalba. Pagarbos vertas kalnas. Norėčiau įkopti, tačiau tam reikia daug daugiau pasiruošimo. Lengvabūdiškas mąstymas, klaidos čia brangiai kainuoja. Ne veltui kopdami į Monblaną kasmet žūsta vidutiniškai 100 alpinistų. Net ir atsakingas požiūris ne visada apsaugo, tačiau jį matyti ir nenorėti į jį užkopti – sunku, todėl, taip – aš to norėčiau.

– Kokios kitos kelionės planai jau dėliojasi jūsų mintyse?

– Nieko neplanuoju, pasitikiu Visata.

– Jūsų feisbuko profilyje – dykumos nuotrauka su Lietuvos vėliava. Kokią žinutę siunčiate šia nuotrauka? Galbūt svajojate įveikti kokią nors dykumą ir išties joje įsmeigti Trispalvę?

– Trispalvė dykumoje ant Erg Chebbi – vienos aukščiausių Sacharos kopų, iš ankstesnės kelionės Maroke. Žinutė yra tokia: pasaulis nesibaigia mūsų kiemu ar šalimi. Gera ir net reikalinga keliauti, pažinti, pasisemti įspūdžių, įgyti patirties, bet suvokti, kad ir kur atsirastum, turi savo kraštą – savo namus. Iš kelionės žmogus jau niekada negrįžta toks pats, koks į ją išvyko.