Šiemet festivalis ypatingas dar ir todėl, kad mini 25-ąją sukaktį. Per tokį ilgą laiką jame jau spėjo susiformuoti ne viena tradicija, apsilankė daugybė žymių muzikantų, įvyko daug svarbių pasaulinių premjerų. Apie tai, koks buvo pats pirmasis Pažaislio muzikos festivalis, kaip jis keitėsi per 25-erius gyvavimo metus ir kuo jis ypatingas šiemet – pokalbis su festivalio meninių projektų kuratore Lina Krėpštaite.

– Dėl pandemijos paskelbtas karantinas sutrukdė įprasta vaga tekėti visiems kultūros renginiams – vieni atšaukiami, kiti keliasi į skaitmeninę erdvę. Kokia buvo Pažaislio muzikos festivalio reakcija?

– Papuolėme į tam tikra prasme palankų laikotarpį, nes turėjome užtektinai laiko įvertinti situaciją ir apsižiūrėti, kokios yra tendencijos kitur – stebėdami kitų festivalių patirtis ir sprendimus, svarstėme, kas tiktų mums. Žymusis "Prahos pavasaris", šiemet švenčiantis solidžią 75-ąją sukaktį, pasirinko skaitmeninį formatą – vieną dalį programos sudarė senų koncertų įrašai, kitą – gyvai transliuojami renginiai be publikos. Sprendimą jie priėmė įvertindami atitinkamą to laikotarpio situaciją ir manydami, kad jis yra geriausias. Bet mes iš savo asmeninių patirčių matome, kad vis dėlto virtualioji kultūra toli gražu nėra gyvosios atitikmuo, nes joje nėra gyvo atlikėjo ir klausytojo pasikeitimo energija –  juk būtent tai ir yra unikali kultūros patirtis, kurios joks kitas formatas nesuteikia. Tad esame labai dėkingi likimui, kad situacija gerėja ir klausytojams galėsime pasiūlyti unikalią gyvų koncertų patirtį, nes virtualusis bendravimas ar transliacijos gyvo scenos meno vis tik pakeisti negali. Taip, galbūt jos kažkurį laiką užpildo tam tikrą nišą ar patenkina tam tikrus poreikius, bet gyvas koncertas visuomet bus gyvas koncertas, ir nors jau seniai kalbama, kad tobulėjant technologijoms jam kyla pavojus išnykti, nemanau, kad kada nors tai įvyks. Tad ir mūsų festivalis šiemet vyks įprastu gyvu formatu.

Ir mums, organizatoriams, ir atlikėjams būti toje unikalioje ir be galo gražioje vietoje yra išskirtinė patirtis ir didelė šventė.

– Tačiau programą vis tiek teko koreguoti. Kada klausytojai jau galės mėgautis gyvais renginiais?

– Šiemet pagrindinė koncertų programa prasidės liepos 19-ąją, bet jau birželio 20-ąją startuoja edukaciniai kultūrinio turizmo renginiai, kuriuose šiek tiek mažesnės apimties koncertai bus jungiami su ekskursijomis ir pažintinėmis edukacijomis Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Tokie renginiai nėra naujovė – jie gyvuoja jau kelerius metus ir šią liniją norisi stiprinti, nes matome, kad Lietuvoje yra daug unikalių erdvių, kurias žmonės atranda vis daugiau keliaudami po Lietuvą. Kai kurios jų iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo neišskirtinės, bet labiau pasigilinus pasirodo ypatingos, tad mūsų koncertų ciklas "Pažink" ir sukurs progų atrasti jų unikalumą, o kartu ir pasiklausyti koncerto.

– "Pažink" – vienintelis festivalio programoje esantis ciklas ar ir kita programa skirstoma į segmentus atsižvelgiant į renginių pobūdį?

– Paprastai griežtai ir aiškiai į ciklus neskirstome, bet edukacinių koncertų formatas bus šiek tiek mažiau tradicinis, tad juos ir siejame. Kiti renginiai natūraliai susidėlioja į tam tikrus ciklus pagal renginių erdves ar stilių, bet jie lieka bendroje programoje. Labai džiugu, kad šiemet pačiame Pažaislio vienuolyne vyks net penki koncertai, nes ir mums, organizatoriams, ir atlikėjams būti toje unikalioje ir be galo gražioje vietoje yra išskirtinė patirtis ir didelė šventė, tad ir klausytojus šiemet kviesime ten apsilankyti dažniau nei festivalio pradžios ir pabaigos koncertuose, kaip buvo įprasta iki šiol.

– Šiemet Pažaislio muzikos festivalis ypatingas ne tik dėl susiklosčiusios situacijos – mini solidžią 25-ąją sukaktį. Kuo jis bus ypatingas?

– Šiemet ypatingi metai daugeliu prasmių. Juk be to, kad gražus jų skaičius – 2020-ieji – ir Pažaislio muzikos festivalis vyks 25-ąjį kartą, pasaulis švenčia kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno 250-ąsias gimimo metines, Šv.Kazimierio seserys, kurios gyvena Pažaislio vienuolyne, mini kongrecijos įkūrimo 100 metų sukaktį. Pažymėsime ir kompozitorių Frederico Chopeno 210-ąsias bei Leopoldo Godowskio 150-ąsias gimimo metines. Baigiamajame Pažaislio muzikos festivalyje paminėsime ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-ies metų sukaktį – skambės Almicare Ponchielli operos "Lietuviai" koncertinis atlikimas. Daug kam kyla klausimas, kodėl italų kompozitorius sumanė parašyti operą apie lietuvius. Tkriausiai jo sumanymas nebuvo susietas konkrečiai su Lietuva, bet vis dėlto tokią operą jis parašė ir šis opusas įėjo į pasaulio klasikos lobynus. Tad mūsų Lietuvos nepriklausomybės 30-mečio paminėjimas bus labiau simbolinis, bet tikrai gražus.

Tiek daug gražių sukakčių įpareigojo šventiškiau formuoti ir visą kitą festivalio programą ir manau, kad mums tai pavyko, nes šiemet bus kaip niekada daug koncertų, kuriuose dalyvaus pačios ryškiausios Lietuvos muzikinio elito žvaigždės – išgirsime Aną, Luką ir Petrą Geniušus (tiesa, skirtinguose koncertuose), Edgarą Montvidą, Justiną Gringytę, taip pat Vaidą Vyšniauską, Mūzą Rubackytę, Martyną Levickį, bene visus mūsų šalies orkestrus, Kauno valstybinį chorą. Programoje yra numatyti L.van Beethoveno fortepijoninio trio iš Austrijos, taip pat Wiener Kammersymphonie – šiuo metu styginių kvinteto sudėtimi grojančio aukščiausio lygio ansamblio – koncertai, suplanuoti ir atlikėjų iš Lenkijos bei Latvijos pasirodymai. Tikriausiai daugeliui kyla klausimas, kaip spręsime situaciją dėl iš užsienio atvyksiančių atlikėjų,–  labai tikimės, kad iš tam tikrų šalių svečius priimti galėsime ir suplanuoti koncertai įvyks. Bet reikia paminėti, kad didelę dalį Pažaislio muzikos festivalio programos visuomet sudaro Lietuvos atlikėjų pasirodymai –  taip norime juos palaikyti, skatinti aktyvią koncertinę ir kūrybinę veiklą, tad ir šiemet šią tradiciją iri gražų bendradarbiavimą tikrai tęsime. Lietuvių menininkai pasauliniame kontekste yra labai stiprūs, tad šiemet festivalio programoje skambėsiantys jų koncertai mums bus dar viena galimybė įvertinti tai, ką turime čia, ir dar kartą apmąstyti ne tik architektūrinio paveldo bei gamtos, bet ir mūsų šalies muzikinio gyvenimo lobynų vertę.

Lina Krėpštaitė

– Vieną tradiciją – bendradarbiavimo su lietuvių muzikantais – jau paminėjote. Tikriausiai festivalis jų turi daugiau. Kokios jos susiformavo per 25-erius gyvavimo metus?

Kai kurios tradicijos šiek tiek atsinaujina – mūsų klausytojų tikrai mėgstamas koncertas virs „Johanno Strausso muzika Botanikos sodo rožyne“.

– Pastaruosius keletą metų festivalio pavadinimą papildė paantraštė "kuriantis tradicijas", kuri jau tapo tam tikru mūsų moto. 25-oji sukaktis mums patiems yra gera proga stabtelėti ir pagalvoti, kokias tradicijas pavyko sukurti, o kurios jau galbūt nebeaktualios – su šiomis gal metas ir atsisveikinti ar kažkaip transformuoti. Žinoma, tai daryti stengiamės kiekvienais metais, bet žymesnės sukaktys tampa svarbesniais įsivertinimo momentais. Tradicijų turime išties nemažai – viena tokių, jau įsigalėjusi, yra nemokamų renginių linija, kuri sudaro galimybių atvykti į koncertus žmonėms, turintiems mažesnes galimybes dalyvauti mokamuose: nemokami bus ir mano jau minėti edukaciniai renginiai, ir keletas pagrindinės programos koncertų. Jau tampa tradicija ir festivalio atidarymą patikėti Kauno karilionui – šiemet irgi planuojamas koncertas didžiojo atidarymo išvakarėse, kuriame varpais skambins Austėja Staniunaitytė-Proietta ir Julius Vilnonis. Kai kurios tradicijos šiek tiek atsinaujina – mūsų klausytojų tikrai mėgstamas koncertas "Johanno Strausso muzika ant vandens" pakeis savo lokaciją ir virs "Johanno Strausso muzika Botanikos sodo rožyne". O klausytojų jau pamėgtame Jachtklube planuojame koncertą "Bliuzas ant vandens". Nenoriu išduoti visų detalių, bet šiame renginyje nebus tradicinės scenos – ja pavirs Kauno marios, tad nenustebkite, jeigu atlikėjai atplauks laivu! Tai šiokia tokia mūsų festivalio intriga, ir mes labai tikimės, kad oras ar kokios nors kitos techninės sąlygos tam nesutrukdys. Tai bus tikrai nauja patirtis ir klausytojams, ir mums, organizatoriams, ir atlikėjams. Projekte dalyvaus Bazarų trio – Motiejus, Mykolas ir Benediktas bei Vyšniauskų šeimyna – Petras ir Dominykas. Šis projektas eksperimentinis visomis prasmėmis, bet būtent festivalis ir yra tinkamas laukas eksperimentams.

Dar viena Pažaislio muzikos festivalio tradicija – ryškiausių Lietuvos atlikėjų rečitaliai Kauno valstybinėje filharmonijoje. Labai tikimės, kad, nepaisant tam tikrų apribojimų ir saugumo reikalavimų, kuriuos tikrai išlaikysime, klausytojai galės pasidžiaugti Mūzos Rubackytės bei Justinos Gringytės ir Petro Geniušo koncertais. Iš tiesų Kauno valstybinės filharmonijos salė yra tarsi perlas, kuris mums yra labai įprastas, tad išskirtinumo ir nepastebime, bet kai čia koncertuoti atvyksta atlikėjai iš užsienio šalių, jie nustemba, kad salės akustika prilygsta garsiausioms pasaulio muzikinėms erdvėms – dažnai išgirstame, jog ši erdvė labai tinkama įrašams ar kamerinio pobūdžio rečitaliams, o dar ir instrumentą turime puikų. Tad kartais reikia tiesiog stabtelėti, apsidairyti ir iš naujo įvertinti dalykus, esančius šalia.

– Grįžkime į festivalio pradžią – koks buvo pats pirmas?

– Tuo metu Kauno valstybinis choro vadovas Petras Bingelis ir Kauno valstybinės filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta daug keliavo po pasaulį su Kauno valstybinio choro koncertais, buvo kviečiami dalyvauti įvairiuose vasaros festivaliuose. Tad Pažaislio muzikos festivalis ir gimė iš jų noro, kad ir Lietuvoje vasaros metu būtų ne vien tik atostogos, nes  sulig pavasario pabaiga baigdavosi beveik visų koncertinių įstaigų ir teatrų sezonai. Vasarą tuomet muzika skambėdavo gal tik "Vasaros serenadose" Palangoje, kurios jau turi labai senas tradicijas, o Kaune kultūrinis gyvenimas sustodavo ir muzikos gerbėjai laukdavo kito sezono. Tuomet, kai buvo surengtas pirmas Pažaislio muzikos festivalis, aš buvau dar paauglė, bet tuose procesuose dalyvavau gana iš arti, tad labai gerai atsimenu, kad viskas atrodė panašu į eksperimentą – ilgai buvo svarstyta, kaip čia viskas vyks, ar susirinks publika į Pažaislio vienuolyno kiemą, ar ji neišsigąs, kad muzikos teks klausytis ant žolės, ar išvis kam nors bus įdomu. Net ir atlikėjai tuomet į tokį sumanymą žiūrėjo skeptiškai, nesuprasdami, kur čia jiems reikės groti, nes pirmuosiuose koncertuose buvo tik paprasta nedidelė scena – nebuvo net stogo. Bet P.Bingelis, J.Krėpšta ir prie jų idėjos realizavimo prisidėjęs Juozas Gudzinevičius nusprendė rizikuoti. Iš pradžių buvo surengtas tik vienas koncertas, norint įsitikinti, kad jis iš tiesų įvyks. Ir įvyko – atėjo tiek daug žmonių, kad pievoje pastatytų suolų neužteko. Didelis klausytojų srautas padrąsino ir patikino, kad tokių renginių tikrai reikia, ir kartu parodė, kad eksperimentams jie taip pat buvo pasiruošę, ir štai jau dvidešimt penktus metus ši tradicija gyvuoja.

– Kaip kito festivalis nuo pirmojo iki dabar? Pirmuosiuose skambėjo daug stambios formos instrumentinių-vokalinių bažnytinių kūrinių, o dabar programa – labai įvairi.

– Festivalis – kaip ir žmogus: gyvena savo gyvenimą, tad natūralu, kad keičiasi. Programos prasme ta kaita yra, bet nesakyčiau, kad pati idėja labai nutolusi nuo pirminės. Aš manau, kad Pažaislio muzikos festivalis jau pačiais pirmaisiais metais gana stipriai įtvirtino savo principus ir pagrindines idėjas, kurias mes tęsiame iki dabar ir kurios yra neatsiejama šio renginio dalis. Sakyčiau, kad Pažaislio muzikos festivalis tam tikra prasme išlaisvėjo, bet pagrindinę koncepciją išlaikė – mums labai svarbu, kad čia skambėtų aukšto meninio lygio ir profesionalumo projektai, kad būtų skatinami ir palaikomi Lietuvos menininkai. Pastaraisiais metais programoje atsiranda vienas kitas world muzikos, bliuzo ar džiazo muzikos projektas, bet tai yra tarsi puošmenos, nes pagrindu išlieka akademinė klasikinė muzika. Aš manau, kad tai yra didelė vertybė, ir šią liniją išlaikyti yra labai prasminga. Žinoma, ne visada toks sprendimas būna komerciškai palankus, bet tai yra atsakomybė prieš mus pačius ir prieš klausytojus. Manau, kad išgyvendami tokius sukrėtimus kaip dabar, žmonės šiek tiek sustoja ir atsirenka, kas vertinga, – juk klasika ne veltui yra vadinama klasika: ją atrinko ne vien laikas, bet ir toje muzikoje glūdinti prasmė. Tad šią liniją mes stipriai laikome ir laikysime.

Lietuvių menininkai pasauliniame kontekste yra labai stiprūs, tad jų koncertai mums bus dar viena galimybė įvertinti tai, ką turime.

– O kaip keitėsi Pažaislio muzikos festivalio klausytojas?

– Džiugu paminėti, kad per 25-erius metus jau užaugo nauja klausytojų karta. Tai yra tam tikras festivalio įvertinimas ir pripažinimas, nes siekiame, kad šis renginys būtų kuo atviresnis ir prieinamesnis visiems – laukiame visokio amžiaus ir profesijų klausytojų, net ir šeimų su visai mažais vaikais. Didžiuosiuose koncertuose rengiame kūrybines dirbtuvėles vaikams, nes juk natūralu, kad jie dar negali išklausyti viso koncerto nešurmuliuodami, tad stengiamės sudaryti jiems galimybes pavargus užsiimti kuo nors kitu, kartu ugdome kitos kartos klausytoją, galbūt 50-ajam jubiliejui.

Lyginant su pirmaisiais Pažaislio muzikos festivalio koncertais, šiandien klausytojas yra šiek tiek reiklesnis, nes per 25 metus jam teko išgirsti ne vieną pasaulinio lygio atlikėją. Žinoma, kartelę ir mes patys stengiamės kelti vis aukščiau, bet pasitaiko atvejų, kai iš publikos reakcijų matome, kad priėmėme ne visai gerą sprendimą, tuomet mąstome, ką ir kaip reikėtų tobulinti. Bet iš kitos pusės, visuomet jaučiame begalinį publikos solidarumą ir meilę – tai ypač matome lauko koncertuose, kur oras kartais tikrai būna labai prastas, ir mūsų komanda stengiasi kiekviena atėjusiam nuvalyti vandenį nuo kėdės, o jie sako – nereikia, nedarykite, mes patys, mes juk žinome, kur atėjome ir esame pasiruošę. Tuomet, kai atrodo, kad klausytojas tikrai turi teisę skųstis, sakydamas, kad ant galvos lyjant lietui nėra čia jokios kokybės, kokia būtų salėje, jis vis tiek lieka patenkintas – niekada nesame išgirdę tokių skundų, nes mūsų publika yra tikrai išsilavinusi, solidari, mylinti ir muziką, ir festivalį. Manau, kad ta meilė ir užaugo per 25-erius gyvavimo metus.

– Kokios didžiausios žvaigždės lankėsi Pažaislio muzikos festivalyje ir kokios įsimintiniausios pasaulinės premjeros jame vyko?

– Ir žymių atlikėjų, ir didelių premjerų tikrai buvo labai daug, jų visų neišvardytum, bet galbūt vienos įsimintiniausių – lordo Yehudi Menuhino viešnagės, taip pat Krzysztofo Pendereckio, kuris buvo didelis Kauno valstybinio choro ir Pažaislio muzikos festivalio gerbėjas, koncertas. O premjerų, didesnių ar mažesnių, būna kasmet, ir net ne viena, dažniausiai Lietuvių kompozitorių, kurias užsako pats festivalis. Šiemet pirmą kartą skambės kompozitorės Dalios Kairaitytės kompozicija, skirta L.van Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms paminėti. Daug būta ir dramos kūrinių premjerų Kauno pilyje – tai taip pat viena iš festivalio tradicijų, bet šiemet šis renginys nevyks dėl saugumo reikalavimų, tad dramos premjerą žiūrovai išvys kitais metais. Premjerų visuomet buvo daug, tikrai ne mažiau jų bus ir ateityje.

– Pafantazuokime – koks bus 50-asis Pažaislio muzikos festivalis?

– Visų pirma, įsivaizduoju, kad 50-asis Pažaislio muzikos festivalis tikrai bus. Manau, kad šis renginys turi tikrai daug potencijos ir galimybių tobulėti, nes per šiuos 25 gyvavimo metus jis tapo prasminga Lietuvos muzikinio pasaulio vertybe. Šiemet sulaukėme ne vieno klausytojo klausimo, kaip čia bus, ar festivalis bus, koks jis bus, nes jie sako neįsivaizduoją vasaros be festivalio. Tad, jeigu dar 25 metus Lietuvos vasaras lydės Pažaislio muzikos festivalis, išsipildys didelė nuostabi mūsų, organizatorių, fantazija. Manau, kad tuos mano minėtus pamatinius dalykus, tokius kaip dėmesys Lietuvos kūrėjams ir muzikams, prasmingą didžiųjų klasikos kūrinių atlikimą ir įvairius edukacinius renginius, kurie ugdo naują klausytojų kartą, festivalis tikrai išlaikys. O tai, kad kiekvienais metais jis kažkiek keičiasi ir eksperimentuoja, dėl to gimsta naujos tradicijos, irgi yra neatsiejama jo dalis. Tikiuosi, kad jis augs, tobulės, o kartu nepraras ir savo pagrindinių prasminių akcentų.