Atitiko aplinkybes

„Kinas kaip terapija“ yra projekto „Įstrigę celiuliozėje“ viena iš sudedamųjų dalių, kuriuo siekiama įvairiomis priemonėmis, šiuo atveju kinu, gerinti žmonių savijautą, bendravimo įgūdžius, atkreipti dėmesį į savo psichologinę sveikatą.

Šis projektas buvo pradėtas rengti dar tada, kai apie koronaviruso pandemiją nieko nė nenujautėme, o štai prasidėjęs kino seansų ciklas atliepia šiandienos nuotaikas, buvusių karantinų, baimių, nežinomybių paliktas žymes.

Programoje rodomi puikiai žiūrovų ir kritikų įvertinti filmai, pasakojantys apie įvairias psichologines problemas bei jų padarinius, kviečiantys atvirai šnekėti savižudybės, atskirties, depresijos, vienatvės, ligos, šeimos traumų, resocializacijos, priklausomybės ir kitomis temomis.

Projekto rengėjai – Kauno kino centras „Romuva“, tačiau filmai rodomi Kauno kultūros centre. „Iš pradžių buvo planuojama projektą orientuoti į jaunimą maždaug nuo 15 iki 25 metų ir senjorus, tačiau ėmęsi darbo sulaukėme pastabų, kad tai aktualu daugeliui ir neverta apibrėžti amžiaus cenzo. Taip ir liko – žmonės renkasi ne pagal amžių, o pagal filmo tematiką“, – pasakojo Kino programų organizatorė Justė Vyšniauskaitė.

Kuo didesnė grupė, tuo sunkiau žmonės prabyla, išsako savo jausmus. Norime sukurti jaukią atmosferą, kad žmonėms būtų lengviau išsakyti savo patirtis.

Leisti patiems žiūrovams, nenurodant amžiaus cenzo, pasirinkti filmus rekomendavo ir prie projekto prisijungusios psichologės. Kino programų organizatorė tikina kruopščiai rinkusi filmų repertuarą, kad būtų paliestos svarbios ir žmonėms aktualios temos.

„Tokiu principu ir sudariau programą, kad temos būtų visada aktualios įvairioms amžiaus grupėms. Stengiausi, kad filmai būtų įvairūs, skirtingų šalių autorių. Yra daug lietuvių darbų, nes mūsų kūrėjai gal labiau atliepia mūsų situaciją“, – parengiamąjį darbą prisiminė J.Vyšniauskaitė.

Kuriama atmosfera

Vienas niuansas – į seansą priimamas ribotas skaičius žmonių. Ir nors organizatoriai pabrėžia, kad „Kinas kaip terapija“ nėra tikroji terapija, tačiau seanse norima sukurti panašią aplinką, todėl grupės būna po 30–40 žmonių.

Po filmo „Širdys“ peržiūros žiūrovai išsakė labai skirtingus jiems kilusius jausmus. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Nenorime rengti masinės filmo peržiūros. Kuo didesnė grupė, tuo sunkiau žmonės prabyla, išsako savo jausmus. Norime sukurti jaukią atmosferą, kad žmonėms būtų lengviau išsakyti savo patirtis“, – pastebėjo J.Vyšniauskaitė.

„Kinas kaip terapija“ pasitinka su sąrašu iš anksto užsiregistravusių žiūrovų. Parašu patvirtinęs, kad tikrai esi tas, kas esi, keliauji toliau prie skanėstų stalo, gali pasimėgauti kava, arbata. Tokio priėmimo paprastame kino seanse nebūna. Panorus užkandžio, tenka atstovėti eilę prie kino teatruose populiarių spragėsių.

Ribotas skaičius žiūrovų leidžia pasirinkti labiausiai patinkančią eilę ir vietą. Nebūtinai prie kito, jau sėdinčio, o kur tik nori. Kitas kino žiūrovams neįprastas momentas – prieš filmo peržiūrą nesisuka reklaminiai vaizdo klipai ar kitų filmų anonsai.

Prieš peržiūrą gyvai pristatomas filmas, jo kūrėjai, o pristatantysis trumpai papasakoja savo įspūdžius, lyg užvesdamas ant kelio, kad žiūrovai pritartų ar paprieštarautų tam, ką išgirdo.

Šviesos užgęsta, seansas prasideda. Tik nereikėtų įsivaizduoti, kad po filmo seanso kažkas primygtinai reikalaus likti savo vietoje ir leistis į diskusiją apie tai, ką pamatė. Nenorintieji dalytis kilusiomis mintimis ir jausmais, gali išeiti. Likusieji leidžiasi į diskusiją apie matytą, išjaustą, intrigavusį, nuvylusį ar suteikusį vilties filmo herojų gyvenimą.

„Ką reikėtų žinoti iš anksto? Kad turėtumėte ateiti nusiteikę pasisakyti, suprasti, kad čia bus erdvė, kur galėsi pakalbėti, išlieti savo jausmus, pasidalyti mintimis“, – sakė J.Vyšniauskaitė.

Prisijungė specialistai

Kino terapija Lietuvoje kol kas nelabai plačiai taikoma, labiau žinomos kitų menų terapijų rūšys, todėl rengėjams buvo galvosūkis, kaip rasti specialistų, galinčių po kiekvieno seanso pasikalbėti su žiūrovais.

„Iš pradžių ieškojau specialistų, kurie būtų taikę kino terapiją ir atradau kelis žmones, kreipiausi į juos. Kreipėmės ir į įvairius centrus, ieškojome specialistų, kurie dirba to filmo tematika. Tokiu principu viskas susidėliojo į savo vietas“, – pasakojo J.Vyšniauskaitė.

Organizatorė neslepia, kad buvo sudariusi ilgesnį filmų sąrašą, nei liko galutiniame variante. Taip atsitiko, kai filmų sąrašą pateikė atsirinkti specialistams, kuri tema jiems būtų artimesnė vesti pokalbį su žiūrovais. Kai kurie filmai atkrito, kiti liko gal kiek pasikartojančia tematika, bet, anot J.Vyšniauskaitės, geriau pasikartojantys filmai ir šalia geras specialistas, kuris dalysis savo patirtimi.

„Mes nesiekiame, kad žmonės čia patirtų terapiją, todėl ir vadiname „Kinas kaip terapija“, nes tai tarsi įžanga į tai, kas būtų kino terapija. Tokia pirmine forma – išbandyti, jei neteko to daryti anksčiau. Be to, tai nemokama, gal kažkam anksčiau nebuvo ir finansinių galimybių to padaryti“, – pastebėjo Kino programų organizatorė.

Jos kolegė Kultūrinės veiklos organizatorė Indrė Maleckė papildė, kad į kino seansus kviečia ne tik psichologus, bet ir kitų profesijų atstovus, dirbančius pagal filme rodomą tematiką. Tarkime, jei filmo siužetas – apie nuteistuosius, diskusijoje po filmo dalyvaus ir su nuteistaisiais dirbantis žmogus, jei apie vaikus – dirbantieji su socialiais pažeidžiamais vaikais. „Ir nors atlygis už terapiją nedidelis, tačiau specialistai noriai sutiko, prisijungė“, – profesionalų pagalbą vertino I.Maleckė.

„Mums patiems, organizatoriams, užteko vieno karto, kai buvo pirmasis seansas. Pamatėme žmonių, kurie labai atvirai dalijosi savo išgyvenimais, savo problemomis ir tiek laiko po kino seanso diskutavo. Tad įsitikinome šio projekto prasmingumu“, – tęsė I.Maleckė.

Kad „Kinas kaip terapija“ nebūtų trumpalaikis ir pamirštas projektas, organizatoriai planuoja išleisti kino terapijos gidą, kur suguls dalyvių patirtys, rekomendacijos, galima filmų programa.

Terapijos formos

Vaiko teisių apsaugos tarnybos mobiliosios komandos psichologė Giedrė Starkevičiūtė kaip tik ir rengia kino terapijos vedimo metodiką. „Kino terapija yra viena naujausių terapijos rūšių, atsiradusių 1995 m. Norisi, kad žmonės plačiau sužinotų apie kino terapiją, įsitrauktų, o ateityje ir lankytų, kad filmų žiūrėjimas būtų kaip aktualių klausimų sau iškėlimas“, – dėstė G.Starkevičiūtė.

Kauno kultūros centre vykstančiuose „Kinas kaip terapija“ seansuose aplinkybės ir sąlygos nelabai leidžia čia vesti tikrąją kino terapiją, nors jos elementų yra. Jau vien išsakymas, kokių jausmų sukėlė filmas, ką primena iš gyvenimo, – tikrosios terapijos elementai.

„Tikroji kino terapija gali būti įgyvendinama skirtingomis formomis –  vykti ir grupelėse, ir individualiai. Kai kuriose valstybėse žiūrima ir labai didelėmis grupėmis – taip siekiama išlaisvinti jausmus. Vis dėlto populiariausia yra grupinė – iki penkiolikos žmonių – terapija“, – pasakojo G.Starkevičiūtė.

Kino terapijai nenustatyta griežta tvarka. Filmą galima žiūrėti dalimis ir aptarti kylančius jausmus, kuris herojus ir akimirka artimi, primena žiūrovo gyvenimą, kurie herojaus pasirinkimai patiko, kurie nepatiko, kaip tai atspindi žiūrinčiojo pasirinkimus.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kitas variantas – žiūrėti tik tam tikras filmo ištraukas, tarkime, pykčio tematika. Tačiau populiariausia forma žiūrėti filmą dalimis, po kurios vyksta diskusija. „Paprastai terapiją veda psichologas, tačiau gali – ir socialinis darbuotojas, mokytojas. Štai dailės terapija juk nėra vien psichologo sritis, tad kažkiek pasimokę kino terapijos, seansus gali vesti ir kitų sričių specialistai“, – galinčių domėtis šia terapijos forma horizontus plėtė psichologė.

Pamatyti save

Anot specialistės, kino terapijos esmė – vaizdas, filmo herojų gyvenimai yra priemonė pamatyti, kas glūdi mūsų viduje, kokie jausmai, kas yra mūsų pasąmonėje, vidiniai konfliktai. Tai lyg priemonė pamatyti savo vidų.

„Neužtenka filmą tik pasižiūrėti, kad tai jau būtų terapija. Labai svarbu įprasminti ir suvokti, kaip tai susiję su mano gyvenimu, su mano jausmais. Pasitaiko, kad, paklausus dalyvių, paaiškėja, jog tas pats filmas visiems sukėlė labai skirtingų jausmų. Taip yra dėl to, kad kiekvieno gyvenimas ir patirtys yra skirtingos“, – pastebėjo G.Starkevičiūtė.

Neužtenka filmą tik pasižiūrėti, kad tai jau būtų terapija. Labai svarbu įprasminti ir suvokti, kaip tai susiję su mano gyvenimu, su mano jausmais.

Kino terapijoje yra galimybė saugiai išgyventi savo jausmus, saugiai pamatyti savo sprendimų sunkumus. Taip yra dėl vienos labai paprastos priežasties – žmogus kalba ne apie save. Jis kalba apie filmo herojų, nors pasąmoningai tapatina jį su savimi.

„Būdamas tam tikromis aplinkybėmis žmogus kartais stengiasi slopinti savo jausmus, tarkime, patyręs netektį, o filmas leidžia tuos jausmus išgyventi dar kartą ir apie juos išsikalbėti. Žinoma, tai vyksta ne be terapeuto pagalbos“, – priminė psichologė.

Kalbėdami tarsi pasirinkto herojaus lūpomis, žmonės yra drąsesni ir atviresni, nes jie kalba lyg ir ne apie save, o apie filmo herojų. Spręsdami herojaus problemas, siekdami išsiaiškinti jo elgesio motyvus, jausmus, randa kelią sau.

Apie kino terapija

Kino terapiją sukūrė ir išpopuliarino psichologijos profesorius Gary Solomonas – 1995-aisiais jis išleido knygą „Kino filmo receptas: pažiūrėk šį filmą ir paskambink man kitą rytą“ („The Motion Picture Prescription: Watch This Movie and Call Me in the Morning“) ir jau netrukus gavo pravardę „Kino daktaras“. Šią psichoterapijos kryptį atgaivino prieš kelerius metus pasirodęs dokumentinis filmas „Calypsonians“, kurio režisierius Anghelo Tayloras parašė visą Kino terapijos manifestą.

Šiai formai būdingi keli psichologinės apsaugos mechanizmai: projekcija – kai kažko nesuvokiame savyje, galime sąmoningai ar nesąmoningai priskirti tai filmo veikėjams; identifikacija – nesąmoningas savęs sutapatinimas su filmo herojais. Vadinamasis kaukės mechanizmas suteikia galimybę palyginti savo gyvenimą su filmo realijomis ir būti pašaliniu stebėtoju. Tai patenkina bazinį žmogaus saugumo poreikį, leidžiantį giliau pažvelgti į save ir atskleisti paslėptus elgesio motyvus bei nuostatas.