Visą savaitgalį Kauno menininkų namuose – atviros durys. Čia vieši performansai, skatinantys viešai reikšti savo nuomonę, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Ateikite, net jei neturite įsigiję nemokamų bilietų. Vietų pakaks.

„Matome, kad susirinkusiųjų mažiau, nei užsiregistravusiųjų. Luktelėkite minutę”, - ranka nurodęs vietą, kur kabinti lietaus permerktas striukes, po minutės Kauno menininkų namų (KMN) darbuotojas visus tuos, kurie nespėjo įsigyti bilietų, kvietė užimti laisvas vietas pirmame aukšte, kur anuomet kavos puodeliui būrėsi menininkai. Šįsyk kvepėjo ne pupelėmis, o anglimi. Gabalėlį jos savo delne gniaužė ir kažką savo gimtąja kalba ant popieriaus rašė Yun-Pei Hsiung. Po akimirkos tapo aiškiau - performatyviu vaizdo kūriniu „Veidrodinė televizija”, menininkas tyrinėji praeities ir ateities sąsajas, tautinės tapatybės klausimus. Pasitelkęs archyvinių dokumentų kopijomis, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) archyviniais įrašais

nukeliančiais į 1989-1991 metus, menininkas bandė išsiaiškinti, kaip kolektyvinės vaizduotės veiksmai gali formuoti tautinę tapatybę ir tapti politinės transformacijos katalizatoriumi. Kūrinys, anot performanso sumanytojo, sujungė 1991 metų sovietų įvykdytą LRT naujienų tarnybos užėmimą Lietuvoje ir spekuliatyvią ateities viziją Taipėjuje 2049 metais.

„Kartais jaučiuosi, lyg nebūčiau radęs savęs. Ir giliau pagalvojus, kartais klausiu – ar priimu save tokį, kokį mane suformavo kolonijinė praeitis?“, - Y. Pei Hsiung kėlė klausimus apie patriotinę tapatybę, o žiūrovus kvietė reflektuoti. - Abu judėjimai primena, kad laisvė niekada nėra duodama iš viršaus – ji praktikuojama iš apačios ir ragina permąstyti, ką reiškia būti bendruomenės dalimi, kaip galima įsivaizduoti tapatybę be sienų, kraujo ar kalbų barjerų.“ Tapusi šio dialogo vieta,

KMN erdvė suteikė galimybę žiūrovams ne tik stebėti, bet ir įsitraukti į performansą.

„Veiksmas paprastas, be jokių efektų, pompastikos, bet labai įtaigus. Atrodė, tarsi praeitis ir ateitis susilieja viename kambaryje“, - akių nuo ekrano, kuriame 1991-ųjų vaizdus keitė Y. Pei Hsiung portretas, negalėjo atplėšti Andželikos vardu prisistačiusi performanso žiūrovė.

Jai antrino viešnia iš Taipėjaus Mei-Ling. Kūrinys moterį privertė permąstyti savo santykį su istorija. Buvo jautrus ir universalus.

„Tai ne tik apie Taivaną ar Lietuvą, bet ir apie mus visus - apie bendrumą, atsakomybę ir kūrybos galią“, - nuo kėdės kilo Mei-Ling.