Lengvai skaitoma
„Advento pradžia siejasi ne su kalėdiniu šurmuliu, o su susikaupimu ir nueitų metų įvykių įvertinimu. 2025-aisiais netrūko vidinių ir išorės įtampų, – mintį, kurią savaitės pradžioje užrašė laiške-kvietime, ketvirtadienio vakarą dr. Ingrida Jakubavičienė pakartojo Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. – 1940-aisiais Lietuva jau buvo praradusi nepriklausomybę, todėl turime daryti viską, kad tai nepasikartotų. Dar senovės romėnai sakė, kad istorija yra gyvenimo mokytoja, tad pradėkime iš jos mokytis.“
I. Jakubavičienės žodžius tą vakarą iliustravo naujausias, rudenį visuomenei pristatytas istoriko Artūro Svarausko darbas „Lietuvos visuomenė 1939–1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“.
Monografijoje tiriama socialinių-politinių įtampų ir konfliktų Lietuvos visuomenėje dinamika Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Remiantis socialinio konflikto teorijos prieiga analizuojamas skirtingų socialinių klasių ir sluoksnių, ideologinių ir politinių grupių santykis su politiniais režimais iki valstybės okupacijos ir pirmuoju sovietmečiu.
„Šioje knygoje aprašomos politinės įtampos Lietuvos valstybėje priežastys ir raiškos formos. Tiriamos socialinių klasių ir sluoksnių konflikto aštrėjimo priežastys paskutiniaisiais nepriklausomybės metais. Rašoma apie konfliktų visuomenėje raiškos pobūdį pirmuoju sovietmečiu ir inteligentijos, darbininkų, žemdirbių santykį su Lietuvos SSR administracija iki Vokietijos–SSRS karo pradžios 1941 m. birželį“, – dirstelėjęs į knygą, istorikas jos nekėlė nuo stalo. 600 puslapių leidinys – iššūkis ir dėl svorio, ir dėl turinio. Viena pirmųjų įveikusi A. Svarausko darbą, I. Jakubavičienė tikino, kad, nepaisant klausimų, kurie nedavė ramybės, skaityti nebuvo sudėtinga. Jai antrino istorikas, rašytojas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Jonas Vaičenonis.
„Puikus darbas, atskleidžiantis turbūt tragiškiausią valstybės periodą. Daug įžvalgų ir paralelių su šiandiena. Man asmeniškai labiausiai įsirėžė 1939 m. periodas. Bandymas įveikti tautininkus“, – jis dėkojo kolegai už lengvą plunksną, kuri istorinius faktus padarė suprantamus ir eiliniams žmonėms.
Tvyrojo įtampa
Kaip pasakojo A. Svarauskas, knygos rašymas truko ilgai, o dienos šviesą leidinys išvydo maždaug ketveriais metais vėliau, nei planuota.
„Koją pakišo ne pandemija. Rašydamas vis stodavau, svarstydavau, ką toliau daryti, galbūt šį tą praleisti. Tada pagalvojau: jei mes neparašysime, tą padarys kas nors kitas – taip, kaip jiems patogiau“, – knygos autorius pabrėžė, kad viena iš priežasčių, įkvėpusių rinktis būtent šią temą, – mitas, esą tarpukario Lietuvos gyvenimas buvo puikus, o visuomenė – laiminga ir vieninga.
Faktas, kad tarpukariu buvo net 21 bandymas nekonstitucinėmis priemonėmis pakeisti Lietuvos valdžią, įrodė, kad šalyje tvyrojo įtampa, netrūko vidinių konfliktų, o politinė sistema buvo nestabili.
„1940 m. birželio 15 d., 10 val. ryto, kai Sovietų Sąjunga įteikė ultimatumą ir pro Lietuvą pravažiavo daugiau kaip 150 tūkst. sovietų karių, per vieną naktį viskas pasikeitė. Važiavo tankai, vieni stovėjo ir džiaugėsi, kiti tiesiog nesuprato. Kas prie to privedė? Dabar mes dėliojame įvairius scenarijus, ruošiamės arba ne, visuomenė mobilizuota, gauna informacijos. Kodėl anksčiau žmonės nežinojo? O jei žinojo, kodėl nieko nedarė?“ – svarstė A. Svarauskas.
Prezidentas spruko
Versdamas savo knygos puslapius, autorius nusikėlė į 1940-uosius, kai SSRS pradėjo Lietuvos okupaciją ir aneksiją, su pertrauka trukusią iki 1990 m.
„Pradėsiu nuo Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros, kurioje esame. Čia vyko niūriausias mūsų valstybingumo posėdis. Visi rinkosi išsiaiškinti principinį klausimą: priešintis ar ne, skelbti protestą ar ne, trauktis ar ne“, – tragediją, kurios nebuvo įmanoma išvengti, prisiminė istorikas.
Vėlų 1940 m. birželio 14-osios vakarą užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui buvo įteiktas ultimatumas. Sovietai pateikė tris reikalavimus: suimti už tariamas provokacijas prieš Raudonąją armiją Lietuvoje esą atsakingus kelis aukštus pareigūnus, sudaryti naują Vyriausybę, skubiai įsileisti sovietų kariuomenę. Naktį į birželio 15-ąją Istorinės Lietuvos Prezidentūros rūmuose Kaune susirinko ministrų kabineto nariai, kariuomenės vadai. Daugumos sprendimu nutarta priimti ultimatumą. Priešintis sovietų agresijai raginęs prezidentas Antanas Smetona skubiai paliko šalį.
„Pirmomis dienomis žmones apėmė emocijos. Jie sužinojo, kad prezidento A. Smetonos nebėra, o kur jis – niekas nepasakė. Netrukus ėmė sklisti pasakojimas, ėjęs iš Sovietų pasiuntinybės. Tikriausiai visi esame matę karikatūrą, kurioje vaizduojama, kaip prezidentas A. Smetona bėga per upelį“, – kalbėjo A. Svarauskas.
Netrukus Raudonoji armija peržengė valstybės sieną mūsų kariuomenei neiššovus nė kulkos. Taip prasidėjo Pirmosios Respublikos pabaiga.
Klaipėdos praradimas
„Vilnius – mūsų, o mes – rusų“, – atsispyrusi nuo tuometės frazės, kuri skambėjo dažno lietuvio lūpose, I. Jakubavičienė pokalbį pakreipė link Klaipėdos.
Uostamiesčio praradimas ir koalicinio ministrų kabineto sudarymas 1939 m. pavasarį ir vasarą subūrė visuomenę. Įvykiai buvo traktuojami kaip užsimezgančio radikalaus Lietuvos politinės santvarkos pokyčio ištakos. 1939-ųjų kovą Latvijos spaudoje politinės transformacijos buvo įvardijamos kaip revoliucija be kraujo lašo.
Lietuvoje prasidėjo socialinis politinis sujudimas – vyko daug mitinginio pobūdžio susirinkimų tiek uždarose erdvėse, tiek miestų ir miestelių aikštėse. Ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje tai buvo naujovė. Susirinkimuose buvo steigiami Patriotinio fronto skyriai, sakomos politinio turinio kalbos, kuriose rezoliucijų forma buvo reikalaujama radikalių politinių ir socialinių reformų. Ministrų kabinetas oficialiai kvietė gyventojus laikytis drausmės, vengti išsišokimų, tačiau visuomenės susirinkimai, kuriuose buvo priimami politinių ir socialinių reformų reikalavimai, tęsėsi ir 1939 m. vasarą. Kaip parodė tolesni įvykiai, kariuomenė, policinės struktūros, administracinis aparatas išliko lojalūs prezidentui, todėl tais pačiais metais kilęs entuziazmas pamažu išblėso, o tautininkų sąjunga po Vilniaus atgavimo rudenį sugebėjo stabilizuoti sąjungos vidaus krizę ir vėl pradėjo stiprinti savo pozicijas.
Nebijojo ruso
Knygos pristatymui persiritus į antrą pusę, pokalbis pasisuko į Rytų Europą ir Šiaurės Aziją, Rusijos pusės link. Leidinio autorius ir vakaro svečiai prisiminė laikus nuo caro Nikolajaus iki šių dienų. Aptarė, kaip keitėsi žmonės ir jų požiūris.
„Paradoksas, bet nuo 1937–1938 m. didžioji visuomenės dalis kaip priešą suvokė ne Rusiją, o hitlerinę Vokietiją“, – pečiais gūžčiojo A. Svarauskas. Net ministras pirmininkas J. Urbšys į diplomato Eduardo Turausko įspėjimus, kad su rusais reikia būti atsargiems, mojo ranka. Grėsmės nejautė nei politikai, nei eiliniai žmonės. Per spaudą ir radiją buvo siunčiama žinia, esą Lietuva ir Rusija – kaimynės, draugiškos valstybės. Žmonės, gyvenę valsčiuje, mažiau išsilavinę, kaip E. Turauskas, tikėjo tuo, ką girdi ir mato, todėl jautėsi ramūs.
„Logika, kodėl sovietų žmonės bijojo mažiau nei vokiečių, paprasta. Juk visą XIX a. pragyvenome carinėje Rusijoje, o tauta ne tik nežlugo, bet įvyko tautinis atgimimas, susiformavo moderni valstybė. Kitaip žiūrėta į vokiečius. Klaipėdos kraštas „nuvokietintas“, jo negalima integruoti. Žmonės buvo įsitikinę, kad jei Lietuvą okupuotų Vokietija, mūsų kaip tautos neliktų. Priešingai nei su rusais“, – A. Svarauskas džiaugėsi sąmoningu šių dienų lietuvių mąstymu.
Naujausi komentarai