Prasidedantis tarptautinis Kauno kino festivalis lavins vaizduotę ir atmintį

Ketvirtadienį prasidedantis X tarptautinis Kauno kino festivalis sugrįžta su šių metų Venecijos kino festivalį sužavėjusiu filmu "Užmaršties eilės".

Į Kauną atvykstantis iraniečių kilmės filmo režisierius Alireza Khatami yra dirbęs su tokiais Irano kino grandais kaip Asgharas Farhadi ir šiuo metu dėsto Čikagos De Paulio universitete.

"Užmaršties eilės" – tai magiškojo realizmo įkvėpta drama, žiūrovus nukelianti į Jorge's Luiso Borgeso novelių pasaulį, kurios pagrindinis veikėjas – senyvas atokaus morgo prižiūrėtojas – prisimena viską, išskyrus vardus. Jo kasdienybė – mylimos gėlės ir žmonės, ieškantys dingusių savo artimųjų. Po gretimame mieste įvykusio protesto policijai šiame morge suslėpus aukas, prižiūrėtojui į rankas patenka nežinomos jaunos moters palaikai. Šios moters laidotuvės virsta neįtikėtina odisėja su mistišku duobkasiu, renkančiu mirusiųjų istorijas, sena moterimi, ieškančia prarastos dukters, ir katafalko vairuotoju, persekiojamu praeities šmėklų. Anot A.Khatami, augusio Irano ir Irako karinio konflikto metu, "Užmaršties eilės" – tai tikrų įvykių įkvėpta istorinės amnezijos, atminties politikos ir užmaršties refleksija, atiduodanti duoklę tiems, kurie kovoja už pamirštųjų atminimą.

Šis pokalbis su A.Khatami – apie jo meilę kinui, tarpininkui, kuris, jo nuomone, yra nepavaldus kalbai.

– Kas įkvėpė jus pasirinkti kiną kaip atminties, užmaršties ir traumos tyrinėjimo tarpininką bei meninę kalbą?

– Aš buvau jaunas poetas, kuris pasiėmė ne tą knygą iš bibliotekos ir įsimylėjo kiną. Mažoje savo miesto Darabo (Iranas) bibliotekoje buvau kone išsėmęs visas poezijos knygas ir tada pasiskolinau knygą "Nebylys, turėjęs svajonę". Tai gerai žinomas eilėraštis farsi kalba. Iš pradžių maniau, kad tai poezijos rinkinys, tačiau namie supratau, kad ši knyga yra scenarijų ir novelių kolekcija. Perskaitęs jas, tariau sau: "Tai yra poezija." Buvo nuostabu suprasti, kad savo mintis galima reikšti per tarpininką, nepavaldų kalbai.

Atminties klausimas iš tiesų yra pasikartojimo klausimas. Žmogus kartoja įvykius savo mintyse ir būtent tai mes vadiname atmintimi. Kinas yra pasikartojimo mašina – joks kitas meno mediumas nėra taip priklausomas nuo pasikartojimo. Egzistuoja neteisingas suvokimas, kad atmintis reiškia atkurti įvykį būtent taip, kaip jis ir įvyko – atmintis yra visada susijusi su vaizduote. Kaip ir atmintis, kinas atkuria įvykius per vaizduotės prizmę. Dėl to kinas man buvo pats geriausias tarpininkas kalbėti apie atmintį ir traumą.

– Šiame kontekste visada prisimenu rašytoją ir poetą Roberto Bolano, besiskundžiantį, kad vos atsiradus meno kūriniui iš Lotynų Amerikos, jis išsyk padedamas į tam tikrą dėžutę. Išties jūsų filmą "Užmaršties eilės" norisi vadinti magiškojo realizmo atstovu. Ar sutinkate su šiuo apibrėžimu? Ar tai pernelyg ribojanti sąvoka?

– Kai rašau arba režisuoju, aš negalvoju apie šias sąvokas: tiesiog rašau ir režisuoju filmą, kuris dar neegzistuoja. Kaip ir veikėjas mano filme, morgo prižiūrėtojas, neprisimenantis vardų, aš negaliu įvardyti kategorijos, kuriai priklauso mano filmas. Tikiuosi, kad jis priklauso daugybei kategorijų kartu jų išvengdamas.

Kaip ir atmintis, kinas atkuria įvykius per vaizduotę. Dėl to kinas man buvo pats geriausias tarpininkas kalbėti apie atmintį ir traumą.

– Norėtųsi jūsų darbus priskirti turtingai Irano kino tradicijai, ypač dėl jūsų darbo su režisieriumi A.Farhadi. Ar regite save kaip šios tradicijos tąsą?

– Šios kategorijos aš nesuprantu. Šalys yra įsivaizduotos linijos. Pavyzdžiui, jeigu eitum nuo Liubavo link Pietų, kur pasibaigia Lietuva ir prasideda Lenkija? Jeigu paeitum dar 5 m, ar tai kažką pakeistų? Filmų kategorizacija pagal jų kilmę nėra itin tikslinga.

Dirbdamas su ponu A.Farhadi išties daug iš jo išmokau. Jo filmai panašesni į Cristiano Mungiu negu į Abbaso Kiarostami. Pastarojo panašesni į Yasujirō Ozu. Sohrabas Shahidas-Salesas, dar vienas kino kūrėjas iš Irano, jo darbai yra panašesni į Robert'o Bressono negu į bet ko iš savo gimtosios šalies. Istorijos perkopia sienas, kalbas ir nacionalines tapatybes. Aš ilgai mokiausi iš daugybės kino grandų ir atidaviau jiems pagarbą savo kūryboje. Vienas kino kritikas rašė, kad "Užmaršties eilės" yra filmas, kurį Abbas Kiarostami būtų sukūręs, jeigu būtų vartojęs LSD. Turbūt taip aš tęsiu Irano kino tradiciją.

– Pagrindinis jūsų filmo veikėjas – vyras, prisimenantis viską, išskyrus vardus – skamba kaip J.L.Borgeso novelių personažas. Ar J.L.Borgesas įkvėpė "Užmaršties eiles"?

– J.L.Borgesas rašo apie Funesą, turėjusį ypatingai gerą atmintį, norėdamas nagrinėti dinamiką tarp filosofinės minties ir mokslo. Ši istorija mane tikrai įkvėpė, bet mano personažas neprisimena vardų, jis atsisako dalyvauti įvardijimo politikoje ir tiesiog apleidžia šią kategoriją. Šiame filme aš nagrinėjau ir stengiausi suprasti atminties politiką. Savo kūryboje naudoju intertekstualinius žaidimus, kad išplėsčiau savo pasakojamų istorijų horizontą.

– Atminties išsaugojimo ir visuomeninių atminties bei užmaršties procesų klausimas – itin ryškus šiuolaikiniame diskurse. Kokia jūsų nuomone apie šiuos klausimus? Ar mus kamuoja per daug atminties, o gal atvirkščiai, galbūt mes per daug pamirštame?

– Kaip jau minėjau, atmintis nėra tiesioginis įvykio prisiminimas – ji visada susijusi su vaizduote. Dėl to jos autentiškumas išgyvena nuolatinę krizę, apsuptas jėgų, kurių kiekviena nori kontroliuoti praeities įvykių naratyvą. Esantieji centre savo naratyvą skelbia garsiau negu esantieji paraštėse.

Tobulėjant technologijoms, mes viską įrašinėjame. Iš vienos pusės, mums nebeleidžiama pamiršti, ir tai yra didžiulis žmogiškosios mąstysenos pasikeitimas. Nesu tikras, ar gebame tai puikiai kontroliuoti. Prireiks laiko, kad susigyventume su šiuo nauju fenomenu.

– "Užmaršties eilės" pasibaigia švente: nepaisant visko, gyvenimas tęsiasi. Ar tai jūsų fantazija? Ar ryškus pasisakymas dabartiniame nelengvame politiniame kontekste?

– Savo mintyse neskiriu fantazijos nuo realybės, man jos yra itin susijusios kategorijos. Tačiau aš norėčiau atšvęsti mažą pasipriešinimo veiksmą pasaulyje, valdomame jėgų, toli už mano kontrolės ribų. Aš negaliu pakeisti daugybės procesų ir dalykų, tačiau ir nenoriu lankstytis sistemai.

Kas: Tarptautinis Kauno kino festivalis. Atidarymo seansas – filmas "Užmaršties eilės".

Kur: „Romuvos“ kino salėje (Kęstučio g. 62).

Kada: lapkričio 30 d. 19 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių