Kurti mokėsi pati
„Nuo mažens mėgau rankdarbius“, – sako Asta. Vaikystė prabėgo laikais, kai parduotuvėse nebuvo audinių pasirinkimo. Tačiau buvo vaizduotė ir drąsa bandyti. Mokykloje ji ne tik siūdavo, bet ir pati kūrė modelius, prisitaikydavo drabužius pagal save.
Ji prisimena, kaip tais laikais tėvui nupirktas pusvilnones kojines slapčia išardydavo ir iš jų nusimegzdavo megztinį. „Niekada manęs nebardavo, nes matydavo rezultatą, – šypsosi pašnekovė. – Esu gimusi kaime, kur nieko nebuvo, o noras turėti ir išsiskirti buvo. Gal taip kūrybiškumas ir atsiranda.“
Namuose buvo siuvimo mašina – kojinė, su pakoja. Mama leisdavo mažajai Astai minti pedalą, vėliau ji pati „siūdavo“ laikraščius, dėliodavo skiautes, mokėsi bandydama ir klysdama.
„Niekas manęs specialiai siūti nemokė – pati išmokau“, – sako pašnekovė. Mama šiek tiek siuvo, mezgė, močiutė megzdavo, tad rankdarbiai namuose buvo natūrali kasdienybės dalis. Vėliau atsirado „Burdos“ žurnalai, lekalai, kuriuos buvo galima prisitaikyti pagal save. Tačiau svarbiausia jau buvo įvykę – atsirado pojūtis, kad drabužį pirmiausia reikia įsivaizduoti, o tik paskui pasiūti.
Asta niekada nesijautė prisirišusi tik prie vienos rankdarbių rūšies. Ji siuvo, mezgė, kūrė iš įvairių medžiagų. „Man siuvimas buvo įdomesnis, kai reikdavo kažką sugalvoti“, – pasakoja ji. Klasės draugės atnešdavo jai skiaučių ir laukdavo, kol Asta per atostogas ką nors pasius.
Liga pakeitė tempą
Šešiolikos Asta sužinojo, kad serga itin reta genetine Fabri liga. Tai lizosomų kaupimo liga, kai dėl mutacijos organizme trūksta tam tikro baltymo, o pažeidimai ilgainiui paliečia įvairius organus – širdį, inkstus. „Dabar mano širdis labai nekokia“, – sako ji paprastai.
Liga paveikė fizines galimybes. Net emocingesnis kalbėjimas kartais užima kvapą, o buitiniai dalykai, pavyzdžiui, lipimas laiptais, tampa iššūkiu. „Mano sparnai išskleisti, tik skristi negaliu“, – ši frazė skamba tarsi visos jos patirties apibendrinimas.
Vis dėlto Asta neatsisako veiklos. Ji dirba buhalterės darbą, kas dvi savaites vyksta į Santariškes gydymui – kelionės iš Telšių reikalauja ir laiko, ir lėšų. Tačiau būtent tuomet, kai fizinės galimybės susiaurėjo, atsirado nauja kūrybos kryptis – moteris grįžo prie siuvimo.
„Kai nebegali atlikti didesnių darbų, pasižvalgai ir tave patraukia maži siuvinukai“, – pasakoja Asta. Taip į jos gyvenimą atėjo žaislai. Iš pradžių – dėl savęs, kad nesėdėtų be veiklos. Vėliau – vis drąsiau, vis daugiau.
Ji atvirai pripažįsta, kad pasaulyje jau daug kas sukurta. „Jei sakyčiau, kad viską sugalvoju, būtų netiesa“, – sako ji. Idėjų pamato internete, bet kiekvieną personažą pritaiko pagal savo matymą, savo skonį, savo turimas skiautes. Taip gimsta individualūs, vienetiniai žaislai.
Kiekvienam ji pati susikuria lekalą. Turėdama formą, pradeda žaisti medžiagomis. „Kartais patį „nuogą“ žaislą pasiūti trunka trumpiau negu parinkti drabužius“, – juokiasi kūrėja. Ji pasakoja pasodinanti maždaug 50 cm aukščio žaislą ir dėliojanti skiautes: viena netinka, kita nelimpa, trečia „ne ta“. Būna, kad visą dieną suknelės taip ir nepasiuva, nes neranda tinkamos nuotaikos.
Pašnekovė sako neturinti tikslo „prikepti“ žaislų. „Nenoriu, kad tai būtų masinis darbas, – pabrėžia Asta. – Svarbu, kad liktų kūryba ir malonumas, kad nereikėtų savęs spausti.“
Saulės spindulėlis kasdienybėje
Didžiausią atgarsį sukėlė Astos siūti varniukai. Vienas jų socialiniuose tinkluose sulaukė daugiau nei 1 tūkst. patiktukų, šimtų komentarų, užsakymų lavinos. „Nuo spalio mėnesio dar ne visi užsakymai atlikti“, – prisipažįsta ji. Norintieji sutiko laukti iki kovo ir ilgiau, kad tik gautų savo varniuką.
Užsakymų atkeliavo ir iš užsienio – varniukai išskrido į Vokietiją. Viena moteris prašė žaislo draugei, kad pradžiugintų. Asta pasakoja, kad kartais ištisas dienas praleisdavo prie kompiuterio, rinkdama užsakymus, atrašydama į žinutes.
Tačiau svarbiausia jai – grįžtamasis ryšys. Žmonės skambina, siunčia nuotraukas, dalijasi istorijomis. Viena pirkėja, gavusi lapę su suknele, atsiuntė savo kostiumėlio nuotrauką – apranga buvo beveik identiška žaislo rūbeliams. Tokie sutapimai kuria ypatingą ryšį.
Ypatingą vietą Astos atmintyje užima zuikių pora, į kurią ji bene daugiausia širdies ir darbo įdėjo. Kepurytės, šalikėliai, megztiniai – viskas apgalvota iki smulkmenų. Šiuos zuikius įsigijusi moteris paskambino padėkoti, pokalbis užtruko beveik valandą.
„Ji sakė: pamatau tuos žaislus, man kiekvieną dieną kaip saulės spindulėlis“, – prisimena Asta. Moteris sirgo onkologine liga, ieškojo mažų džiaugsmų, kurie praskaidrintų dieną. Jos bendrauja iki šiol – susitinka Vilniuje, palaiko viena kitą. Kūryba tapo tiltu į bendrystę.
Kūryba be spaudimo
Paklausta, kiek laiko užtrunka pasiūti žaislą, Asta sako, kad varniuką galima pasiūti ir per šešias valandas. Tačiau kartais vienas personažas gaminamas savaitę ar ilgiau. „Jeigu siuvi slegiamas įtampos, nebelieka kūrybos ir malonumo“, – įsitikinusi ji.
Iš tokios veiklos, anot pašnekovės, pragyventi sudėtinga. Tai – pomėgis, kuris padengia medžiagų išlaidas, leidžia padovanoti žaislą artimiesiems, padeda susimokėti už keliones gydymui. Tačiau svarbiausia – ne finansinė pusė. Svarbiausia, kad kūryba džiugina ir leidžia jaustis gyvai.
Esu gimusi kaime, kur nieko nebuvo, o noras turėti ir išsiskirti buvo. Gal taip kūrybiškumas ir atsiranda.
Šiandien Asta gyvena tarp skiaučių ir siūlių, tarp gydymo kelionių ir minkštų žaislų su megztomis kepurėmis. Jos sparnai išskleisti – gal ir ne skrydžiui, bet kūrybai. Kiekvienas varniukas, lapė ar zuikis kažkam tampa mažu džiaugsmu.
Žaislai – ne vienintelė Astos veikla. Ji augina levandas, iš jų gamina natūralius muilus. Muilus verda šaltuoju būdu, brandina, eksperimentuoja su sudėtimi. „Kartais į keptuvę tiek gerų produktų nededu, kiek į muilus“, – juokiasi ji.
Žvakes moteris gamina iš vaško lakštų, ieško technologijų, kaip sukurti nestandartines, vienetines formas. Visur tas pats principas – kurti ne iš pertekliaus, o iš to, kas yra, iš mažų dalykų.
Naujausi komentarai