Rašytoja G. Adomaitytė: Kaune širdis ima plakti kitaip

Ką reiškia rašyti vaikams, nuo kurių brandų kūrėją vis labiau skiria metų atstumas? Kas suformavo pačios rašytojos literatūrinį skonį, pasaulėžiūrą ir ką reiškia gyvenant Vilniuje likti kauniete – apie tai pokalbis su G.Adomaityte.

Gintarės Adomaitytės vardas jau ne vieną dešimtmetį asocijuojasi su vaikų literatūra. Ne tomis knygomis, kur iliustracijomis užimtas plotas atvirkščiai proporcingas teksto apimčiai ir svarumui: G.Adomaitytės knygos pirmiausiai gražios žodžiais ir prasmėmis.

Ką reiškia rašyti vaikams, nuo kurių brandų kūrėją vis labiau skiria metų atstumas? Kas suformavo pačios rašytojos literatūrinį skonį, pasaulėžiūrą ir ką reiškia gyvenant Vilniuje likti kauniete – apie tai pokalbis su G.Adomaityte.

– Esate suaugusiųjų ir vaikų prozos rašytoja. Kuri svarstyklių pusė yra svaresnė jums pačiai: pasakos, novelės, skirtos jaunajam skaitytojui, ar esė, romanas, nutaikyti į vyresnį adresatą?

– Norėčiau pusiausvyros. Baiminuosi būti tik vaikų rašytoja – o jei apsirgsiu čiauškėjimo, rašymo vien apie zuikučius ir kačiukus liga? Kita vertus, rašyti vyresniems lyg ir pabosta. Atrodo, kad tie laisvesni, vaizdingesni vaikiški ar paaugliški tekstai ateina patys – neprašyti.

– Kokias vertybes teigia jūsų kūryba, skirta jaunajam skaitytojui?

– Literatūrologė Eglė Baliutavičiūtė tvirtina, kad mano knygose mažiems ir jauniems ypač stipri, ryški draugystės, o gal – noro draugauti – linija. Matyt, taip ir yra.

– Viena leidykla organizuoja pirmąjį Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkursą. Atrodo, kad žmonių, rašančių vaikams, labai trūksta. Kaip manote, kodėl vyrauja tokia tendencija? Kada jums pačiai pastangų reikia daugiau: kuriant suaugusiesiems ar jauniesiems?

– Konkursui pritariu, jo reikia – jaunieji ar vyresnieji rašytojai bus padrąsinti, priversti pasidairyti po savo stalčius ar kompiuterių slaptąsias bylas. Konkursas anoniminis, tad nebaugu dalyvauti: gal tavęs komisija ir nepastebės, bet koktaus atstūmimo jausmo nepatirsi.

Nesutinku, kad rašančiųjų vaikams taip jau labai trūksta. Knygas rašančių žmonių Lietuvoje nėra daug ir būti negali. O juk mes kalbame apie tuos, kurie ne šiaip rašo, o rašo įtaigiai, pageidautina – net talentingai... Praėję paauglių literatūros metai kiekybe buvo itin nederlingi, tačiau ar taip jau reikia skelbti pavojų? Šie juk bus kitokie? Nejau tikite, kad įmanoma kiekvienais metais išleisti kelias dešimtis talentingų knygų paaugliams, parašytų savų, lietuvių autorių?

– Koks svarbiausias jūsų prioritetas, misija, rašant vaikams? Jaučiate atsakomybę už mūsų jaunųjų pasaulėjautos formavimąsi ar labiau rašote todėl, kad tai mielas širdžiai darbas?

– Turbūt suprantate, kad rašydama pirmąjį knygos sakinį apie misiją visai nemąstau, negalvoju, nesvarstau. Taip, tai tikrai širdžiai mielas darbas. Misijos jausmas ateina vėliau: kai keliauju per mokyklas, bibliotekas pasakodama apie knygas – nebūtinai apie savąsias, dažniau apie tas, kurios man svarbios, brangios.

– Koks yra idealusis jūsų skaitytojas? Kokiam vaikui rašote?

– Tikriausiai būčiau itin neetiška minėdama konkrečius vardus ir pavardes, nors man pačiai svarbu ir gera žinoti: štai šis vaikinukas ar mergaitė yra liudijimas, kad manosios knygos ne tik skaitomos, bet ir savaip suvokiamos. Rašau jautriam vaikui, kuris ankstokai išmoko skaityti, kurio namuose esama knygų, kurio seneliai ar tėvai (o gal globėjai) netingi kalbėtis – ir ne tik apie knygas.

– Ar skiriasi tos knygos jaunimui, kurias jūs rašėte prieš porą dešimtmečių ir kurias rašote dabar? Juk abiejų laikotarpių vaikai yra visiškai kitokie.

– Taip, skiriasi. Ne tik vaikai kitokie, ir aš keičiuosi. Jaunystėje taip rūpėjo išsilieti, išsipasakoti – tegu ir perkeltine kalba. Ankstyvosiose pasakose manęs itin daug. Dabar esu santūresnė, labiau stebinti ne savo vidinį pasaulį, o tai, kas vyksta aplinkui, – taip man atrodo.

– Kuria savo knyga, skirta jaunajam skaitytojui, labiausiai didžiuojatės ir džiaugiatės? Kodėl?

– Tiesą sakant, didžiuotis kažkaip lyg ir nekuklu, net nesveika... Kas kita džiaugtis. Tikrai džiaugiuosi būsima trilogija apie Rytį ir Vakarę – tai "Laumių stalas", "Čiobrelių dvaras" ir "Jūros močiutė". Dvi pirmosios dalys jau bibliotekose, o trečioji dalis dar pakeliui, tą močiutę tik jaukinuosi, o tai nelengva – jos sudėtingas būdas. Džiaugiuosi iš jaunystės patirties atkeliavusiomis "Vėjų miesto pasakomis". Atrodo, šia knyga labiausiai džiaugiasi ir kritikai. Svarbi, miela man yra "Paklydusi pasaka" – keistumu, žanro paklydimais. Retsykiais pagalvoju, kad jau laikas rengti apysakos "Laumžirgių namai" naują laidą – bibliotekose ją randu suskaitytą.

– Jūsų bendravimas su vaikais, paaugliais – gana glaudus. Kiek vietos šiais, naujųjų technologijų, laikais jaunuolio pasaulyje užima knyga? Ar ji šiuolaikinio vaiko sąmonėje nėra kaip pasenusi popieriaus krūvelė? Sutikite, šiandien vaikai mieliau renkasi naująsias medijas nei tyliai kalbančią knygą.  Kokiais būdais vaikui reikia pasakyti, kad knyga – vertybė?

– Kuo glaudžiau bendrauju, tuo labiau suprantu, kad nėra to vieno vienintelio svarbiausio būdo. Tačiau galima rasti daugybę būdų – įvairiausių, skirtingiausių. Vienas vaikas nepanašus į kitą – su kiekvienu juk kalbamasi kitaip? Kartais nepadeda niekas – su tuo sunku susitaikyti... Pažįstu skaitančių tėvų, jų vaikai augo knygų apsuptyje, o ir šiaip namuose kultūros būta, ji reiškėsi įvairiausiais būdais. Vaikai iš tėvų to poreikio nepaveldėjo – ir nieko čia nepadarysi. Belieka džiaugtis tuo, kad jie išaugo padorūs, garbingi. Šis pasakojimas anaiptol nereiškia, kad apie knygas neverta kalbėtis. Tačiau juk ne tik apie jas? Svarbu priminti, kad iki mūsų pasaulis jau sukūrė neaprėpiamą, neišmatuojamą menų okeaną – kaip smagu į jį panirti, o juk galime jį ir papildyti savais kūriniais. Ypač dabar, interneto laikais, kai pačios atsiveria tolimiausių muziejų durys, kai atskrieja filmai, spektaklių įrašai, begalė kitų gėrybių. Niekada nebandysiu priešinti dabarties technologijų ir senųjų, klasikinių meno pateikimo būdų. Jie gali (ir turi) sietis, tarnauti vieni kitiems.

Neskaitančius vaikus derėtų guosti, o ne barti. Deja, dažniausiai nutinka priešingai... O gal jie dar nerado savo svarbiausios knygos, už kurios užkimbi visiems laikams? Man pavyko rasti vaikystėje, kitiems – gerokai vėliau.

– Ar yra knyga, kurią rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam pradedančiam skaitytojui? Ar vaikystėje, paauglystėje turėjote savo mėgstamiausią knygą, rašytoją, literatūrinį herojų?

– Tų rekomenduojamųjų sąrašų ir be manęs sukurta, sugalvota. Dar neradau vienos svarbiausios – ir tinkamos kiekvienam – knygos. Savąsias turiu. Dvi. Tai buvo Kaune, Marvelėje... Kol mano mama ir jos gimnazijos laikų draugė ponia Viktorija Stomienė kuždėjosi, mudu turėjome žaisti – aš ir už mane kiek vyresnis Saulius. Aš dar nelankiau mokyklos, jis – taip. Ko gero, norėdamas manimi atsikratyti, jis man padavė knygą. Tai buvo Hanso Christiano Anderseno pasakos. Lemtingoji vaikystės knyga.... Antroji istorija prasideda panašiai: tai buvo Kaune, Laisvės al., prie gatvės knygų prekystalio. Smagiam dėdulei iš rankų iškrito smulkus pinigėlis, gal tik viena kapeika. Buvau mokyta suaugusiesiems patarnauti. Pasilenkiau ir pakėliau tą kapeiką, atidaviau. Dėdulė man nupirko "Lietuvių pasakas". Dabar tą dėdulės gestą juokaudama vadinu vienu geriausių mano regėtų skaitymo skatinimo projektų.

– Dažnai mūsų akiratyje atsiduria žmonės, į kuriuos norime lygiuotis, kuriais žavimės, kurie mums – lyg pavyzdys ir kelrodis. Kokie autoritetai padėjo formuoti jūsų kaip rašytojos esybę?

– Mano tėvai. Muzikas Antanas Adomaitis ir lituanistė Živilė Medekšaitė. Mano močiutė – Ona Baranauskaitė. Jais tikėjau, klioviausi. Drįstu sakyti, kad ištraukiau laimingą loterijos bilietą: lankėme teatrus, muziejus, koncertus. Namuose visada buvo knygų. Man neapsakomai gaila vaikų, kuriems jau dešimt, dvylika metų, o jie – ar patikėsite? – nė vieno karto nebuvo teatre, baugu, kad niekada to teatro ir nebenorės, gal baiminsis.

– Atsigręžiant į vaikystę... Kokios svajonės sklandė jūsų galvoje? Norėjote būti rašytoja, o gal turėjote slaptų svajonių?

– Norėjau skrieti į kosmosą. Arba režisuoti spektaklius. Kopti į kalnus. Gyventi miškuose. Plaukti jūromis. Jei būčiau gimusi turėdama geresnę muzikinę klausą, tėvas mane tikrai būtų atidavęs į reikliausių pedagogų rankas – nežinau ar džiaugtis, ar liūdėti, kad gamta nutarė kitaip. Svajonė tapti rašytoja buvo tokia stipri, kad sklandė nematoma, neištariama, neįvardyta.

– Pačios vaikystė prabėgo Kaune. Koks ryšys jus sieja su šiuo miestu dabar?

– Sentimentalus tas ryšys, sapnais ateinantis. Jau ne kartą minėjau, kad Kaune širdis ima plakti kitaip.

– Kokią svarbą Kaunas, kaip gimtasis miestas, jums, didžiąją gyvenimo dalį praleidusiai sostinėje, turi? O gal ir jums, kaip dažnam vilniečiui, nesvetima nuomonė, kad geriausias dalykas Kaune – bilietas į Vilnių?

– Geriausias dalykas – nuolatinis traukinio Kaunas–Vilnius bilietas. Į Kauną mane išvilioja mano pasaulis – muziejai, bibliotekos, teatrai. Knygų pristatymai, kiti renginiai. Pastarąjį kartą – rašytojos Violetos Šoblinskaitės šventė Kauno kameriniame teatre. Kvėptelėjau ir Kauno senamiesčio rudens, ir teatrinio, ir literatūrinio oro – ko daugiau? Tam tereikėjo pusės paros – iš Žirmūnų į Geležinkelio stotį išėjome 11.30 val., kai rakinome namų duris, buvo 23.30 val.

Man tikrai svarbu, kad esu dviejų miestų gyventoja. Jie abu savaime, po truputį, jau liejasi į vieną. Dvipolis rasis be projektų, be koncepcijų... O aš save drįstu vadinti viena pirmųjų dvipoliečių.

– Jei būtumėte dailininkė, kokį Kauno paveikslą nutapytumėte? Kur, jūsų akimis, yra šio miesto žavesys?

– Kad norėčiau tapyti, žino tik patys artimiausi žmonės. Tapyčiau Kauno laiptus – toks būtų ciklas. Ir Žaliakalnio gatveles. Kaip daugybė dailininkų ir fotografų, taip ir aš: kopčiau į Aleksotą, dairyčiausi nuo ten į Kauną.

– Koks yra Kauno kultūros savitumas? Ką kiekvienas kaunietis (ir ne tik) turėtų vertinti, branginti ir kuo didžiuotis?

– Būtina branginti Kauno architektūrą, ypač – tarpukario. Ir įdomius muziejus. Teatrus. Didžiuotis reikėtų čia gyvenančiais poetais ir rašytojais ir ne tik jais. Tiesiog – Kauno menininkais.


Pripažinta vaikų rašytoja

1957 m. Kaune gimusi G.Adomaitytė dar vaikystėje su šeima išsikėlė į Vilnių. Čia gyvena ir šiandien. Ji kuria suaugusiesiems, tačiau labiausiai yra žinoma kaip vaikų, paauglių literatūros rašytoja.

1996 m. tapo IBBY (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asocijacios) nare, o nuo 2003 m. priklauso Lietuvos rašytojų sąjungai.

2001 m. rašytojos apysaka "Laumžirgių namai" buvo pripažinta geriausia metų knyga paaugliams. Jos kūryba įvertinta premijomis, tarp kurių – Vytauto Tamulaičio premija už pasakų rankraščius (2003 m.), Vaižganto premija už knygą "Kelio dulkės, baltos rožės" (2004 m.). 2006 m. jos knyga "Gražuolės vaikai" pripažinta reikšmingiausia Vaikų literatūros tyrinėjimų ir sklaidos knyga. 2007 m. rašytojai skirta Kultūros ministerijos premija už nuopelnus skaitymo skatinimui, 2008 m. ji apdovandota Vaikų literatūros premija už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą, o 2013 m. knyga "Už sidabro kalnų (pasakojimai apie rašytojus)" pelnė Vinco Aurylos premiją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaunas2

Kaunas2 portretas
prisimenu..kuomet dar dirbo Prienuose...svajingai rašė...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių