Šeštadienį Lietuvos liaudies buities muziejuje aidėjo patrankų ir muškietų šūviai. Čia buvo inscenizuojami 1812-1813 metų žiemos epizodai, kai iš Maskvos besitraukdama prancūzų kariuomenė ties Rumšiškių miesteliu atlaikė rusų antpuolį.

"Klausyt mano komandos, baterija! Laukiam daugiau mėsos! Ugnis! Užtaisą į vamzdį! Iš anos pusės juos pakaposim! Pirmyn!" - vienas po kito skambėjo įsakymai lietuviškai, rusiškai ir prancūziškai.

Į Rumšiškes iš viso susirinko apie 40 karo istorijos klubų narių iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos. Laukta ir baltarusių, bet jiems iškilo bėdų pasienyje. Visi susirinkusieji dėvėjo uniformas, nešėsi ginkluotę, atitinkančią tuos laikus. Kai kurie dalyviai buvo raiti.

"Turime  ir vieną patranką. Ji atkeliavo iš Kauno", - pasakojo "prancūzų" pusėje "kariavęs" istorikas Ignas Babušis. Jis pasirinko įkūnyti 129 prancūzų pėstininkų pulko pėstininką lietuvį.

"Į šį pulką Napoleonas buvo paėmęs 500 lietuvių. Rinkdamasis, kuo būti, norėjau, kad personažas turėtų sąsajų su Lietuva", - kalbėjo I.Babušis ir pridūrė, kad tarp istorinių įvykių rekonstrukcijos dalyvių yra įvairių profesijų atstovų. "Va, kolega, yra ką tik iškeptas fizikos mokslų daktaras", - pasisuko į greta buvusį "pėstininką".

Jie ir kiti prancūzų pusėje "tarnavę" istorijos mėgėjai tądien pagal scenarijų buvo nusiteikę atremti "rusų" atakas. "Išdusinsim maskolius, išvysim juos iš miestelio", - ryžtingai buvo nusiteikęs Egidijus Šliaužys, atstovavęs 129 prancūzų pėstininkų pulkui.

Pergalės pareikalauja aukų ir nugalėtojų pusėje. Ar kuris nors tądien turės žūti? "Nori šiandien žūti, Renata?" - juokais pasiteiravo informatikos srityje dirbantis E.Šiaužys greta stovėjusios I LDK pėstininkų pulko pėstininkės.

"Reikia viską išbandyti. Eisiu iki galo", - šyptelėjo ginklą laikiusi ir už prancūzus "kovojusi" R.Kadžiulienė, kuri grįžusi iš karo lauko dirba kirpėja.

Greta jos kovęsis mokykloje dar besimokantis Karolis Knužauskas karo istorijos rekonstrukcija susidomėjo, nes jam patinka istorija ir kartu norėjo leisti laiką su bendraminčiais. R.Kadžiulienė tokį laisvalaikį atrado per sutuoktinį. Iš pradžių į tokius renginius ji vykdavo kaip žiūrovė, palaikyti "besikaunančiam" vyrui kompaniją po mūšio.

Toks laisvalaikis reikalauja nemažų investicijų. Pasisiūti istorinius laikus atitinkančią aprangą kainuoja apie 1 tūkst. litų. Kuprinė, muškieta, šovininė ir kiti reikiami dalykai gali atsieiti dar 4 tūkst. litų.

"Gali rasti visus reikiamus atributus, pasisiūti uniformas - yra išlikę unikalių brėžinių, bet reikia turėti pinigų", - sakė E.Šliaužys.

1812-1813 metų žiemą iš buvusios šlovingos, nenugalimos Didžiosios armijos buvo likęs tik šešėlis. Lietuvą tuo metu paliko paskutiniai negausūs iš nesėkmingos kampanijos Rusijoje grįžtantys sušalę ir alkani prancūzų kariuomenės likučiai. Vienas toks dalinys, kurį sudarė prancūzų, lietuvių, lenkų ir pulkų kariai, traukėsi ties Rumšiškių miesteliu, tikėdamiesi čia rasti perėjimą per užšalusį Nemuną, tačiau jie dar nežinojo, kad kelią link Varšuvos ir Karaliaučiaus jiems grasino atkirsti generolo Platovo kazokai ir reguliarioji Rusijos kariuomenė, trumpai rekonstruotus įvykius pristatė renginio organizatoriai karo istorijos klubas „Fuzilierius“ ir Lietuvos liaudies buities muziejus.