Paveldas iš visos Lietuvos

„Jos čia todėl, kad būtent bažnyčioje joms ir vieta. Niekur kitur tokie sakralaus meno eksponatai ir negalėtų būti“, – rodydama skulptūras pasakoja muziejaus menotyrininkė ir parodos „Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita“ idėjos autorė Ina Dringelytė.

Vaikščiodama aplink ir pasakodama, ji tarsi pažįsta kiekvieną eksponatą asmeniškai, suvokia kiekvienos skulptūros būklę ir istoriją, pastebi kiekvieną išskirtinę detalę. Surinkti šias skulptūras į vieną vietą ir eksponuoti I.Dringelytė sugalvojo dar prieš pandemiją, tačiau tikrieji projekto įgyvendinimo darbai prasidėjo prieš metus.

Subtilu: vaikščiodama aplink ir pasakodama, I.Dringelytė tarsi pažįsta kiekvieną eksponatą asmeniškai, suvokia kiekvienos skulptūros būklę ir istoriją, pastebi kiekvieną išskirtinę detalę. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Koplyčioje sukūrimo laikotarpiais suskirstytos medinės skulptūros į parodą atkeliavo iš Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių, Vilkaviškio, Telšių, Panevėžio ir Šiaulių vyskupijų bažnyčių. Vienas šalia kito stovintys darbai ne tik atspindi skirtingų laikotarpių stilių įtaką, bet ir parodo skirtingus autorių profesinius įgūdžius ir tai, ką vieni autoriai pasiskolino iš kitų, kaip vienas kitą sekė ar bandė atkartoti.

Parodos sumanytoja atkreipia dėmesį į tai, kad skulptūrų autoriai buvo tiek profesionalūs skulptoriai, tiek vietos meistrai, dirbę savu stiliumi. Tarp daugumos nežinomų autorių matome ir žinomų Lietuvos kūrėjų Tomo Podhaiskio, Vincento Balzukevičiaus ir Jono Danausko pavardes.

Po parodos visos skulptūros bus saugiai sugrąžintos į parapijų bažnyčias.

Pritraukia lankytojus

Eksponatai parodai atrinkti po metus trukusio tyrimo, kurio metu menotyrininkė ir jos komanda kaupė informaciją apie išlikusias Lietuvos bažnyčiose medines XVII a.–XX a. vid. Prisikėlusio Kristaus skulptūras.

I.Dringelytės teigimu, atrinkti skulptūras parodai buvo nelengva. „Mums reikėjo atrinkti meniniu ir ikonografiniu požiūriu vertingiausius kūrinius, ryškiausiai atspindinčius skirtingų laikotarpių skirtingą Prisikėlusiųjų vaizdavimą, meninės išraiškos ir plastikos įvairovę. Stengėmės atrinkti geriausiai išlikusias, kuo mažiau pažeistas, neperdažytas skulptūras, bet, deja, tokių beveik nebeliko“, – teigia ji ir džiaugiasi, kad tai padaryta būtent dabar.

„Tai leido apžvelgti ir įvertinti bendrą dabartinę, specialistų nedžiuginančią senųjų medinių Prisikėlusio Kristaus skulptūrų būklę: išlaikiusių autentišką pirminį vaizdą Lietuvos bažnyčiose jų belikę vienetai“, – pridūrė pašnekovė.

Vieta: muziejaus miestelyje atkurtoje senojoje Sasnavos bažnyčioje eksponuojama Prisikėlusio Kristaus skulptūrų paroda. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Menotyrininkė pabrėžia, kad be jos komandos toks darbas būtų neįmanomas. Parodos bendraautorė – architektė Neringa Norvaišaitė, parodos ruošimo kelyje konsultavo menotyrininkė dr. Asta Giniūnienė ir istorikė, ekspertė Svetlana Poligienė. Parodą rengti padėjo muziejaus kolegos, palaikė ir rėmė muziejaus vadovybė.

Lankytojai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio užklysta į bažnyčios koplyčią apžiūrėti parodos, ji jau dabar sulaukia didelio susidomėjimo. „Žinoma, ji įdomesnė specialistams, bet, manau, sudomins ir kitus lankytojus. Padarėme trumpus, aiškius aprašymus. Kolekcija atrinkta labai atsakingai“, – sako I.Dringelytė.

Dėkinga kolegoms

Pati menotyrininkė su bažnytine daile dirbti pradėjo iš karto, kai baigė menotyros studijas Vilniaus dailės akademijoje.

„Taip tikriausiai susiklostė likimas ir mano aplinka, kad aš tuoj po baigimo pradėjau bendrauti su žmonėmis, kurie dirbo šioje srityje. Pirmoji darbovietė buvo Pažaislyje, tuomečiame M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje. Tada „Spindulio“ spaustuvės ir leidyklos tuometis vadovas Vincentas Vaičekauskas sumanė įgyvendinti didelį projektą – parengti leidinį „Senoji Žemaitija“. Šis uždavinys buvo patikėtas darbo grupei – vienai žymiausių Lietuvos dailės istorikių dr. Marijai Matušakaitei, man su kolege Alge Gyliene, jaunoms, be patirties menotyrininkėms, ir fotografams Romualdui Požerskiui ir Rymantui Penkauskui. Taip prasidėjo darbas su bendraminčiais, užburiančios ekspedicijos, kelionės, atradimų džiaugsmas“, – sako profesionalė.

Anot jos, paskui buvo darbas Kultūros paveldo inspekcijoje ir Kultūros paveldo centre, vykdant įvairias programas: Vilnijos krašto bažnyčių, Paberžės bažnytinio komplekso, Trakų bažnyčios; Kaišiadorių dekanato bažnyčių meno vertybių inventorizavimą. „Toliau dirbau su dr. M.Matušakaite. Ji buvo nuostabus žmogus. Man teko didelė laimė daug metų su ja artimai bendrauti, stebėti, kaip ji dirba, padėti jai. Tai buvo nenuilstanti mokslininkė, iš jos reikėjo mokytis pasiryžimo, disciplinos ir meilės savo darbui“, – su šypsena prisimena I.Dringelytė. Ilgametė pažintis ir draugystė su mokslininke įtvirtino ją būtent šiame menotyros kelyje.

Skulptūros čia todėl, kad būtent bažnyčioje joms ir vieta. Niekur kitur tokie sakralaus meno eksponatai ir negalėtų būti.

Savo darbo Lietuvos liaudies buities muziejuje pradžioje I.Dringelytė gavo užduotį – suformuoti muziejaus miestelyje atkurtos senosios Sasnavos bažnyčios, kurioje dabar ir vyksta Prisikėlusio Kristaus skulptūrų paroda, interjerą. Vėliau su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus P.Gudyno restauravimo centro restauratoriais buvo įgyvendinti net šeši atkurto interjero įrangos – Kryžiaus kelio stočių, dviejų altorių – restauravimo ir konservavimo projektai. Projektinė ir parodinė veikla aktyviai tęsiama ir dabar.

Save moteris apibūdina kaip praktikę: „Man labai svarbu pažinti objektus jų aplinkoje, kontekste, juos palyginti, ieškoti analogų. Ekspedicijos, paieškos, kad ir nedideli atradimai, jų paviešinimas. Man įdomu išsiaiškinti konkretaus daikto, eksponato istoriją, ja sudominti aplinkinius, gilintis į detales. Eksponato bylos, kurias rašau muziejaus interneto svetainei, dažniausiai virsta detektyvinėmis istorijomis, bet juk tai ir yra įdomu. Turiu tokią aplinką, kurioje man labai gera, kur kolegos palaiko, supranta iš pusės žodžio, jaučia ir padeda. Esu jiems dėkinga.“

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Sugrįš į savo bažnyčias

Menotyrininkė itin džiaugiasi tuo, kad Lietuvos kultūros taryba ne tik parėmė Prisikėlusio Kristaus skulptūrų parodos parengimą, bet ir finansavo meno vertybių įsigijimo projektą, muziejui suteikdama galimybę įsigyti profesionalią, meistriškos drožybos XVIII a. vidurio Prisikėlusio Kristaus skulptūrą, kuria galima pasigėrėti parodoje. Šiuo metu ruošiamas šios skulptūros restauravimo projektas.

I.Dringelytė atkreipia dėmesį į tai, kad ši paroda yra Lietuvos liaudies buities muziejaus tiriamosios parodinės veiklos pratęsimas. 2018–2019 m. muziejuje buvo surengtos dvi parodos „Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių“, kuriose pristatytos Kalėdų skulptūrinės dekoracijos. „Parodas vis dar galima pamatyti virtualiai muziejaus interneto svetainėje, – primena pašnekovė. – Ši naujoji paroda skirta svarbiausiam Velykų laikotarpiui, kurį simbolizuoja Prisikėlusio Kristaus figūra, ji eksponuojama bažnyčioje šiuo trumpuoju liturginiu periodu. Kitu metu apsilankę bažnyčiose šių skulptūrų nepamatysime, tad paroda yra puiki proga išvysti įdomiausias medines Prisikėlusio Kristaus skulptūras, surinktas vienoje vietoje.“

I.Dringelytės teigimu, po parodos visos skulptūros bus saugiai sugrąžintos į parapijų bažnyčias.