Viena naujausių ir intensyviausių jos kūrybinių veiklų – kostiumų kūrimas programos „Kaunas 2022“ Šiuolaikinio Kauno mito trilogijai. Trečiąjį trilogijos veiksmą, pavadintą „Sutartis“, pirmą ir paskutinį kartą gyvai bus galima pamatyti lapkričio 26 d.

S.Straukaitė pasakoja, kad šį kartą pasirodymo artistams prireiks apie 100 kostiumų. Pokalbio metu paaiškėja, kad jų idėjas įkvėpė ir tekančių upių, ir plastiko maišelių, ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų vaizdiniai.

Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiantis įspūdingo masto teatralizuotas pasirodymas, kuriam S.Straukaitė kuria kostiumus, rengiamas kartu su gausia Lietuvos menininkų kūrybine grupe: režisieriumi Gediminu Šeduikiu, kompozitore Zita Bružaite, scenografe Sigita Šimkūnaite, choreografe Agnija Šeiko ir kitais. Tarp atlikėjų – dainininkų Jeronimo Miliaus, Monikos Pleškytės vardai, pagrindinis šokėjas – Petras Lisauskas. Kartu su solistais rikiuojasi visas Kauno muzikinio gyvenimo branduolys: orkestras, kvartetas, ansambliai, chorai, vokalinės ir choreografinės grupės.

Kostiumus daugiau kaip 20 spektaklių sukūrusi ir dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanota menininkė daro nemažą įtaką ir lietuviškam mados pasauliui. Daugiau kaip 20 metų S.Straukaitė kartu su kitais kūrėjais organizuoja festivalį „Mados infekcija“. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje jos kūryba apibūdinama kaip nonkonformistinė, paradoksali, su avangardo ir transformacijos elementais.

Atspirtis pagrindinių veikėjų kostiumams buvo Neries ir Nemuno vaizdiniai, tarsi vyro ir moters įsikūnijimai, vandens metafora.

Nepaisant skambių epitetų ir įvertinimų, menininkė apie kūrybą kalba be perdėtų intonacijų, ramiai, su lengva humoro gaidele. „Darau darbus iš širdies – pažiūrėsime, kaip pavyks“, – apie pasirengimą „Sutarčiai“ sako ji. S.Straukaitei teatras ir mada – it du susisiekiantys indai, o inspiracijų kūrybai gimsta sutikus bendraminčių.

– Kaip nutiko, kad jūs atsidūrėte „Sutarties“ kūrybinėje grupėje?

– Mes su G.Šeduikiu, S.Šimkūnaite bendradarbiaujame dar nuo to laiko, kai vyko Giedriaus Kuprevičiaus operos „Prūsai“ Vilniuje ar Klaipėdoje Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymai. Palaipsniui bendras darbas kėlėsi ir į kitus projektus. Mes bendraminčiai – gerai jaučiamės kartu, visi vieni kitus suprantame. Kurdami daug kalbamės, nebijome pasakyti, siūlyti vienas kitam idėjų, net pakritikuoti. Smagu, kai pavyksta sutikti tokią komandą. Pas mus nėra tokio susiskirstymo – čia mano, čia tavo ar pan. Visi kartu sergame už gerą galutinį rezultatą.

Apskritai mane labai traukia darbas tokio didelio masto projektuose. Aš visa savo esybe už mūsų lietuvišką kūrybinę industriją, už Lietuvos kūrėjus ir jų bendradarbiavimą. Štai ir „Sutartyje“ bus originali kompozitorės muzika, specialiai pasirodymui sukurta choreografija ir dar daug kitų įdomių dalykų.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Ramybė. / Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus nuosavybė.

– Kokiu ritmu šiandien gyvenate jūs ir „Sutartyje“ dirbanti komanda? Atrodo, kad iki pasirodymo laiko liko ne tiek ir daug. Stereotipiškai įsivaizduotume: kuo arčiau spektaklis ar pasirodymas, tuo daugiau nemiegotų naktų, sprendžiamų problemų...

– Gyvename artėjančio renginio nuotaikomis, ruošiamės labai intensyviai – tarkim, kostiumai gaminami visu pajėgumu. Ar būna gyvenime nemiegotų naktų? Nutinka visko, bet stengiamės profesionaliai organizuoti procesą ir darbą. Man pačiai visada norisi pradėti kuo anksčiau, netempti, nelaukti paskutinės minutės. Darbui skirtas laikas prabėga akimirksniu – nepajunti, kad jau finišas. Dar panašiuose dideliuose projektuose, žiūrėk, iškyla įvairių techninių problemų. Kaip žinoma, ir „Sutartis“ – labai įdomus, bet kartu ir labai sudėtingas projektas. Viską reikia labai gerai apgalvoti, net ir išbandyti. Štai ir dabar kuriame kostiumus, kurie bus testuojami. Pabandome, pasižiūrime, kaip veikia, ir judame toliau.

– Prabilote apie kostiumus. Papasakokite apie juos daugiau. Kiek jų kuriate? Iš kur sėmėtės įkvėpimo sumanymams? Kokias šiuolaikinio miesto mito gijas pynėte? Kokias žinutes norėtumėte nusiųsti „Sutarties“ žiūrovams?

– Tiksliai neskaičiavau, tačiau „Sutartyje“ tikrai bus apie 100 kostiumų. Visada taip būna: pradedi skaičiuoti ir tada – vaje, kiek daug! Na, bet čia būdinga dideliems pastatymams. Šokėjai, chorai, solistai – visus reikia tinkamai aprengti.

Atspirtis pagrindinių veikėjų kostiumams buvo Neries ir Nemuno vaizdiniai, tarsi vyro ir moters įsikūnijimai, vandens metafora. Nuo pirmųjų arijų tai bus kaip vandens versmė. Ji panaši į žmogaus jaunystę, kai gyvastis teka, kunkuliuoja, dar viskas prieš akis. Visa tai išauga į upės tėkmę ir simbolizuoja žmogaus brandą. Metų naštą ir slopstantį judesį parodo ledas – upė sušąla, apšarmoja, pabąla.

Dar viena inspiracija buvo M.K.Čiurlionis. Būtent su jo vardu labai norisi sieti Kauną, nes čia yra jo muziejus, daugybė žmonių lengvai atpažįsta jo kūrybą. Kas gali būti gražiau? Ir kodėl gi nepanaudojus čiurlioniškos spalvų paletės?

– Tai, ką pasakojate, yra tarsi vaizdiniai iš praeities. Kokios šiuolaikinės inspiracijos padiktavo kūrybinius sumanymus?

– Nuolat girdime, kad globali problema – plastikas. Viskas juo užteršta, ypač vanduo, vandens telkinių pakrantės. Kodėl jo nepanaudojus kilnesniam tikslui, pavyzdžiui, kostiumams? Net ir taip galima kovoti su tarša. Būtent šio spektaklio kai kuriuos kostiumų elementus kuria Greta Germanavičiūtė, pagal specialią technologiją pakartotinai panaudodama plastiko gaminius.

Beje, spektakliui naudojome ne tik plastikinius maišelius, iš atliekų kategorijos atkeliauja senos, nereikalingos vaizdajuostės. Jas irgi galima pritaikyti ir sukurti objektą, meno kūrinį. Prisiminiau Žilviną Kempiną ir jo vaizdajuosčių instaliacijas.

Beje, kurdama kostiumus, kartu siekiu ir tvarumo. Nusprendžiau 30 šokėjų kostiumus kurti transformuojamus, kai tą patį drabužį galima panaudoti įvairiems choreografijos sprendimams. Žinoma, yra pagunda dėl efekto kaskart prikurti daugybę kostiumų, bet ar iš tiesų to reikia? Juk galima būti ir taupiam galvojant apie galimų atliekų kiekį, juk šis pastatymas – vienkartinis.

– Kaip jums teatras siejasi su mada? Juk kuriate ne tik operų pastatymams?

– Sakyčiau, man teatras ir mada yra kaip du susisiejantys indai, jie papildo vienas kitą, atveria daug daugiau prasmių, platesnį jų lauką. Teatre panaudoju tai, kas ateina iš mados pasaulio – ir pati labai daug naudojuosi teatrine patirtimi. Būtent teatre gimsta supratimas ir apie apšvietimą, ir apie teatro magiją, ir optines iliuzijas ar net apgaules. Teatralizuoti pasirodymai pereina ir į madą. Visi nuo to tik laimi – būdamas kostiumų dailininku ir drabužių dizaineriu gali atsinaujinti, įkvėpimo semtis abiejuose srityse. Man nesinori kartotis. Tam tikra prasme, tik paneigdamas save gali atrasti, sukurti kažką naujo.

Teatras suteikia daug galimybių nuolat tobulėti – paleidi į sceną kostiumus ir tada supranti, kas suveikia, o ko kitą kartą nebereikėtų daryti. Kai esi jaunas, dažnai nematai galutinio rezultato – sukuri kostiumus scenai ir galvoji: Dieve, ką aš padariau, kas čia bus! Vėliau, kai įsižiebia rampų šviesos ir viskas susijungia į visumą – kostiumas suveikia, atrodo visai kitaip, negu manei. Šiandien, turint patirties, tokios metamorfozės nebegąsdina, jau nebebijai. Įsivaizduoju, kiek nerimo būna jauniems kūrėjams. Pasitikėjimo savimi suteikia per daug metų įgyta patirtis. Tačiau nesinori užsistovėti, stengiesi kurti vis kitaip, taigi smagu dirbti su jaunais žmonėmis, jie suteikia daug naujų inspiracijų.

– Kaip šiandien apibūdintumėte savo kūrybos braižą? Kaip jis formavosi? Teko girdėti, kad pirmoji profesinė pažintis su kostiumų dizainu, mada kadaise užsimezgė būtent Kaune.

– Kurdama kostiumus aš nesismulkinu, darau tarsi plačiais potėpiais, stengiuosi įžvelgti architektūrinį sprendimą, aprėpti visumą, žvelgti tarsi kiek iš tolo. Nemėgstu paskęsti smulkmenose ir mikrodetalėse. Labiau patinka dirbti platesniais mostais, potėpius daryti laisva ranka. Stengiuosi neužsižaisti, nes juk kostiumus realizuoja kiti žmonės, jie negali paskęsti smulkmenose. Norisi matyt idėją, tūrius, svarbu pajausti medžiagas. Beje, to pirmiausia išmokau Kaune, kai nuo keturiolikos metų atvažiavau čia mokytis.

Kaunas žymi svarbų mano gyvenimo etapą – į jį, į tuometį Stepo Žuko dailės technikumą kažkada pasukau, kad galėčiau įgyti daugiau žinių apie madą. Tai nuostabi meno mokykla ant Pelėdų kalno. Kurdama šiame projekte galėjau prisiminti, kokioje gražioje aplinkoje ir su kokiais žmonėmis mes mokėmės. Tai padėjo formuotis estetiniam suvokimui, prioritetams. Kaunas mane ir šiandien žavi kaip miestas, ypač jo modernizmas, šiemet jis tiesiog nusipelnė būti dėmesio centre. Mane jis nustebino tuo, kad parodė užmojį – tapo tikra kultūros sostine. Dabar tiesiog akivaizdu, kaip svarbu turėti sodrią kultūrinę aplinką – tai žmones įkvepia į ją įsitraukti. Iki tol klaidinęs įspūdis, kad Kaunas tuščias, sklaidosi. Savo akimis matėme, kiek Kaune susitelkia žmonių į kultūros renginius, kokios eilės prie muziejų, kokia judri, gyvybinga gali būti miesto erdvė. Beje, mados talentų konkursas „Mados injekcija“ taip pat persikelia į Kauną – šiemet gruodžio pradžioje jis vyks Kauno centriniame pašte.