Kūrėjų duetas kviečia pažvelgti į šokėjų gyvenimo užkulisius ir į tai, ką žmogui reiškia šokis. Menininkai teigia: judesys vis dažniau traukiasi į gyvenimo paraštes, tačiau emocijos gyvena ne tik prote, bet ir kūne, o šokis gali tapti būdu jas išlaisvinti.
Apie kūrybinį procesą, šokį gyvenime ir gyvenimą šokyje – pokalbis su G. Visockiu (G. V.) ir V. Kazlauskaite-Visockiene (V. K.-V.)
– Jūs turite ilgametę patirtį kaip šokėjai, tačiau dirbate ir kitoje scenos pusėje – statote šokio spektaklius. Kuo skiriasi solisto ir choreografo, libreto autorės darbas? Ar stipriai pasikeičia atsakomybės jausmas?
G. V.: Šokti lengviau. Esi atsakingas už save – pergyveni, kol žengi pirmą žingsnį, kol užgroja muzika. Tuomet lieka tik personažas ir jo istorija. O choreografui jaudulys nedingsta nuo pat pirmos dienos iki kūrybinio proceso pabaigos – kol nusileidžia uždanga.
V. K.-V.: Idėjos sukasi visada, bet aplinkybės diktuoja sąlygas. Šiuo atveju žinojom, kad bus šokio diena, jos metu pristatysime jau egzistuojančią „Trupę“, natūraliai norėjosi išlaikyti dedikaciją šokiui. Ilgai diskutavome su Gintaru, staiga važiuojant mašina kilo klausimas – kokių emocijų vedamas žmogus pradeda šokti? Tada prasidėjo gilinimasis, mokslinių darbų skaitymas.
Tai užuomina į distopiją, kas atsitiks, jeigu gyvensime tik savo galvoje, ne savo kūne.
– Šokio spektaklį „Trupė“ jau pristatėte, tačiau „E-motion“ premjera įvyks būtent Šokio dieną. Kaip reikėtų žiūrėti šiuos spektaklius – kartu ar atskirai?
G. V.: Tai du atskiri šokio pastatymai, juos galima suprasti ir savarankiškai. Pirmoji dalis – neoklasikinė, šokama su puantais, o antroji – labiau šiuolaikinio šokio, gal net neapibrėžto žanro.
– „Trupė“ per judesį atskleidžia būtent jūsų – šokėjų – gyvenimą. Ką atrandate šokyje, ypač ne kaip solistai, bet kaip trupės nariai?
G. V.: „Trupė“ yra apie artisto gyvenimą, kasdienį darbą – nusivylimus, negandas, džiaugsmus, pasisekimus. Apie visus kamuojamus jausmus scenoje ir už jos ribų. Rodoma scenos virtuvė – trenažai, laukimas, išgyvenimas, degimas idėja.
V. K.-V.: Buvo svarbiau žvilgsnis į artistą kaip žmogų. Kartais žiūrovas šokėją sudievina, arba priešingai – nurašo, tarsi jis paplasnoja ant scenos ir už tai gauna pinigus. Mes jį priartiname, leidžiame pažvelgti į artistą kaip žmogų, kuris turi be galo daug jausmų.
Taip pat šokio gyvenimas yra ratas, kuriame sukiesi. Dėl to pasirinkome Maxo Richterio Antonio Vivaldi „Metų laikų“ interpretaciją. Sukamės rate, sezonas po sezono, kuriuos skiria tik mažas vasaros mėnesio tarpelis.
– Ar kūryba vyksta kartu su trupe, priklausomai nuo kiekvieno asmenybės, temperamento, galų gale, gebėjimų, ar judesys gyvena savo nepriklausomą gyvenimą?
G. V.: Viskas priklauso nuo artisto – kaip jis reiškiasi, kaip jame judesys geriausiai gyvena. Dar vienas choreografo uždavinys yra surasti priėjimą prie kiekvieno šokėjo.
V. K.-V.: Tai yra kūryba dialogo principu. Tai ką aš sugalvoju, perduodu Gintarui; tai, ką jis suvokia, perduoda šokėjui, kuris arba idėjas perteiks, arba ne. Svarbu dialogas, neužsispirti, kad aš taip sugalvojau ir viskas. Tačiau svarbu ir neprarasti prasmės.
G. V.: Idėja pristatoma, o vėliau interpretuojama. Kūrėjai esame visi – ir dramaturgė, ir choreografas, ir šokėjas. Negali pasakyti, kad aš vienas viską padariau, pastačiau. Procesas yra gyvas organizmas, kintantis dalykas.
– Dramatiniame teatre žiūrovas yra traktuojamas kaip bendrakūrėjis, be kurio spektaklis netektų prasmės. Ar šokio spektaklyje svarbu, kad žiūrovas „suprastų“ spektaklį, ar pakanka, kad jį patirtų?
G. V.: Mūsų uždavinys yra paliesti žmogų. Jeigu tai, ką mes kuriame, paliečia, tai ir turi vykti teatre.
V. K.-V.: Kūrėjas niekada nereguliuoja, kaip žiūrovas suvoks kūrinį. Svarbiausia, kaip publika yra paveikta, ar poveikis išvis yra. Artistas perduoda energiją, perleidžia per save ir ją atiduoda.
Kiek žiūrovas mūsų idėjas perskaitys, priklausys nuo jo paties. Galima vien tik pasigrožėti gražiu spektakliu, vien tik pats šokis duoda daug. Net ir matant judesį smegenys dirba taip, kad atrodo, jog pats tą darai. Pažiūrėjus šokio spektaklį tam tikra prasme atrodo, kad pats šokai. O kiekvienas žiūrovas gauna tai, ko jam tuo metu reikia, kam jis yra pasiruošęs.
– Premjerinis „E-motion“ yra daugiasluoksnis kūrinys – jame atsiskleidžia ir emocijų, ir simuliacijos, skaitmenizacijos problemos. Kaip šios temos susilieja spektaklyje?
V. K.-V.: „E-motion“ kūrybą paskatino klausimas, kas paprastą žmogų verčia judėti. Šokis gali būti labai paprastas dalykas – džiaugsmo paskatintas šokinėjimas virtuvėje, rankos tiesimas, kai jautiesi vienišas. Tačiau tai nėra vienintelė tema – klausimai ėmė vyniotis lyg siūlų kamuolys.
Šokis yra natūrali žmogaus reakcija – smegenyse išsiskiria hormonai, jie tam tikrose situacijose skatina judėti. Žmogui reikia reikštis ir per kūną, tačiau dabar jis pasėdi, pastovi, paguli ir vėl eina sėdėti. Tolstame nuo prigimtinės šokio kalbos, slopiname savo emocijas. Net ir mažas, dar vos pastovintis vaikelis, išgirdęs muziką, juda, šoka – juk niekas to nemoko, tai vyksta natūraliai! Tačiau suaugęs žmogus tarsi išsikrausto į galvą ir prigimtinio šokio nebelieka. Atsiranda lūžis, žaizda – patiriame labai daug emocijų, tačiau jų neišreiškiame.
Pažiūrėjus šokio spektaklį tam tikra prasme atrodo, kad pats šokai. O kiekvienas žiūrovas gauna tai, ko jam tuo metu reikia, kam jis yra pasiruošęs.
O dabartiniame pasaulyje to dar daugiau, daugybė simuliacijų. Žaidžiant kokius nors kompiuterinius žaidimus, net ir naršant internete patiriame stimuliacijas – tarkime, matome vandenyną, galvojame, kad plaukiame, ilsimės, bet realybėje tai nevyksta. Džiaugsmas, kurį patiriame, yra dirbtinis, juk tikras pojūtis būnant prie vandenyno yra visiškai kitoks. Tai apgaulė, simuliacija trikdo, sunku atskirti, kokios emocijos yra tikros, o kokios – ne. Temų daug, tą siūlų kamuolį galima vynioti ir vynioti.
– Kaip sekėsi viską perteikti scenoje, paversti šias idėjas konkrečiais judesiais?
G. V.: Visas šias emocijas, atmosferą perteikti spektaklyje man kaip choreografui buvo didelis uždavinys. Man šį kartą buvo sudėtinga.
V. K.-V.: Jis atsakingai stato kiekvieną šokį. Nusprendėme, kokios emocijos bus spektaklyje, iš pradžių atrodė, kad laimės emocijų bus daugiau. Šiuolaikinis žmogus mano, kad šokama tik iš laimės.
G. V.: Iš tiesų, sunkiausia buvo su neigiamomis emocijomis. Sukurti atmosferą, kuri kyla iš neigiamų emocijų, yra sudėtinga. Atrodo, dėlioji pagal scenarijų, o išeina visai ne taip.
V. K.-V.: Manau, kad daug kas priklauso nuo kūrėjo. Visiems žmonėms būdingos visos emocijos – ir pykčio, ir džiaugsmo. Tačiau nekonfliktiškam žmogui sukurti agresiją yra sunku, kūrėjas privalo atrasti tą pykčio grūdelį ir jį padidinti. O piktam žmogui tai būtų kur kas lengviau. Gintarui daug lengviau statyti meilės duetus, jie tiesiog liejasi.
– „E-motion“ kalbate apie ribą, ties kuria gyvename dirbtinio intelekto amžiuje – tarp žmogiškumo ir skaitmenizavimo. Kaip jūs suprantate tą įtampą, kur ją galima išvysti?
V. K.-V.: Pastatyme, be šokėjų, bus balsai. Vienas balsas yra sistemos, kitas – mūsų pavadintas neosapiens. Tai tam tikra užuomina į distopiją, kas atsitiks, jeigu gyvensime tik savo galvoje, ne savo kūne. Kas bus, jeigu atiduosime valdymą sistemai, dirbtiniam intelektui, kažkam neapibrėžtam. Tai prologas, atviras klausimas žiūrovui. O šokis – tai prisiminimai to pasaulio, kuriame žmogus šoko įkūnydamas savo emocijas.
– Šokis anksčiau buvo ne tik emocijų išlaisvinimas, bet ir bendrystės išraiška, ritualo dalis. Ar judesys veikia žmones kaip vienijanti patirtis?
V. K.-V.: Įdomu, kad kai kuriose gentyse šokis iki šiol yra išlikęs kaip vienijantis mechanizmas. Kai kur konfliktinėse situacijose žmonės susirenka ir šoka – patiria transą, reguliuoja savo emocijas ir pykčiai baigiasi. Taip pat yra šokiai moterims, išgyvenančioms traumines patirtis. Šokis vienija ne tik šventėje, jis turi daugybę kitų funkcijų. Dabar tikriausiai apie tai net nepagalvojame.
– Kitiems sunku įsivaizduoti, kad kiekvieną dieną galima šokti. Kaip jus šokis veikia asmeniškai, ar manote, kad galėtumėte nešokti? Ar tai – profesija, sunkus darbas, ar labiau būtinybė?
G. V.: Aš nežinau, kaip būtų, jeigu būtų kitaip. Mane šokis gydo, įkrauna, visom prasmėm stimuliuoja. Tai yra mano gyvenimas.
V. K.-V.: Šokis yra kiekvieno žmogaus kalba, tiesiog Gintaras tai daugiau išvystęs. Mūsų civilizacijoje tiesiog niekas šokio kalbos nevysto. Vaikai šoka natūraliai, juose tai užkoduota. Tik vėliau mes tam neteikiame reikšmės – vaikus vedame į mokyklą, mokome skaičiuoti, rašyti, dėmesį kreipiame į intelektą. O šokis yra duotas visiems. Reikia tik tai prisiminti.
Kas? TARPTAUTINEI ŠOKIO DIENAI – ŠOKIO MINIATIŪRŲ PROGRAMA, „Trupė“, „E-Motion“ (premjera).
Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
Kada? balandžio 29 d. 18 val.
Naujausi komentarai