"O, jei galėčiau aš, varguolis, priešus visus, draugus ir brolius, ir visą gamtą sau prie krūtinės priglaust..." – iš kompaktinės plokštelės skamba taurus baritonas. Balsas skambus, platus, žėrintis, sodraus tembro. Tai švelnus, tai nuspalvintas dramatiškais potėpiais. Skamba Piotro Čaikovskio romansas "Laiminu jus, miškai". Kažin ar prieš penkis dešimtmečius dainuodamas šį romansą solistas nujautė, kad šie raiškiai tariami žodžiai taps tikru jo gyvenimo kredo.

Kiek per ilgą ir turiningą gyvenimą gali aprėpti geri nuostabaus žmogaus darbai? Ko gero, tai neišmatuojama. Žmogaus galimybės – beribės. Ypač jei tai žmogus, keturis produktyviausius savo gyvenimo dešimtmečius praleidęs Kauno valstybino muzikinio teatro scenoje, sukūręs 96 vaidmenis įvairiausių žanrų spektakliuose, daugiau nei 40 metų dirbęs pedagoginį darbą.

Žmogus, kuriam turime būti dėkingi už operos žanro grįžimą į Kauno muzikinio teatro sceną, kurio veikla padėjo Kaune vėl atgimti aukštajai muzikos mokyklai – tuomečiam Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetui. Tai žmogus, kurio darbai aprėpia ištisą muzikinio teatro epochą, – Juozas Gediminas Šmitas.

Gyvenimo maršrutai

Su garbiuoju maestro šnekučiuojamės jaukiame jo bute. Pro septintojo aukšto langus matyti įspūdinga Kauno centro panorama, galima suskaičiuoti net penkių bažnyčių bokštus. Aplink kojas glaustosi Siamo katinėlis Džekutis, vis bandantis paragauti tėtį globojančios dukros plikomos arbatos. Prisimename senus laikus, kai kone prieš ketvirtį amžiaus aš, dar būdamas studentas, pirmą kartą nedrąsiai pravėriau mokytojo klasės duris.

"Laikas bėga greitai... Net nepastebėjau, kad man jau devyniasdešimt. Turiu draugą, kuriam 89-eri. Vaikštome kartu po parką ir stebimės – kiek daug metų nugyvenome..." – guviai pokštauja maestro, kurio gyvenimo istoriją galima būtų išguldyti daugiatomės knygos puslapiuose.

Regis, kelias į muzikos pasaulį jam buvo nulemtas iš anksto. Pirmasis balsingą jaunuolį iš Akmenynų kaimo pastebėjo Kalvarijos vargonininkas ir pakvietė dainuoti bažnyčios chore. Greitai laiku būsimasis vokalo meistras ėmėsi solo partijų, skatinamas mokytojo dalyvavo įvairiuose saviveiklinių dainininkų konkursuose, vėliau jį globoti ėmėsi dainavimo Leipcige mokęsis Marijampolės gimnazijos muzikos mokytojas Juozas Kamaitis.

Prasidėjęs karas blaškė šeimą iš Lietuvos į Vokietiją ir atgal, o praūžus karo audrai jaunasis dainininkas atvyko į Kauną. Taip susiklostė, kad kelias jį atvedė į konservatoriją, kur jaunuolio mokytoju tapo garsus to meto operos solistas tenoras Juozas Babravičius. Konservatorijai persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir G.Šmitas, kartu su žmona Marija Žilionyte ir ką tik gimusia dukra.

Išbandymas Rigoletu

Baigus mokslus jauna šeima buvo nukreipta į tuometį Kauno muzikinį teatrą. Tuo metu operos čia nebuvo statomos, tad solistas debiutavo Nazonės vaidmeniu Karlo Millöckerio operetėje "Gasparonė". Kai iš tuometės valdžios buvo gautas leidimas statyti operos žanro spektaklius, jaunajam dainininkui teko tikras iššūkis – Rigoleto vaidmuo Giuseppe's Verdi operoje "Rigoletas".

Muzikologas Vytautas Mažeika solisto 60-mečiui skirtame straipsnyje rašė: "Kurdamas vieną sunkiausių baritono repertuaro vaidmenų – Rigoletą, kuriam būtinas brandus meistriškumas, dainininkas maloniai nustebino žiūrovus, įveikdamas techninius šios partijos sunkumus. Laikui bėgant, Rigoletas, praturtėjęs ryškesnėmis vokalinėmis ir vaidybinėmis spalvomis, tapo ryškiu ir mėgstamu G.Šmito vaidmeniu."

Tuos laikus maestro puikiai prisimena: "Kertinis mano repertuaro vaidmuo – Rigoletas. Juo buvo paženklinta mano kelio Kauno muzikiniame teatre pradžia. Tai buvo pirmoji opera, pastatyta šiame teatre po ilgo laiko. Režisieriaus Rostislavo Andrejevo ir mano pastangomis operos žanras grįžo į Kauno muzikinį teatrą. Kartu su režisieriumi vykome pas tuometį kultūros ministrą, prašydami leidimo statyti operą. Svarstant, kokį spektaklį kurti, daug nulėmė mano įsiliejimo į trupę faktas, tad buvo pasirinkta Giuseppe's Verdi opera "Rigoletas", nes čia pagrindinio vaidmens atlikėjui – baritonui tenka didžiausias krūvis. Tai buvo tikras išbandymas, kurį išlaikiau. Ilgainiui šį vaidmenį labai pamilau, muzikinė medžiaga tiko mano balsui, personažo charakterį pavyko atskleisti išgyvenant Rigoleto dramą visa savo esybe. Kiti mano itin mėgstami vaidmenys – Figaro, Žermonas, Valentinas. Tai tikri baritono repertuaro perlai. Operose parengiau kone pusšimtį vaidmenų, išbandžiau įvairiausius amplua."

Scena, koncertai, mokiniai

G.Šmitas per ilgą teatralo karjerą, kuri vaidmenų aprėptimi ir skaičiumi gali būti lyginama su pasaulinę šlovę pelniusių baritonų pasiekimais, atsiskleidė kaip daugiaplanis atlikėjas, dainavęs ne tik operos, bet ir operečių bei miuziklų spektakliuose.

Išsiugdyta sceninė plastika padėjo sėkmingai kurti charakterinius vaidmenis. Interviu su muzikologu V.Mažeika dainininkas kalbėjo: "Dalyvaudamas operečių pastatymuose aš tam tikru požiūriu palengvinu savo egzistenciją operoje. Juk operetė, skatindama fizinį laisvumą, atlikimo grakštumą, greitesnę ir staigesnę reakciją, padeda operos dainininkui greičiau atsikratyti įvairių štampų, žadina jo kūrybinę vaizduotę, sceninio bendravimo betarpiškumą."

Solistas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Kauno muzikinio teatro meno tarybos narys, Kauno menininkų namų meno tarybos narys, Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, dirbo konkursų vertinimo komisijose, ruošė ir skaitė pranešimus muzikos tematika. O kur dar įvairiausi koncertai, gastrolės Vilniuje, garsiausiose to meto Sovietų Sąjungos teatruose, Estijoje, Vokietijoje. Turininga solisto veikla buvo įvertinta padėkos raštais ir apdovanojimais, maestro pagrįstai didžiuojasi Nusipelniusio artisto ir Liaudies artisto garbės vardais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

Į pedagogikos barus mokytojas įžengė prieš 52 metus. Ilgą laiką jis buvo Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos dainavimo skyriaus metodinės grupės pirmininku, vėliau dėstytojavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, vadovavo dainavimo katedrai, jam buvo suteiktas pedagoginis docento vardas.

Daugelis iki šiol teatrų ir koncertinių erdvių scenose dainuojančių maestro mokinių dėkingi jam už unikalią vokalo ugdymo metodiką, pagrįstą aktyvia, dinamiška vokalizacija ir psichologine motyvacija.

Apie pedagoginį darbą maestro kalba: "Pradžios tuometėje J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje gerai nebepamenu. Nuo to laiko mano klasėje buvo gausybė mokinių, kur jie dabar išsiblaškę, nežinau. Buvo toks nutikimas. Per žmonos laidotuves priėjo moteris, sako: "Aš Kiaupaitė, buvau jūsų mokinė." Tuomet buvo mergaičiukė, o dabar – brandi moteris... Tikrai nepažinčiau gatvėje sutikęs. Geri buvo laikai, visi buvome jauni, entuziastingi, pedagoginis darbas buvo įdomus, duodantis naudos ne tik mokiniams, bet ir mums, teatro solistams."

Iš ryškesnių konservatorijos mokinių jam įsiminę Algirdas Jacunskas, Vaidas Vyšniauskas, Vega Maščinskaitė, Raimondas Baranauskas, Kęstutis Jakštas.

"Geriau atmintyje išlikęs darbo Muzikos akademijoje laikotarpis. Daug mano studentų dainuoja teatruose, Kauno valstybiniame chore, kai kurie išsiblaškę po visą pasaulį. Visada maloniai atsimenu Artūrą Kozlovskį, Grigorijų Darandovą, Oktavijų Skučą, Genovaitę Bigenytę, Saulių Burneikį, Kęstutį Marčiulionį, Kęstutį Urboną, Antaną Kulakauską, Aurimą Raulinavičių ir daugelį kitų. Žinoma, akademijos studentai kur kas brandesni, ateina studijuoti su įgyta patirtimi, parengtimi, apsišarvavę reikiamomis žiniomis. Konservatorijos mokiniai – jaunesni, dar visiškai žali, bet viską lemia asmeninės jų savybės. Jei mokinys darbštus, turi prigimtinį balsą, muzikalumą – būtinai kažko pasieks", – įsitikinęs solistas.

Pedagogikos židinys

Paklaustas, kokie buvo įstabias karjeras padarę mokiniai kūrybinio kelio pradžioje, G.Šmitas prisimena K.Jakštą, kuris, prieš ateidamas dainuoti, pūtė trimitą.

"Turėjo gražų balsą, buvo muzikalus, nors vėliau pasirinko kitą kelią. Jam visuomet buvo įdomi drama, sceninis parengimas, nuolat stebėdavo šios disciplinos pamokas. Jis save atrado dramos žanre – labai tuo džiaugiuosi, – sako maestro. – V.Vyšniauskas buvo labai emocingas, jautriai reaguodavo į nesėkmes. Būdavo, kad šviesaus atminimo mano žmona, užėjusi į konservatoriją, jį guosdavo ir ramindavo. Dažnai dainininkui, turinčiam vadinamąjį didelį prigimtinį balsą, kelio pradžia būna sunki. Tik atkaklus darbas atveria kelius į sėkmę. Vaidas – puikus žmogaus, einančio tokiu keliu, pavyzdys."

Muzikos akademijos likimas iki šiol rūpi garbiajam mokytojui: "Kaip dabar laikosi akademija? Ar nebus jai lemtingas universitetų sujungimo procesas? Visko atsitinka... Išties būtų nesmagu, nes aš taip pat esu prisidėjęs prie to, kad Kaune atsirastų aukštoji muzikos mokykla."

Netrukus pokalbis nuvingiuoja į praeitį: "Tada sudarėme laisvanorišką menininkų grupę – dirigentas Petras Bingelis, kompozitorius Algimantas Kubiliūnas, jau anapilin iškeliavęs pianistas Ramutis Čepinskas ir aš. Ėmėmės iniciatyvos ir pradėjome minti kelius į sostinę, siekdami, kad būtų įkurta tokia mokykla, – pasakoja maestro. – Iškovojome tai, tapome simboliniais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto krikštatėviais. Gaila, kad prieš keletą metų LMTA nuostatos pasikeitė ir buvo pradėtas šio fakulteto uždarymo procesas. Visa laimė, kad atsirado iniciatyvių žmonių, kurie sugebėjo išlaikyti aukštosios muzikos mokyklos Kaune poziciją, prisiglausdami prie Vytauto Didžiojo universiteto. Miestui šios mokyklos reikia."

Patarimai savajam teatrui

Maestro nepaliauja domėtis teatro aktualijomis, muzikiniu Lietuvos gyvenimu. Išklausinėjęs apie nūdienos teatro gyvenimą, naujausius spektaklius, prisimena ankstesnį darbo ritmą teatre.

"Būdavo, įsisuki į darbų sūkurį ir staiga – vėl vasara, atostogos, gamta žaliuoja, dūzgia. Sezono metu net nepastebėdavome metų laikų kaitos. Tik teatras, namai, spektakliai. Buvo būtina skirti laiko poilsiui, teisingai mitybai ir vėl skubėti į teatrą. Buvome jauni, entuziastingi, stengėmės išlaikyti aukštą teatro lygmenį", – sako G.Šmitas ir prisiminė, kad teatrą ne kartą norėta uždaryti, bet trupės pastangos ir žiūrovų meilė padėjo jam išlikti.

Spektaklius teatro kolektyvas rodydavo ir kitose scenose – tekę dainuoti Žermoną naujamečiame spektaklyje, vykusiame sporto halėje. "Teatro salė visada būdavo pilna, tad užmačioms sunaikinti šį teatrą nebuvo lemta išsipildyti. Dabar teatro pozicijos tvirtos, uždarymas negresia, tik svarbu palaikyti aukštą meninį lygį", – pastebi jis ir priduria sekąs dabartinio teatro gyvenimą.

"Domiuosi naujais spektakliais. Teatro pasirinkta kryptis publikai įdomi, tik gaila, kad kartais spektakliuose būna per daug triukšmo. Dainuojama su mikrofonais, įgarsinimas kartais peržengia mano amžiaus žiūrovui priimtiną garsumo lygį, pasigendu natūralaus, akustinio garso", – sako maestro, negailėdamas komplimentų naujausiam teatro spektakliui –  operetei "Kornevilio varpai". – Jis puikiai suręstas. Dainininkui reikalinga balso kultūra. Aukštosios muzikos mokyklos dabar rengia daug naujų, išties gerų dainininkų, o teatras padeda dainininkams puoselėti balsus."

Norėtųsi, kad repertuarą puoštų daugiau operos žanro spektaklių. Jų trūksta ir rodomos jos gana retai.

Į Kauną operos žanrą sugrąžinęs baritonas atviras: "Norėtųsi, kad repertuarą puoštų daugiau operos žanro spektaklių. Jų trūksta ir rodomos jos gana retai. Anksčiau per savaitę buvo rodomi bent vienas ar du operos spektakliai. Šiuo metu repertuare dominuoja miuziklai ir operetės. Teatras, žinoma, orientuojasi į publikos skonį, bet tą skonį reikia ugdyti. Teatras skirtas ne vien poilsiui, svarbi turi būti ir edukacinio darbo sritis. Klausytoją reikia ugdyti, auginti, kelti jo kultūrinį lygį."

Maestro jubiliejų KVMT paminės Gaetano Donizetti opera "Liučija di Lamermur". "Enriko vaidmuo sudėtingas tiek vokaline, tiek dramaturgine prasmėmis. Ko gero, kiekvienas baritonas svajoja įkūnyti šį herojų scenoje. Deja, toje operoje dainuoti neteko, bet tai tikras šedevras ir esu tikras, kad iš šiuo metu Kauno teatre rodomų operų šis spektaklis bene pats solidžiausias, – sako G.Šmitas ir pastebėi, kad mieliau pažiūrėtų "Sevilijos kirpėją", nes Figaro – vienas mėgstamiausių ir ilgai dainuotų jo vaidmenų. – Bet, manau, kad "Liučija di Lamermur" – puikus pasirinkimas. Nors retokai išeinu iš namų, bet mano jubiliejui dedikuotame spektaklyje būtinai apsilankysiu."

Ilgaamžiškumo paslaptys

"Jūsų dainininko kelio galėtų pavydėti bet kuris atlikėjas. Kur slypi ilgo dainininko gyvenimo paslaptis?" – išgirdęs šį klausimą, G.Šmitas atsako prašalaičiui gal kiek ir netikėtai: dainininko ilgaamžiškumo paslaptis – teisingas dainavimas.

"Būtina tvirta dainavimo mokykla, teisingai parinktas repertuaras, atitinkantis balso pobūdį. Balsui netinkančios partijos dainininkui ilgaamžiškumo tikrai nepridės. Žinoma, daug įtakos turi solisto apkrova, blaškymasis nuo vieno žanro prie kito, ypač balsui žalinga, kai tenka dainuoti sergant", – sako G.Šmitas.

Tiesa, artisto gyvenimas žiaurus ir kartais tenka aukotis, dainuoti ypač nepalankiomis sąlygomis, – toks jau esąs tas teatras.

"Klausytojui nesvarbu, ar tavo šeimoje nutiko nelaimė, ar tu blogai jautiesi. Jis negali ir neturi visko žinoti. Žiūrovas bilietėlį nusipirko, pinigus sumokėjo, o tu, artiste, jam dainuok. Juokis, pajace... Klausytojas turi likti patenkintas, jam dainuoti turi gerai, perteikti emocijas, žavėti balso kokybe", – įsitikinęs scenos veteranas.

Dešimtmečiai, praleisti ant scenos ir rengiant jaunus solistus, – pavydėtinas žinių, patirčių bagažas. Ko maestro palinkėtų jaunajai dainininkų kartai?

"Artisto gyvenimas nelengvas. Vaidmens rengimas turi savo kainą: būna ir nemigos, ir vaistų nuo galvos sopulio. Svarbaus vaidmens rengimas išbalansuoja nusistovėjusį gyvenimo ritmą, tad dainininkui tenka atsisakyti daugelio malonumų. Artistas, nesilaikantis tam tikro gyvenimo režimo, ilgai teatre neužsibus. Bet kita vertus, tiek dainavimo procesas, tiek iš žiūrovų gaunama energija padeda mums gyventi ilgą ir laimingą gyvenimą", – sako G.Šmitas.

"Nesu nusiteikęs prieš lengvojo žanro dainas, bet vis dėlto siūlyčiau siekti tikros kokybės, aukšto kultūrinio lygio, – kritišką nuomonę apie televizijos ekranuose tviskančias žvaigždutes turi maestro. – Galbūt eiliniam klausytojui tų "žvaigždžių" dainavimas estetiškai priimtinas, bet mes, vokalo profesionalai, girdime gausybę faktorių ar klaidelių, kurios liudija apie nepakankamą tokio dainininko lygį ir būsimą trumpą jo sceninio gyvenimo trukmę."

"Jauniesiems solistams palinkėčiau drąsos, dėl meno, dėl darbo teatre atsisakant tam tikrų nereikšmingų malonumų. Svarbiausia – drąsiai žengti į sceną, nebijant aukotis. Tam reikalingas kruopštus, sąžiningas darbas. Į sceną užkopia tik vienetai, bet dėl to verta kovoti ir aukotis. Teatro scena – aukščiausias kiekvieno artisto siekis, čia kiekviena diena – naujas egzaminas, bet viską vainikuojantis malonumas atperka bet kokias aukas", – įsitikinęs solistas.