L. Aitmanė – Kaune gyvenanti architektė, pastaraisiais metais aktyviai pasinėrusi į tapybą. Baigusi architektūros studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir įgijusi magistro laipsnį Kauno technologijos universitete, menininkė tapybos kelią pasirinko kaip jautrią saviraiškos formą, leidžiančią išplėsti architektūrines patirtis į emocinį ir vizualinį lauką.

Nuo 2020 m. L. Aitmanė rengia personalines tapybos parodas Lietuvoje ir užsienyje, o naujausia ekspozicija – „Šlapi peizažai“. Joje autorė pristatė skirtingos tematikos kūrinius, jungiamus vientisos stilistikos: gamtos ir miesto motyvų, pastelinių spalvų kolorito, abstrakčių stilizuotų linijų, suteikiančių daugeliui darbų paslaptingumo ir vientisumo.

„Šlapi peizažai“ gali būti interpretuojama kaip reakcija į aplinkos pokyčius, kurie vienu ar kitu aspektu žymi emocinę būseną, o ji padiktuoja meninius vaizdinius. Tapybos darbai gali simbolizuoti tiek šiuolaikinio peizažo vizijas, tiek architektūrinį žvilgsnį į aplinką. Tapytoja pateikia savąj estetinį suvokimą, kuriame yra svarbus žmogaus santykis su aplinka, tos aplinkos detalių meninis transformavimas.

Laura Aitmanė. Žiema be sniego.

Autorės kūryba išsiskiria ne tik spalvų, atspalvių niuansacija, bet ir emocionalumu, temų paieškomis, apmąstymais per tapybinius vaizdinius. Kiekvienas L. Aitmanės paveikslas – tai lyg langas į savitą kraštovaizdžio viziją. Tapytoja nevengia subtilaus eksperimentavimo – įprastiems motyvams suteikia netikėtą vizualinę įtampą, gamtos ar urbanistiniams vaizdams – netikėtumo aspektų. Kartu autorė išlaiko stiprią estetinę vienovę, leidžiančią žiūrovui patirti ne tik atskirus vaizdus, bet ir nuoseklų vidinį pasakojimą. Eksponuotuose darbuose dominuoja tapybinis keliasluoksniškumas – daugelį darbų dengia permatomas nulietumas, kuris perteikia ne tik vizualinį, bet ir emocinį neapibrėžtumą, laikinumą, efemeriškumą.

„Šlapi peizažai“ gali būti interpretuojama kaip reakcija į aplinkos pokyčius, kurie vienu ar kitu aspektu žymi emocinę būseną, o ji padiktuoja meninius vaizdinius.

Toje pačioje parodų erdvėje eksponuota J. Poviliūnaitės paroda „Susapnuoti peizažai“ – visiškai kitokio pobūdžio meninė kelionė. J. Poviliūnaitė – taip pat kaunietė, kurios profesinis kelias glaudžiai susijęs su menotyra, literatūra ir vizualiuoju menu plačiąja prasme. Ji kuria piešinius, iliustracijas, domisi kaligrafija, fotografija. Jos dailės pagrindus formavo A. Martinaičio mokykla, o kūrybai didelę įtaką turėjo lietuvių dailės klasiko Antano Gudaičio ir vokiečių menininko Robo van Hoeko kūryba.

Ši menininkė atsisako spalvinio kolorito gausos – eksponuotuose darbuose autorė pasirinko juodą foną, kuriame išryškėja piešinys linija, detalės, atliktos šviesiomis pastelinėmis spalvomis.

J. Poviliūnaitės kūriniai artimi meditacinei, kontempliatyviai patirčiai. Darbuose daug nuotaikos, emocijos fiksavimo, abstraktaus neišbaigtumo, kuris intriguojamai kviečia parodos lankytoją įsitraukti, spėlioti, papildyti esamus piešinius savomis mintimis.

Jovitos Poviliūnaitės kūriniai

Autorei svarbi ne tik forma, bet ir nuotaika, fiksacijos akimirka – lyg sapno likučiai, likę sąmonėje kaip emocinis atspindys. Menininkei sapnas – tai vaizdinių, minčių ir jausmų visuma, ir šis apibūdinimas tampa pagrindu jos kūrybai.

„Mano susapnuoti vaizdai – peizažai, kartu yra ir mintys, ir jausmai. Peizažas tradiciškai kuriamas iš natūros arba išgalvojamas (kaip ir mano atveju). Man kūryba siejasi su paslaptimi, su slėpiniu. Sapną dažnai pamirštame, bet lieka jo fragmentas: upė, žmogaus veidas, mintis. Kūryba – tai sakrali veikla, rankiojant tų sapnų gabalėlius lyg akmenėlius, lyg gintarą pajūryje“, – sako menininkė.

„Susapnuoti peizažai“ išryškina kontrastus, juoda popieriaus spalva, fonas visiškai pasiteisina, nes jame geriau išryškėja linija, fragmentas, nuotaika. Parodoje susipina svajonės ir realybė, minimalistinis gamtos fragmentas, linija ryškina kiek mistinį menininkės kūrybos pasaulį.

Šių dviejų parodų bendras eksponavimas sukūrė intriguojančią dvikryptę patirtį: viena menininkė kalba per sluoksniuotą spalvą ir architektūrinę ritmiką, kita – per tuštumos estetiką ir sapno logiką.