Yra kūrinių, kurie beveik nieko nekalba apie jų kūrėjo asmeninį gyvenimą, tyrinėjamų problemų laukas yra kažkur toliau, tad sąsajų galima aptikti tik ilgai ieškant. O ir ieškoti jų, tiesą sakant, nebūtina. Tačiau pasitaiko ir tų sniego kamuolių, kurie savo kelyje surenka viską – taip pat ir paties autoriaus gyvenimo medžiagą, jo kasdienybės veikimus. Todėl būtent juos yra sunkiau interpretuoti, atskirti asmeniškumą nuo paties kūrinio – o gal vėlgi nė neatskirti?

Prikelia iš užmaršties

Kauno fotografijos galerijoje veikė Gintauto Trimako paroda "Sidabras taškas Skaičius (SUSI_matymai)". Jos mažytė tąsa-atplaišėlė "SUSI_matymai" pristatoma Vilniaus dailės akademijos naujuose rūmuose. Būtent jos kaip tik yra tas pasaulis, kurį nedrąsu lukštenti, atverti, nors autorius garsėja savo intelektiniais žaidimais, konceptualumu ir gali apie tai pasakoti daug ir ilgai.

Pamažu apžiūrėjusi ekspoziciją Kaune ir jos fragmentą Vilniuje, suprantu, kad G.Trimakas vėl atnaujina ir verčia šiuolaikine kalba kalbėti techniką, laikytą viena primityviausių – fotogramą, mokomą studentams žengiant pirmuosius analoginės fotografijos žingsnius.

Čia iš naujo peržiūrima ir cianotipijos ar Van Dayeko rudos technika (taip vadinamas procesas, kai į cianotipijos cheminį mišinį pridedama sidabro nitrato), verčiant ją G.Trimako ritualų ar skaičių žaidimo dalimi.

Menininkas pabrėžia, kad pavadinimas "Van Dayeko ruda" yra skolinys iš tapybos, o fotografija turi savo kalbą, tad reikėtų rasti ir naują pavadinimą, sakykime "geležies ruda".

Neatplėštų laiškų atvirumas

Mėgstu, stengiuosi, kiek sugebu, skaityti kūrinius, kad jie kalbėtų ir pasakotų specialiai tam skirtas istorijas. Kartais nutinka (kaip šios parodos pradžioje Vilniuje), kad kūriniai rodo tik savo antrąją pusę, slepiasi nuo tokių skaitytojų, uždaryti vokuose, taip išdidžiai pranešdami apie savo slaptumą, kurdami intrigą. Ne, ne intrigą, nes šis žodis per daug paviršinis, o kūrinio uždarymas vis tiek išduoda, kalba daugiau negu atidarymas, primena apie privatumą.

Tie neišsiųsti laiškai juoduose vokuose pasakoja daugiau, nei būtų atviri. Ir man nesvarbu žinoti, kam jie skirti, nes šie nieko nekalba apie adresatus arba kalba mažai (išskyrus jau rodytus anksčiau, skirtus Kazei Zimblytei), bet išdavikiškai ir negailestingai apnuogina autorių.

Žinoma, laiškų gavėjus galima nujausti, susekti nematomas gijas, rodančias kryptį, bet nežinau, ar reikia nurengti menininką, savo maudžiančią tylą užslaptinusį fotografiniu būdu. Neabejoju – ištrauktas iš vokų pranešimas, tie begarsiai žodžiai, gaus per daug šviesos, pavirs juodomis skylėmis, užuot likę subtilia pilkos spalvos įvairove, mėlynais pustoniais ar menamu purpuru.
Parodoje Kaune abstrakcija virtęs G.Trimako fotografuotas lietuviškas dangus be žodžių sveikinasi ir atsisveikina. Užlankstyti fotografiniai pozityvai-unikatai taip pat linkę šį bei tą slėpti nuo žiūrovo – nėra čia vaizdų, kurie garsiai praneštų kokias nors atpažįstamas žinias. Kaip ir susikalbėjimai, susišaukimai lieka kažkur toliau, nes autorius žodį "SUSI_matymai" paliko skliausteliuose, neleisdamas ištrūkti.

Technologijos žaismė

Taigi ši paroda turi ne vieną pranešimą. Pirmasis – G.Trimakas garsėja savo itin konceptualiais ėjimais, kvestionuojančiais pačią fotografijos prigimtį, tyrinėjant jos ribas ir kalbą, išvalant nuo bet kokio vaizdavimo, palikus veikti tik pačių technologinių procesų prigimtį.

Taip, jei kartais net abstrakti tapyba atidžiau pažvelgus nėra abstrakcija, tai G.Trimako fotografija savo prigimtimi yra, paties menininko žodžiais tariant, paremta vienu iš abstrakčiųjų dalykų – skaičiais.

Nesu tikra, kiek toks tyrimo objektas kaip spalva yra abstraktus, tačiau sakyčiau, kad ji, panašiai kaip skaičiai, tėra viena iš sąlyginių savokų, sukurtų mūsų ar šviesos, nelygu kaip interpretuosi.

G.Trimakas parodoje prie darbų pateikia savo įžvalgas, paaiškinimus, kurie iš dalies atsako į meistrystės demonstravimą dažnai lydinčius klausimus "O kaip čia padaryta?"
Padaryta labai paprastai ir labai sudėtingai – gilus technologijų išmanymas ir jų išgryninimas iki paprasto veiksmo: pridengtas popierius – kliūtis šviesai, kiek paslinkta, kiek patraukta. Cianotipija, Van Dyke ruda, polaroidas ... Arba užlenktas popierius ir pozityvinis procesas. Fotografavimas be objektyvo.

Erdvės ir garsai

Autorius pasakoja apie spalvos paiešką fotografijoje, besitęsiančią jau ne vienus metus, gimdančią vis naujus kūrinius, naujas serijas ar objektus. Pasakoja apie tai, kad viduramžiais baltai spalvai priešinga laikyta ne juoda, o purpuras, tad jis yra negatyvas. Kaip jis sako, ilgai užšalęs mėlynoje ("Pasisveikinimų" serija, cianotipijos mėlis), ieškojo atsvaros – šiltojo tono, tad panaudojo Van Dyke rudos technologiją.

Toliau G.Trimakas paaiškina, kad norėjo surasti priešingybę fotografiniam sidabrui, iš kurio gimsta visa juoda ir balta (ne monochrominė ar nespalvota, nes į tokius žodžius gali tilpti ir visai kiti cheminiai procesai), t. y. kaip viduramžių alchemikas ieškojo aukso, atradęs jį per Fibonačio skaičius aukso pjūvyje.

Atskleidžia lapelių užlenkimo tvarką – eidamas nuo įvairių fotografijos vartotų formatų iki šio galutinio, sudėliojo erdvėje pagal jam vienam žinomą skaičių seką kūrinį (pavadinkime jį bareljefu). Vis dėlto nesu tikra, kad visa tai taip jau būtina žinoti. Gal pakanka tiek, kiek skleidžia patys kūriniai – jautrūs abstraktūs spalvos virpėjimai, artimi Marko Rothko tapybai, kai koncepcijos peržengia savo ribas ir tampa subtiliu vaizdu, teikiančiu peno ne tik mūsų intelektui, bet ir jusliniam suvokimui?

Šioje parodoje G.Trimakas dar kartą parodo, kad ne veltui įgijo skulptoriaus išsilavinimą (!), nes ir daugelį ankstesnių jo kūrinių ("Juodasis angelas", "Pauzės", "Medis liepa") neabejotinai galima vadinti erdviniais, tarkime, instaliacijomis.

Tačiau yra ir antrasis pranešimas, maudžiantis kažkur gilumoje lyg… Bandau sugalvoti kokį nuolat girdimą garsą, tačiau mieste nėra šulinio svirties girgždesio, Vilniuje kasdien tuo pačiu metu neišgirsi varpų, tad pasinaudosiu Notre Dame – pranešimas, maudžiantis lyg Dievo Motinos katedros varpai, nesvarbu, kad galbūt tik prie Vilnelės ar gretimoje gatvėje, tačiau tolimi, kažkur ten, beveik ir Paryžiuje, tad menininkui belieka parašyti dar vieną laišką...

Galiu tik spėti, kad laiškai yra ne vienam adresatui, o K.Zimblytei skirti tikrai ir absoliučiai neišsiunčiami. Kaip susimatymai, pasisveikinimai ir atsiveikinimai – švarūs, be vaizdo, panašūs į poeziją, tik išgryninti iki abstrakčių skaičių, spalvos ir jausmo.