Nors jau nuo mėnesio pradžios vyksta "Kaunas Photo Star 2013" konkurso nugalėtojo Andrejaus Strokino paroda "Žmonės kopose", vasara kažkur ištirpdė laiką, o galiausiai ir pati susitraukė į paskutines rugpjūčio dienas. Laikas viską sutrupina, vis mažindamas buvusių, atrodė, didelių ir svarbių įvykių žymes. Kartais greit užmiršti, atrodo, ryškiausius filmus, žmones, kelionių vaizdus, tačiau netikėtai atmintyje išlieka iš pradžių atrodė nereikšmingi dalykai.

Gyvenimas "po to"

Nežinau, kodėl dažnai prisimenu mažai reklamuotą Giedrės Beinoriūtės dokumentinį filmą "Vulkanovka. Po didžiojo kino" (2005 m.). Pamelavau – puikiai suprantu, kodėl šis filmas man rodosi svarbus, kodėl pasakojimą apie dabar vykstančią fotografijų parodą pradedu iš taip toli. Šio filmo veiksmas skleidžiasi Vulkanovkos kaime, kur nėra nei telefono, nei telegrafo, nei vandentiekio, nei šulinių, tik mūsų šulinius primenantys baseinai, į kuriuos kartą per du mėnesius vamzdynais prileidžiama vandens.

Sūrioje Krymo stepėje, esančioje tarp dviejų jūrų, net niekas neauga. Autobusas į rajono centrą vasaros metu važiuoja kartą per savaitę. Keletą vasaros mėnesių stepėse negailestingai siautėja musės. Vis dėlto čia gyvena žmonės ir čia beveik dvejus metus buvo filmuojamas Šarūno Barto filmas "Septyni nematomi žmonės". G.Beinoriūtės filmas pasakoja, kaip gyvena žmonės, praūžus filmavimo karštligei, išvažiavus operatoriams ir grimuotojoms, apie buvimą "po to".  Šis filmas – tai autorės grįžimas į jau buvusią filmavimo vietą, tiriant, kas pakito, ką davė prabėgę metai, atskleidžiant viską per Vulkanovkos žmonių pasakojimą apie save pačius ir apie "didįjį kiną".

Pabuvę filmo aktoriais ir vėl atsidūrę progreso užribyje, jie toliau užsiima kasdieniais darbais, sprendžia savo buities problemas, vaikai auga, jaunimas ieško išeičių. Būtent šį paliktųjų gyvenimo šalikelėje motyvą ir pamačiau Kauno fotografijos galerijoje, kur A.Strokinas eksponuoja savo dokumentinių fotografijų seriją "Žmonės kopose".

Buvimas vakuume

Jaunas fotografas iš Latvijos kalba būtent apie tai – kaip gyvena žmonės, atsidūrę istorijos užribyje. Menininkas kuria šiltą, graudų ir įtaigų pasakojimą apie žmones, gyvenančius pajūryje, Bolderajos srityje, kuri yra Rygos miesto pakraščiuose, nutolusi vos per kelis kilometrus nuo Rygos įlankos. Sovietmečiu, po Antrojo pasaulinio karo, vietoj ten buvusių žvejų kaimelių kopose buvo pasatatyti daugiabučiai, beveik tokius galime pamatyti ir daugelyje mažų Lietuvos miestelių.

Dalis Bolderajos rajono tapo uždara karine zona. Po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo praėjo jau 23-eji metai, bet didžioji dalis rusakalbių gyventojų tarsi vis dar gyvena kitokiame kasdienybės ritme.

Žmonės, gyvenantys tarsi kokioje mūsų Šventojoje, t. y. lyg pajūrio kurorte, iš kitos pusės – beveik sostinėje, tačiau jų buitis greičiau primena jau minėtą Vulkanovką Kryme. Deja, taip jau nutiko, kad dabar ką nors rašant nuolat tenka prisiminti pasikeitusį pasaulį – karo konfliktai, priartėję prie mūsų, naujas Krymo statusas... Buvęs, atrodė, stabilus pasaulis tapo visai kitoks – neramus, su neaiškia ateitimi ir ne visuomet suvokiama dabartimi. Tačiau šios A.Strokino fotografijos kaip tik kalba apie žmones, apeinamus net šių baisių ar jaudinačių pokyčių, paliekamus kažkokioje beorėje erdvėje. Vargu ar Vulkanovka greit pajus naujos valdžios atėjimą, skurdą ten padidinti sunku, nebent ją visai sunaikintų.

Taiklių metaforų pasakojimas

Parodos ekspozicija saikinga, viena didžiulė fotografija tik pabrėžia pagrindinę idėją – margi berželių lapai neleidžia aiškiai įžiūrėti, koks pastatas yra už jų, matyti tik ryškus raudonumas, kontrastuojantis su medžių žaluma. Mes nematome blokinių daugiaaukščių, tik fragmentiškus žmogaus buvimo momentus ir pėdsakus – vaikai šaudo laidynėmis, neaiškioje šiukšlyno zonoje, prie apleistų šiltnamių, šabakštynuose dega šiukšlės, pajūryje miega girtas vyras, o porelė gal ruošiasi mylėtis, o gal tiesiog irgi girti išgriuvę...

Fotografas skirtingais rakursais ir kompozicijomis pamažu atskleidžia temą, eidamas ir iš lėto apžiūrinėdamas ekspoziciją žiūrovas tarsi skaito pasakojimą, sukurtą iš paauglių, vasarą nuo gerokai pagyvenusio medinio įrenginio-tilto šokinėjančių į vandenį, iš tiesiog miegančių viešajame transporte žmonių, besišypsančios moters kailine kepure, slepiančios užantyje nedidelį šunelį.

Lyg ir viskas paprasta, bet kiekviena fotgrafija tampa taiklia metafora, kaip paprastame interjere su TV ekranu pirmame plane ant stalo sukrauti aplankai su nežinomais popieriais. Bylos? Užsigulėję projektai? Skundai? Kad ir kas tai būtų, žodis "popierizmas" čia pirmiausia ateina į galvą – svarbūs dalykai, užstrigę kažkieno aplankuose, neįgyvendinti, užmiršti, kaip ir čia gyvenantys žmonės.

Apšepęs kavinės interjeras akivaizdžiai primena tokius pat ar labai panašius, prieš ketvertą metų matytus keliaujant po Krymą, kad net neabejoju – visos šios vietos turi tą patį bendrą vardiklį, kurį puikiai pajuto fotografas. O du eksponatai-paveikslai, sukurti iš tiesiog supilto smėlio, kuriame kyšo apsilaupęs paskutinio SSRS lyderio Michailo Gorbačiovo portretas, tik primygtinai nurodo į tikslų laiką: perestroika jau seniai baigėsi, 23-eji metai nepriklausomybės atnešė naujo pasaulio iššūkių, kurių ši vieta nepajėgi priimti.
Vis dėlto fotografui nebūdingas sarkazmas, ironija, jis neteisia, tik stebi, o šiltas, kiek melancholiškas humanizmas verčia mus kartu su juo išgyventi svetimą buitį. Ir atjausti. Būtent ši net (o gal – ypač) girtam besidarkančiam jaunimui, fotografijų sukelta užuojauta ir yra panašių vietų viltis. Nesvarbu, kad tai kažkur ten, nes mes irgi turime savo vulkanovkas, kurių net vardų neprisimename. Kol kažkas, kaip A.Strokinas, taip primygtinai neprimena.

Kas? A.Strokino fotografijų paroda "Žmonės kopose".

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 30 d.