Nebandysiu rasti dešimt (penkis ar dvidešimt) skirtumų tarp jaunųjų Kauno ir Vilniaus tapytojų paveikslų, jų stilių, motyvų pasirinkimo, pažiūrio į tapybą. Nelyginsiu, kurie kietesni, nes čia ne kokios gariūnmečio muštynės, kai renkasi chebros mojuodamos grandinėmis ir kastetais, o šiuo atveju – teptukais, drobėmis ir kitais slaptais ginklais, sudubasinti vienas kitą šiaip, dėl pramogos, nes iš tiesų nėra to stipriausiojo titulo, dėl kurio būtų verta kautis, svarbu, kad tapyba gyva abiejuose miestuose.

Neseniai Vilniuje, "Titanike", atsidarė jaunųjų Kauno tapytojų paroda ir vaikščiodama po ją ieškojau to, ko ieškau visuomet – įdomių, radikalių pozicijų, o gal užmirštos, bet vėl suaktualintos klasikos, žodžiu, to kažko. Mano pačios santykiai su tapyba yra itin komplikuoti, įtempti, ne vienus metus jie buvo iš viso nutraukti (abipusiu susitarimu), o šiuo metu vėl bandome draugauti, tad, nors žiūriu įtariai į kiekvieną smulkmeną, tačiau vis dėlto ja vėl tikiu ir bandau kartu praleisti daugiau laiko.

Apie tapybą rašyti taip pat sunku, kaip apie bet kurią kitą meilės istoriją – juslinis pagrindas prašosi neverbalizuojamas, kad netaptų paprastu "jis mane traukia", kai jis – paveikslas.

Taigi, pradėsiu būtent nuo to juslinio dažo dengimo malonumo, potėpio aistringumo ar švelnumo, kurį patiriantis tapytojas tiesioginės transliacijos būdu perduoda žiūrovui. Ne, tai tikrai nepriklauso nuo vadinamojo paveikslo žanro, ta pati abstrakcija gali būti perdėm aistringa arba – kaip Lino Katino – priklausyti labiau intelektualinių žaidimų sferai.

Dažo malonumas

Parodą reprezentuojantis (atsidūręs parodos plakate) Simonos Lukoševičiūtės paveikslas iš ciklo "Laiko fragmentai" (2013– 2015, vad. prof. Laima Drazdauskaitė) jaukiai vilioja savo minkšta tapyba, merginos veidas užima didžiąją dalį nemažo formato drobės, skęsdamas rausvai gelsvoje šviesoje, tirpdamas, atsiribodamas nuo žiūrovo, nes akys slepiasi ne tamsiuose, bet dengiančiuose šešėliuose, ir mes tik galime spėlioti, ar nutapytoji užsimerkusi.

Nežiūrint mielumo, lengvų potėpių, kaip ir kiti šios autorės kūriniai, paveikslas panašus į daugybę jaunosios kartos tapytojų drobių tiek savo pilkai plytiniu koloritu, tiek potėpio naudojimu, o jo jaukus jausmingumas atrodo taip gerai išmoktas – lyg megztinis, pirktas gerai žinomo prekybos tinklo parduotuvėje. Madingas, tokį nešioja daugelis.

Tekančio dažo jautrumas: Giedriaus Zauros abstraktūs "Atsitiktinumas ir erdvė" (2011–2013, vad. prof. Petras Griušys) remiasi ir į L.Katino akvareliškas formas, tačiau smulkus puikiai sukontroliuotų dažo nutekėjimų raštas kelia minčių apie tekstilę, audinius, o tamsiai žalias koloritas tik antrina – kraičių skrynios, lovatiesės... Bet šie audiniai visai gali būti ir technologinės sistemos ar tie patys vienetukai ir nuliukai, kažkodėl irgi žali, krintantys lyg lietus "Matricos" kadruose. Iš esmės ir močiutės staklės tamsiais žiemos vakarais dėliojo savas matricas, taigi, nors dekoratyvūs, puikiai tinkantys tiesiog puošti sienas, šie kūriniai turi kažką daug daugiau be žalsvo tamsaus jaukumo. Su tokiais paveikslais gyvenčiau.

Panašūs, taip pat patrauklūs yra abstraktūs Igno Gleixnerio "Virpesiai" (2009–2010, vad. prof. Pranas Griušys). Jei kalbame apie meilę, tai, matyt, galiu vartoti žodį "patrauklus"? Smulkus mažučių brūkšnelių raštas lyg kalinio ar Robinzono praėjusių dienų žymėjimai ant sienos ar akmens, skirti nepasimesti vienodų dienų virtinėje, reiškiantys laiką, kasdienį ir begalinį ritmą. Tačiau čia irgi tos pačios matricos, audinio raštai – viskas tame tamsiame žaliame. Gerokai smulkiau nei Antano Obcarsko. Netikėtai pieštuko brūkšnelių ritmas suyra lyg upelio tėkmė, sutikusi kliūtį, bet vanduo dailiai ją apsuka, ir vėl viskas taip pat. Smulkus (ar begalinis) virpėjimas. Tik video- čia visai betikslis – perdėm iliustratyvus, perteklinis. Bet vėl – nes taip daro visi. Madinga.

Rupios žemės, duonos, vulkaninės uolienos ir degto molio, karo sprogimų išplėšytos žemės ar Marso paviršiai – "Tapybos žemė" (2009–2011m., vad. doc. Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė). Nors taip arti italo Alberto Burri (1915 –1995), bet galima drąsiai teigti, kad Julija Klevinskaitė-Gleixner – viena nedaugelio jaunųjų lietuvių tapytojų, priskirtinų Igorio Piekuro linijai, jo įdomių eksperimentų su medžiaga tradicijai. Sprogimai niekur nedingo iš mūsų pasaulio, nusinešdami, deja, daugybę atsitiktinių aukų. Iš kitos pusės tai žemės, senosios motinos, agrarinės mūsų krašto praeities atgarsiai. Parodoje eksponuojami keli daugiau ir keli kiek mažiau pavykę kūriniai, tačiau tie reljefiniai, priartėję prie skulptūros, atrodo itin intriguojantys. Man – labai.

Realistinė, fotorealistinė tapyba

Aistros ar švelnumo, kaip ir bet kurioje meilės istorijoje, ilgainiui pasirodo nepakankamai. Geras seksas lieka geras, tik netrukus pradeda kirbėti, kad kažko trūksta. Jei prieštarausite, sutiksiu, kad kartais, labai retai, ir jusliškas neverbalinis kūniškumas gali užpildyti, tapti viskuo, ką ilgus metus įrodinėjo modernizmas, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje valdo turinys, bandoma perduoti įvairias žinutes, kurios, pageidautina, dar būtų naujos ir netikėtos. Ir paliktų daug vietos mano, žiūrovo, vidinei kūrybai.

Apie tuos žiūrovus – Leonido Alekseikos "Formuojanti aplinka" (2013–2015, vad. prof. P.Griušys). Ta aplinka neišvengiama, net jei bandytum užsidaryti sensualumo rate jaukiai pritemdytuose miegamuosiuose, tad meilės istorija vis tiek atsiduria sociume, virsdama konkretybėmis. Apžiūrinėja ją, kūrinius dailiai nutapyti žiūrovai, apžiūrinėjame ir mes. Gaila, kad tai tik vienas darbas, istorija taip ir lieka nepapasakota. Per mažai.

Kitas, greta kabantis paveikslas kalba net per daug, šūkčioja lozungais ar madingais trafaretais, nors visai vienas. Donato Vasiliausko "Pokario rezistencijos ženklai tapyboje" (2014–2015, vad. prof. P.Griušys) kelia daug nusivylimo – meistrystė, puikus realistinis ar net fotorealistinis atlikimas, bet visai pro šalį. Rezistencijos, pokario temos yra aktualios, svarbios, tačiau baisu, kai tai daroma todėl, kad taip reikia. Menininkas gali kiek nori pasakoti, kaip jis tyrinėjo, ieškojo, rado, kaip jo giminė, praeities pėdsakai ir pan., visa tai atrodo tik tušti pavadinimo žodžiai, be to, absurdiškai sudėlioti. Suprasčiau, jei būtų tik "Pokario rezistencijos ženklai", bet kokie pokario ženklai gali būti dar ir nutapytame kūrinyje?

Rasa Vilčinskaitė ("Laiko ratu", 2013, vad. lekt. Jūratė Jarulytė) realistinę tapyseną panaudoja meistriškai, tiesa, palikdama daugiau klausimų nei atsakymų, bet tik todėl, kad šie natiurmortai tarsi nutįsę į ateitį. Kalbant apie praeitį, visuomet omenyje lieka ir būsimybė. Jau dabar darosi smalsu, kur ši menininkė suks toliau, ką ji tapys, jei nenumes į šalį pasirinkto fotorealizmo. Sandėliuko, blusturgio ar praėjusių laikų daiktų tema pirštu baksnoja ir į sovietmetį, į technikos progresą, istorines ir politines permainas, žodžiu, tirpstančio, praeinančio laiko diskursas čia išreikštas tvirtai, forma suvaldyta ir maloniai stebina. Vienas įdomiausių šios parodos kūrinių. Lauksime tęsinio.

Slapta jėga

Laikas skuba tolyn, nykdamas, tačiau sakoma, kad meilė jam nepavaldi. Mes mylime vyrus ar moteris, savo vaikus, bet interneto platybėse didžiausius aikčiojančiųjų ir alpstančiųjų būrius surenka kačiukai ir šuniukai. Iš to juokiamės, nes tai taip nerimta, taip primityvu, bet... nesusilaikome neįdėję į feisbuką dar vieno savo meiliai atrodančio padarėlio nuotraukos.

Šuniukai yra antrarūšiai, pagal katalikiškas dogmas jie net neturi sielos, tačiau kodėl mes, jų šeimininkai, keliamės paryčiais ir tipename per pūgą ar lietų ratais aplink namą, laukais, per pusnis? Nes reikia. Nes šuo (ar katė) – vienas svarbiausių artimųjų, draugas ir bendražygis! Tokia jau ta meilė – kartais nematoma, bet pasiaukojanti. Ir ji teikia džiaugsmo, nors taip pat džiugina menininkai, atrandantys tas šalia mūsų egzistuojančias pilkąsias sferas, nepatenkančias į Svarbių Meninių Problemų sąrašą, kaip praėjusioje Venecijos bienalėje Naujajai Zelandijai atsovavęs Simonas Denny su projektais "Secret Power", skulptūriškai įkūnijęs verslo lyderystės schemas, biržos kilimo ir kritimo grafikus ir panašų šlamštą, kurį mūsų smegenys stengiasi kuo greičiau atmesti tarsi įkyrias reklamas.

Grįžtame prie šuniukų. Tas keturkojų draugų vedžiojimo nuotraukas, su visais "netinkamais", "neprofesionaliais" per sniegą nutįsusiais fotografuojančio šeimininko šešėliais ir nutapė Gintarė Marčiulynaitė, ciklą pavadindama tikro meilės prisipažinimo žodžiais – "Aš ir tu" (2011–2013, vad. prof. P.Griušys). Minkštas purus dailiai nutapytas sniegas, gerai perteiktas dienos ar naktinis – geltonų lempų – apšvietimas, taigi viskas čia dera su turiniu. Jaukus buvimo kartu pasauliukas, aukštąja tapybos materija įprasminti paribiai. Ši serija irgi turi "Secret Power", žodžiu, iš parodos įdomiausių.

Ekspresionizmas ir kompanija

Lietuvos tapyba net šiais laikais nepaleidžia mylimojo ekspresionizmo, nors jis visai galėtų tapti ta "permąstyta klasika", nes savaime nė viena strategija nėra ydinga, svarbu, kad ji atneštų kažką nauja. O ir pats laisvo, nevaržomo judesio malonumas čia ne paskutinėje vietoje. Tiesa, Kauno jaunųjų, atsigręžusių į tą paveldėtą lietuvišką tradiciją nėra daug, bet ja sekantys tvarkosi sunkiai. Linas Jurčikonis bando išnaudoti Lietuvos archajinių lietuvių raštų simboliką, į tapybos audinį jungdamas svastikas ("SSG–1", 2015, vad. doc. A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė) ir tai priminti pateikiant kaip pavadinimą alternatyvaus roko muzikos grupės "Svastikos Sukitės Greitai" trumpinį SSG, tačiau pačiai tapybai kažko pritrūksta iki įtaigumo, paliekant visus politinius ir socialinius diskursus tūnoti tolokai nuo drobių.

Ekspresionizmą – tamsų, prislopintą, purviną, kaip dera lietuviškajai mokyklai – demonstruoja ir Kristina Jatautaitė "Palėpės istorijose (2013–2015, vad. doc. A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė). Bet po dulkinas palėpes klaidžioti netraukia, gal todėl, kad visi įdomieji jose gulėję daiktai nukeliavo į Rasos Vilčinskaitės natiurmortus, liko tik baubukai. Įprastieji, nusibodę, nuolat sutinkami mūsų tapyboje. Et, grįžome į neplautų teptukų, nešvarios spalvos, prieblandų zonas, kuriose – lyg ta pati jausmingoji tapyba, tačiau neviliojanti kaip pasibaigusi meilės istorija, kai tik kartojami išmokti ar kadaise kažkieno pasakyti žodžiai.

Šešėliuose skęsta vėl rudos plytos ir ochros spalvos Rosandos Sorokaitės kėdės ("Vakarinis", 2013– 2015, vad. prof. L.Drazdauskaitė), tapyba nuglostyta, itin realistiška, beveik nepaliekant potėpio žymių, kaip Daivos Jasukaitytės mėlynuose rūkuose "Tirpstantys gamtoje" (2015, vad. prof. L.Drazdauskaitė). Abi neįtraukia, o pastaroji tiesiog per daug primena Agnę Jonkutę. Kad visai nenusivilčiau tapyba, žiūrėdama į tuos, tirpstančius tamsoje, bandau mintyse juos pakeisti Edo Rusha "Joshua Tree", prie baubukų tiktų to paties laikotarpio ir stilistikos "Coyote" (1989),"The Uncertain Trail" (1986) arba "Ship talk" (1988).

Taip, aš myliu tapybą. Nepyksiu už nusivylimus, nes dažnai ji geba pateikti ir malonių staigmenų. Kartais visai niekniekių, bet koks gyvenimas be jų!

Vienas tokių guli ir kabo ekspozicijos pradžioje – Povilo Ramanausko "Introspekcija" (2010– 2012, vad. doc. Eimutis Markūnas). Tiesa, visai ne niekniekio dydžio. Šios baltos skulptūriškos formos atveria nemažą asociacijų spektrą, bet aš norėjau pakalbėti apie smulkmenas. Baltas dažas vietomis nutrupėjęs, lyg seno pastato sienos, nugyvenusių ilgą gyvenimą medinių lango rėmų kraštai, žodžiu, man taip patinka įvairūs paviršiai! Tuos nutrupėjimus jaučiu savo nervų skaidulomis, bet argi papasakosi... Įdomūs dažo paviršiai man – lyg gauti šokoladuką (palyginimas, aišku, skirtas tiems, kurie mėgsta šokoladą).

Taigi, bevaikščiodama po "Titaniko" sales, gal ir nepatyriau tikrojo žiūrovo katarsio, bet, kaip jau minėjau pradžioje, po skyrybų su tapybos medija, aš ja nelabai pasitikiu, esu kupina išankstinių nuostatų, nors vis dar myliu. Bet neabejotina – jaunoji Kauno tapytojų karta tvirtai pareiškė apie savo egzistavimą. Tad kas žino, kas iš viso to išaugs. Juk šie menininkai – jauni žmonės. Todėl nekantriai lauksiu kitų susitikimų.