Vilnietis tapytojas Vytenis Lingys didžiausią iki šiol Lietuvoje rengtą personalinę parodą "Šešėlio šviesa" pristato Kaune. Retrospektyvoje atsiskleidžia 40 metų nuolat kintantis autoriaus kūrybinis kelias.

43 personalinės parodos

Nors daugiausia dėmesio skiriama V.Lingio tapybai, greta eksponuojami ir piešiniai, scenografijų bei instaliacijų dokumentacija, filmas pagal R.Lileikio ir K.Mašanausko Requiem. Žiūrovai kviečiami į pastebimai pasikeitusią Kauno paveikslų galerijos erdvę.

V.Lingys gimė 1956 m. Vilniuje. Studijavo tuomečiame Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) tapybą (dėstytojai Jonas Švažas, Antanas Gudaitis).

Be tapybos ir piešinių, kūrė scenografijas kino filmams, dekoracijas ir kostiumus Šiaulių, Kauno, Vilniaus Jaunimo bei Sankt Peterburgo teatrams. Yra surengęs 43 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja grupinėse parodose.

Menotyrininkas ir filosofas profesorius Antanas Andrijauskas V.Lingį vadina vienu intelektualiausių dabartinių Lietuvos tapytojų, kurio darbai išsiskiria originaliu, metaforišku mąstymu, jautriomis meno formomis, autoriui būdingomis spalvomis.

Baltos paletės meistras

Šiandien V.Lingys žinomas kaip elegantiškos linijos ir subtilios baltų tonų paletės meistras. Link abstrakcijos artėjančiose drobėse – rytietiškos estetikos, Vakarų dailės istorijos ir gamtos atspindžiai. "Kiekvienas žinome, kaip atrodo pragaras. Bet kaip atrodo rojus – sunku pasakyti," – sako menininkas, savo kūryboje nuolat ėjęs šviesos link, besiskleidžiančios baltų tonų ir grynų spalvų skambesiu.

Parodoje galima pamatyti ir intriguojamų, ilgą laiką niekur neeksponuotų sovietinio laikotarpio, 1976–1991 metų, V.Lingio paveikslų. Tuo metu menininkas nepritapo nei prie socialistinio realizmo reikalavimų, nei prie arsininkams būdingos, vadinamosios lietuviškosios koloristinio ekspresionizmo tradicijos. 8–9-ojo dešimtmečio paveikslai – siurrealistinės scenos, kuriose kažkur keliauja kupranugariai, vyksta papūgų medžioklė ir vaikštinėja baltas asiliukas su raudonu pavadėliu.

Kūryba keičia erdvę

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrus galimybėms keliauti bei pažinti svetimas kultūras, V.Lingio kūryba ėmė keistis, ženklai ir metaforos įgijo brandumo, tapymo maniera – lengvumo, vis drąsiau formavosi savitas koloritas.

Scenografo patirties turintis menininkas nusiteikęs pastebimai pakeisti ir žiūrovams įprastą Kauno paveikslų galerijos ekspozicijų salės vaizdą. Tam buvo pasitelkta per 50 papildomų šviestuvų, neįprasti kūrinių eksponavimo būdai, specialiai šiai parodai ant sienos bus kuriamas laikinas piešinys.

Parodoje  galima ne tik išsamiai susipažinti su V.Lingio kūrybos visuma, bet ir pamatyti, kaip kūrybiškas požiūris gali pakeisti aplinką.

Dvylika klausimų tapytojui

– Su kokiu žodžiu geriausiai rimuojasi žodis tapytojas? – prieš parodos atidarymą paklausėme V.Lingio.

– Nesirimuoja. Man šis žodis – atsiskyrėlis vienuolis.

– Jei nebūtumėte tapytojas, kuo anuomet būtumėte tapęs?

– Tapytoju.

– Kokia spalva nupieštumėte šiandieną?

– Kol nepaėmiau teptuko ir neprisiliečiau prie drobės, nežinau. Kai prisiliečiu, viskas vyksta be manęs. Tada ir sužinau dienos spalvą. Nujaučiu, jog šiandiena būtų balta. Kai aplinkui taip tamsu, nesinori plaukti pasroviui ir tamsinti tamsumą. Nenoriu būti tamsos dalimi.

– Kokių dalykų jums gaila iš laikų, kai gimė pirmieji paveikslai?

– Vaikiško tikėjimo. Tabula rasa – tyros vaiko sielos.

– Kokioje neįtikimoje vietoje esate tapęs savo paveikslus?

– Nubaustas ir ištremtas tapyti. Kėdainių chemijos fabriko darbininkų bendrabutyje 1978-aisiais. Kad pajusčiau, kuo gyvena proletariatas.

– Dabar jums tenka daug keliauti po pasaulį. Dirbote Prancūzijoje, Islandijoje, Japonijoje. Ar ten dažai yra kitokie?

– Dažai tie patys, bet liejasi skirtingai. Kaip ir namų stogai. Prancūzijoje, Islandijoje ar Japonijoje jie – visur namo viršuje. Tačiau formos – vis kitokios.

– Esate sakęs, kad labiausiai už viską negalite pakęsti bandos. Kaip pavyksta nuo jos atsiskirti?

– Banda man sukelia alergiją. Organizmas natūraliai vengia sveikatai pavojingų vietų, kuriose jaučiuosi blogai.

– Išduokite, už kiek pardavėte savo pirmąjį paveikslą?

– 1975 m., mokydamasis pirmajame Dailės instituto kurse, per tapybos praktiką kaime nupiešiau trobą. Trobos šeimininkei savo drobę pardaviau už duoną, kumpį ir svogūnus.

– Ką norite įrodyti savo darbais?

– Tapyba - ne įrodinėjimas. Kad įrodytum, reikia manyti, jog žinai. Tapyba – tai nuojauta, sklandanti aukščiau žinojimo.

– Ar, sulaukęs beveik šešiasdešimties, vis dar norite pakeisti pasaulį?

– Keisti, kas sukurta Aukščiausiojo? Užimti Jo vietą? Ne, tokių kompleksų aš neturiu. Norėčiau būti šviesioji pasaulio pusė.

– Kam skiriate savo parodą?

– Negalvojau apie tai. Jeigu jau skirčiau, tai skirčiau šeimai.

– Vyteni, ar šešėlis turi šviesą?

– Naktis – milžiniškas, keliaujantis per žemę šešėlis. Diena – keliaujanti šviesa. Abi jos turi viena kitą ir pakaitomis aplanko mus. Kai miršta šviesa, miršta ir šešėlis.

Kas? V.Lingio retrospektyvinė paroda "Šešėlio šviesa".

Kur?  Kauno paveikslų galerijoje (Donelaičio g. 16).

Kada? Paroda vyks visą balandį, iki gegužės 1 d.