Vienas tokio tipo spektaklių, sukurtas Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo oranžerijoje, – Lietuvos kultūros tarybos ir Kauno miesto savivaldybės paremtas režisieriaus Žilvino Vingelio ir teatro „Kosmos Theatre“ darbas „Įsibrovimas“, yra geras šio žanro pavyzdys – nuo kūrybos proceso iki galutinio rezultato.
Teatras „Kosmos Theatre“ prisistato kaip vizualinis, eksperimentinis teatras, kuriantis stebuklus, – tiek pasitelkdamas audiovizualines technologijas, tiek tradicines teatro priemones. „Įsibrovime“ žiūrovas tampa šio stebuklo liudininku: gamtos paslaptis prakalbina technologijos. Stebuklai ir paslaptys čia veikia tarsi viena mašina, o intymumas – kaip atskiras dramaturginis sluoksnis: veiksmas vyksta pačiame oranžerijos centre, palmynėje, kur žiūrovą iš visų pusių supa augalai. Tai įvietinto teatro esmė – žiūrovas įleidžiamas į jau egzistuojantį, savarankišką pasaulį.
Apie kūrybos procesą ir įvietinto teatro subtilybes – pokalbis su spektaklio režisieriumi Ž. Vingeliu.
– Papasakokite, kuo šis proceas skiriasi nuo to, kai dramaturginę medžiagą jau turite ant stalo?
– Įprastai teatre erdvė organizuojama, kuriama, perkuriama arba specifiškai pasirenkama pagal turimą dramaturginę medžiagą arba režisūrinį sumanymą. Šiuo atveju išsikėlėme tikslą ne tik prakalbinti oranžeriją kaip vietą, bet ir įveiklinti joje esančią gyvybę (augalus) kaip aktorius, paskolinant jiems žmogiškąsias savybes: balsą, judesį, erzulį.
Buvo labai įdomu ir kiek keista. Dirbant atrodė, kad mes mažiausiai svarbūs ir skirti tik esamai istorijai išlaisvinti iš to, ką matome aplink, o ne sukurti ją savo galvose. Naktinių repeticijų metu buvo ir nejaukių momentų, kai atrodė, kad mūsų kviečiama antgamtinė dievybė praeina pro šalį, koks nors fikusas nusikosėja arba kokia palmė jau muistosi iš pykčio, nes per ilgai dirbame su technika ir jai tenka laukti savo scenos. Kažkoks jau iki mūsų egzistavęs gamtos teatras, su kuriuo dabar turime dirbti. Atrodė, kad istorija jau buvo jame. Nepamenu, kad ją būtume sugalvoję namie.
– Kūrybos proceso pradžioje, kai su komanda pirmą kartą žengėte į oranžeriją, prasitarėte jau seniai svajojęs kurti netradicinėje erdvėje, užpildytoje materijos, – šiuo atveju augalais. Spektaklyje jie tampa ne tik scenografija, bet ir lygiaverčiais personažais. Kaip gimė idėja, kad augalai spektaklyje taps ne tik scenografija, bet ir lygiaverčiais personažais, turinčiais savą veikimo logiką, balsą ir dramaturgiją?
– Daugiau nei prieš pusantrų metų festivalio „Namas Nr. 5“ kvietimu pirmą kartą įėjome į šią nuostabią oranžeriją. Šis festivalis turbūt vienintelis Lietuvoje inicijuoja teatro procesą, kuriame konkreti erdvė tampa kūrinio pagrindu. Ši erdvė mums iš karto pasirodė kaip savarankiškas ir nepažįstama kalba kalbantis organizmas, todėl pirmiausia bandėme ją suprasti ir išgirsti: klausėmės jos garsų, klausinėjome darbuotojų, susipažinome su gyventojais, ėjome į ekskursijas, rašėme dialogus po palmėmis, šokome balkonuose, o naktimis fokusavome lempas į fikusus ir mokėme vieną iš augalų rūkyti.
Įvietinto teatro esmė – žiūrovas įleidžiamas į jau egzistuojantį, savarankišką pasaulį.
Tuo metu mane ypač domino objektų teatras, todėl pirmoji intuicija buvo išbandyti galimybę, kad augalai galėtų vaidinti patys. Kilo klausimų: ką jie pasakytų? Kas galėtų juos prakalbinti? Gal kokia dievybė? Kodėl ji turėtų čia pasirodyti? Kaip ji pasireikštų? Kodėl jie anksčiau nekalbėjo?
Taip žodis po žodžio, garsas po garso, veiksmas po veiksmo ir šviesa po šviesos gimė spektaklis „Įsibrovimas“ – naktinė audiovizualinė kelionė, kurioje augalija, scenos technologijos ir aktorius drauge žadina kažką, ko mes nepažįstame ir kas labai ilgai miegojo.
– Augalų apsuptis ir veiksmas pačioje palmynėje sukuria ypatingą intymumą – spektaklio dalyviai, kurių yra vos 30, tampa paslapties liudininkais. Jie taip pat tampa šio spektaklio veikėjais?
– Jie tampa dalyviais vieno įsibrovimo ir liudininkais kito. Vienu atveju jie tampa slaptos ir nelegalios ekskursijos klientais, įtartino gido įsibrovimo bendrininkais. Antruoju atveju jie tampa antgamtinio pasaulio įsibrovimo į mūsų realybę liudininkais. Augalai, neaugantys ten, kur jiems priklauso, per tiek metų irgi sužmogėjo. Jie tapo tam tikrais aktoriais, kurių tikslas – pasirodyti oranžerijos svečiams. Jiems taip pat reikia prisiminti savo praeitį. Apie mus, žmones, net nekalbu. Gamtą jau daug metų suvokiame per agrikultūrinę optiką, t. y. per tam tikrą praktinę naudą – žemdirbystę, laukininkystę. Šiame spektaklyje kartu su augalais bandome prisiminti laikus, kai žmogaus ir gamtos ryšiai buvo horizontalesni. Įsibrovęs mistinis personažas augalams padeda prisiminti, kas iš tiesų nutiko. O nutiko žmogaus visagalystės iliuzija, kuri šiuos žmogaus ir gamtos ryšius sujaukė negrįžtamai.
– „Įsibrovimą“ galima laikyti geru įvietinto teatro pavyzdžiu. Kaip Jūs apibūdintumėte šį žanrą žmogui, pirmą kartą atėjusiam žiūrėti spektaklio ne į teatrą, o į tikrą, autentišką vietą, turinčią savo taisykles? Ko tikėtis arba, priešingai, ko nesitikėti?
– Pagrindinis prašymas – nesitikėti teatro. Įvietintas teatras nėra salė, kurioje viskas jau paruošta iliuzijai. Tai situacija, kai patenkate į tikrą, autentišką vietą, turinčią savo tvarką ir savo taisykles, ir čia atsiveria realybės plyšys, pro kurį į mūsų pasaulį veržiasi teatrinė vaizduotė. Tai daug artimiau „Stranger Things“ logikai nei tradicinei scenai, nes čia susiduria du sluoksniai: mūsų kasdienybė – tokie, kokie esame čia ir dabar, ir tai, ko negalime matyti akimis ar girdėti ausimis. Būtent šis maginis susidūrimo momentas man ir yra pats švenčiausias tokio pobūdžio darbe.
Kas? Įvietintas spektaklis „Įsibrovimas“.
Kur? VDU Botanikos sodo oranžerijoje.
Kada? gruodžio 6 ir 7 d.
Naujausi komentarai