Tatuiruočių meistras J. Mikalauskas: tatuiruotes renkasi laisvi ir drąsūs žmonės

„Baltic Tattoo Convention“ organizatoriai pristato trumpą interviu su J.Mikalausku, o norinčius su meistru susipažinti iš arčiau – kviečia užsukti į savaitgaliui tatuiruočių sostine tapsiantį Kauną.

– Ar tatuiruotės – menas?

– Be jokios abejonės – tai menas! Šokėjai naudoja savo kūną šokiui, modeliai – pozavimui, o tatuiruočių mylėtojai meno kūriniais puošia kūną. Kiekvienas save išreiškia skirtingais būdais.

– Kaip tapote tatuiruočių meistru? Kas jus sužavėjo?

– Pasirinkimą lėmė smalsumas – visada buvo įdomu, kaipgi tie dažai išlieka po oda.

– Šiuo metu gyvenate ir kuriate Anglijoje. Ar skiriasi lietuvių ir anglų požiūris į tatuiruotes?

– Taip, gyvenu Anglijoje, tačiau žadame sugrįžti į gimtinę.

Išties, požiūris skiriasi kardinaliai. Anglai tolerantiškesni kitų žmonių atžvilgiu, nes gyvena apsupti skirtingų tautų. Ilgainiui prie visko pripranti ir imi pasaulį matyti tokį, koks jis yra – įvairų ir spalvotą. Nereikia kažkaip per prievartą keisti visuomenės požiūrio, nes tai, laikui bėgant, įvyks savaime.

– Kas šiame darbe sunkiausia?

– Tai darbas su klientu, nes reikia tiksliai išsiaiškinti ir suprasti jo norus bei lūkesčius. Kartais žmonės mano, kad meistras perskaitys jų mintis ir vos iš kelių sakinių sukurs įspūdingą dizainą, būtent tokį, kokį ir įsivaizdavo.

– Kas įkvepia kurti?

– Mane įkvepia pats gyvenimas.

– Ar turite savo mėgstamiausią tatuiruotę?

– Tiesą sakant, nesu visiškai patenkintas nė vienu savo darbu. Tikriausiai tai vienas iš tų nemalonių meninio perfekcionizmo bruožų. Visada prie ko nors „prikimbu“ ir sau užsibrėžiu tikslą kitą kartą padaryti geriau.

– Kokią keisčiausią tatuiruotę esate daręs?

– Tatuiruotės mintis ir jos reikšmė visada lieka tik tarp manęs ir kliento. Vis dėlto, vieną atvejį verta papasakoti garsiai. Kartą kliento pažastyje teko daryti mažą kirvuką. Neklausiau, kodėl jis taip nusprendė, bet dirbau su šypsena. Galbūt tai reiškė, kad jo kvapas „kerta“ kaip kirvis? (juokiasi)

– Ką patartumėte žmogui, svajojančiam tapti tatuiruočių meistru?

– Tai išties nelengva. Dažniausia kliūtis – piešimo ar tapymo sugebėjimų stoka. Jauni žmonės žavisi patrauklia profesija, tačiau nenori įdėti daug pastangų. Daugelis galvoja: „Nusipirksiu mašinėlę ir pradėsiu daryti tatuiruotes.“

O, kad tai būtų taip paprasta! Jeigu tikrai svajojate tapti meistru – pradėkite nuo piešimo, o visa kita ateis pamažu, jeigu tik labai to norėsite.

Visada kirbėjo mintis padaryti keturis metų laikus keturiems žmonėms, gyvenantiems keturiose skirtingose pasaulio pusėse.

– Kai kas sako, kad tatuiruotėmis puošiasi maištaujantys, siekiantys dėmesio ar trumpalaikes madas besivaikantys žmonės. O kokia jūsų nuomonė?

– Tai vizualus menas ir ne tik. Juo gali būti išreiškiamas ir maištas, ir dėmesio troškimas. Taip pat tai ir saviraiška, ir būdas paslėpti trūkumus. Pavyzdžiui, permanentinis makiažas: tatuiruoti antakiai, lūpos, vėžio atveju – krūtų speneliai. Tatuiruotėms vienos etiketės neužklijuosi – tai mane ir žavi. Laisvi ir drąsūs žmonės darosi tatuiruotes, o kitų žmonių nuomonės vergai, kuriems rūpi vien tai, ką apie juos pagalvos kiti, tikriausiai ir neišdrįs pasinerti į spalvingą ir drąsų pasaulį.

– Kokią tatuiruotę svajojate padaryti?

– Visada kirbėjo mintis padaryti keturis metų laikus keturiems žmonėms, gyvenantiems keturiose skirtingose pasaulio pusėse.

– Ar kada nors galvojote, kokia kita veikla galėtumėte užsiimti?

– Norėčiau būti muselinės žvejybos gidu. Taip pat norėčiau Lietuvoje įsteigti miškų sąjungą, kuri privačius miškus sujungtų į draustinius ar parkus, kurių nebūtų galima kirsti. Turime nuostabių ir nepakartojamų miškų, kuriuos būtina apsaugoti.

– Kaip atrodo tatuiruočių meistro diena ir laisvalaikis?

– Gera diena prasideda nuo geros treniruotės ir sočių pusryčių. Darbas studijoje trunka įvairiai – kartais dirbu 5, kartais ir 8-9 valandas. Grįžus namo tenka sėsti prie kompiuterio ir atrašyti elektroninius laiškus, socialinių tinklų žinutes, ruošti projektus klientams. Anksčiau neretai dirbdavau iki išnaktų, bet dabar stengiuosi viską suspėti iki 23 valandos. Tiesa, laiko pasimėgauti gyvenimu vis tiek stinga, todėl bent kelis kartus per metus su šeima atostogaujame, keliaujame po pasaulį. Komandiruočių metu stengiuosi pasilikti bent kelias laisvas dienas, kad galėčiau bent kiek pažinti naują kultūrą. Esu aplankęs jau 22 šalis, tarp kurių yra ir Japonija bei Indija.

Pasitaiko, kad klientas negali atvykti sutartą dieną, tad nieko nelaukdamas susirenku meškeres ir vykstu prie ežero ar upės. Pati geriausia meditacija – muselinė žvejyba. Tu, gamta ir besislapstantis upėtakis – tobulas derinys!