Kūrėjo filosofija

Politiškas, provokuojantis, nepatogus – toks J. Skrzywanekas yra Lenkijoje. Spektaklyje „Spartakas. Meilė maro metu“ jis scenoje darė tai, ką už teatro ribų draudžia lenkų valdžia, – tuokė gėjų poras.

„Jono Pauliaus II mirtis“ leido žiūrovams gyvai ir iš arti minutė po minutės matyti paskutines mirštančio popiežiaus agonijos valandas. Antioperoje apie kreditus ir nekilnojamąjį turtą Vroclavo muzikiniame teatre jis mecenatų klausė: kur dingo romai, kai jų gyvenvietės vietoje iškilo prabangus gyvenamasis rajonas?

Sulaukdamas tiek pagyrų, tiek kritikos, J. Skrzywanekas pabrėžia, kad teatras jam yra ne tik menas, bet ir diskusijų platforma apie skaudžiausias šiuolaikinės visuomenės problemas. Jo spektakliai dažnai šokiruoja, bet neretai atlieka ir edukacinę funkciją.

„Vasarvidžio nakties sapne“ jis palietė tabu temą – žmonių su negalia seksualumą. Režisierius pasakojo, kad kai kurie žiūrovai po spektaklio prisipažino pirmą kartą susimąstę apie tai ir pajutę, kaip svarbu išeiti iš siauro socialinio burbulo.

Aktualu: lenkų režisieriui teatras — ne savitikslis menas, bet diskusijų apie aštrias visuomenės problemas forma. Nuotraukoje – scena iš spektaklio „Mein Kampf“. / M. Hueckel nuotr.

Pabudimas iš gerovės jausmo

Bandymų inscenizuoti A. Hitlerio knygą „Mein Kampf“ nebuvo daug, ir jie visada rizikingi. Tai suvokdamas, J. Skrzywanekas pasikvietė teatrologą Grzegorzą Niziołeką.

Spektaklį, nagrinėjantį, kiek fašizmo tėvo idėjos ir siūlymai išlieka aktualūs šiandien, režisierius sukūrė su Varšuvoje esančio Powszechny teatro trupe. Menininkui rūpėjo iškelti klausimą: kiek žodžių užteko, kad įvyktų Holokaustas, ir kiek dar jų prireiks, kad istorija pasikartotų? Šiam pastatymui režisierių paskatino fašistinių ir nacionalsocialistinių grupuočių atgimimas. 2018 m. Lenkijos 100-mečio šventinėse eitynėse žygiavo ir fašistine simbolika nešinos grupės žmonių.

Kalbėdamas apie „Mein Kampf“ pastatymą, režisierius drąsiai teigė, kad kai kurių lenkų politikų kalba nesiskiria nuo Hitlerio kalbos. „Grįžtame į šaltojo karo laikotarpį, kai konkuravo supervalstybės. Spektaklis buvo sukurtas iš nesusitaikymo su tuo, kas vyksta. Tai protestas prieš vieno kritiko žodžius, kuris sakė, kad šiandienis Lenkijos teatras turėtų ruošti visuomenę galimam ginklų paėmimui. Šioje situacijoje aš maištauju kaip žmogus, menininkas. Teatro pareiga yra priešintis smurtui“, – sakė J. Skrzywanekas.

Spektaklis sulaukė plataus atgarsio. Čekų kritikė Barbora Bittnerová portale Informuji.cz rašė: „Spektaklis yra stulbinantis patyrimas visais atžvilgiais. Tekstas, kurį Hitleris pradėjo rašyti kalėdamas kalėjime ir kuris tapo nacių ideologijos pagrindu, čia įgauna operos, burleskos ir buržuazinės dramos formą. [...] Powszechny teatro trupė sugeba atskleisti šio neapykantos kupino teksto nepagrįstumą, kurį ji nagrinėja beveik su kaskadininkų drąsa. [...] „Mein Kampf“ nėra paprastas pastatymas ar spektaklis, kuriame žiūrovai gali mėgautis ir atsipalaiduoti. Tačiau jis siūlo tokią unikalią teatrinę patirtį, kad sunku ją apibūdinti žodžiais. Labiausiai baugina, kad Hitlerio retorika nėra svetima šiandienos neapykantos kalbai. Kiek žodžių skiria mus nuo kitos pasaulinės katastrofos?“

Stabdomas, bet nesustabdomas

J. Skrzywanekas ne kartą patyrė bandymų jį sustabdyti ar net įbauginti. Dirbdamas kroatų režisieriaus Oliverio Frljićo asistentu spektaklyje „Prakeikimas“, jis susidūrė su milžinišku pasipriešinimu – prie popiežiaus statulos prisegtas užrašas „Pedofilų gynėjas“ sukėlė protestų, užgožusių spektaklio esmę.

Statydamas spektaklį Taškente, Uzbekistane, „Pogrindžio merginos“, sukurtą pagal Afganistano pabėgėlių moterų liudijimus, jis susidūrė su dar didesne grėsme – į sceną įsiveržė ginkluoti kariai, bandę cenzūruoti kūrėjus ir netgi uždrausti pasirodymą. Tik tarptautinės bendruomenės spaudimas privertė valdžią atšaukti draudimą.

Po spektaklio „Mein Kampf“ pastatymo režisierius pateko į neoficialų Lenkijos kultūros ministerijos juodąjį sąrašą – jo spektakliams keletą metų neskirtas finansavimas. Tačiau kūrėjas nepasiduoda ir tvirtina: „Teatras turi būti laisva erdvė diskusijoms, net jei tai nepatogu valdžiai, o menininkų nutildymas yra pavojingas demokratijai.“

Solidūs įvertinimai

J. Skrzywanekas yra baigęs teatro režisūros studijas Krokuvos teatro akademijoje, lenkų literatūrą Vroclavo universitete, DOKPRO kursą Wajdos meistriškumo mokykloje. Įspūdinga ir tai, kad būdamas vos 30 metų J. Skrzywanekas tapo Šcecino teatro meno vadovu, o nuo 2024 m. jis eina Krokuvos nacionalinio senojo teatro meno vadovo pareigas.

Režisieriaus kūryba įvertinta daugybe apdovanojimų. Debiutinis spektaklis „Cinko berniukai“ Valbžycho dramos teatre buvo apdovanotas Torunės festivalio Didžiuoju prizu (2017 m.). Už spektaklio „Jono Pauliaus II mirtis“ režisūrą pelnė Konrado laurus – pagrindinį prizą XXI lenkų teatro režisierių festivalyje „Interpretacijos“ ir apdovanojimą tarptautiniame festivalyje „Dieviškoji komedija“ (2022 m.) už originalų požiūrį į spektaklio temą.

Režisieriaus meniniai pasiekimai įvertinti „Politykos“ pasu teatro kategorijoje (2022). Apie J. Skrzywaneko spektaklius rašė tokie leidiniai kaip „New York Times“, „Financial Times“, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „Jerusalem Post“ ir „L’Espresso“.

Rugsėjo 26 d., po spektaklio, vyks diskusija spektaklio tema su režisieriumi J. Skrzywaneku ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros profesoriumi dr. Nerijumi Šepečiu. Moderuos teatro meno vadovas, teatrologas dr. Edgaras Klivis.