Jau šią savaitę Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) Didžiojoje scenoje pristatys pirmąją sezono premjerą – Janio Baluodžio "Miškinį". Greta latvių kūrėjų – režisieriaus Valterio Sylio, dekoracijas ir kostiumus kuriančio Ugio Berzinio, dirba ir lietuviai – skirtingų kartų teatro aktoriai.

Gyvenimas vakuume

Jonas Petrutis mieste buvo dukart, žmonos ir vaikų neturėjo, niekur nedirbo, armijoje neužmušė nei musės ir iš jos pabėgo, gyveno slapstydamasis sesers šešėlyje ir tikėjo, kad nuo vilko išgelbėjo jį Dievas. Jis anaiptol nebuvo tas miško brolis, kuris dienas ir naktis leido partizanų bunkeryje su ginklu, kuriame paskutinė kulka, rankoje. Jonas nemanė kovoti ar priešintis, – tiesiog nusprendė pasitraukti iš Antrojo pasaulinio karo lauko ir pasislėpti. Slapstymasis užtruko penkiasdešimt metų.

Spektaklį "Miškinis" inspiravo tikra paskutinio Latvijos miško brolio Janio Pynupo (1925–2007) gyvenimo istorija. Šis Pelėčių apylinkės gyventojas tapo tikra Latvijos sensacija 1995-aisiais, kai po penkiasdešimties metų trukusio slapstymosi nuo sovietų, sugrįžo į visuomenę. Pusė amžiaus be dokumentų, XX a. buities patogumų, vienintelis ryšys su pasauliu – sesuo ir senutėlis radijo aparatas "Spidola".

Režisierius V.Sylis sako, kad, sulaukęs pasiūlymo režisuoti NKDT, iš pradžių svarstė sukurti spektaklį, skirtą 70-osioms Antrojo pasaulinio karo metinėms paminėti. Vėliau suprato, kad spektaklis turi būti ne apie karą – svarbiau yra su tuo tiesiogiai susiję padariniai. J.Pynupas – to laiko pilietis ir žmogus, kuris tiesiog slėpėsi.

"Kai buvo nuspręsta kurti Lietuvoje, turėjome atrasti būdus, kaip susieti abiejų šalių patirtis ir sukurti suprantamą spektaklį būtent Lietuvos auditorijai", – savo uždavinius vardijo menininkas.

Faktas virto menine fikcija

Spektaklio gimimą lydėjo du etapai. Režisierius dirbo jam artimu kūrybinės laboratorijos principu – pradžioje idėją aptarė su scenografu ir bendraminčiu dramaturgu J.Baluodžiu, vėliau, birželį, į procesą įtraukė NKDT aktorius, su kuriais atliko gilią ir išsamią istorijos analizę ir ją adaptavo Lietuvos kontekste.

Kūrėjai stengėsi suvokti spektaklyje aprėpiamo laikotarpio žmonių istorijas, išgirsti išgyvenimus ir patirtis: žiūrėjo dokumentinius filmus, susitiko su Lietuvos laisvės kovų gynėjais, lankėsi partizano kaišiadoriečio Benedikto Mikulio gimtinėje. J.Baluodis, kuriam būdingas preciziškas faktų rinkimas, susitiko su Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistu Dariumi Juodžiu. Vėliau scenoje buvo kuriami improvizaciniai etiudai. Ir tik po vasaros aktoriai į rankas paėmė pjesę.

Visą pjesę J.Baluodis baigė likus mėnesiui iki premjeros, nes kūrinys – iki paskutinių repeticijų labai gyvas. "Įprasta, kad dramaturgas rašo kažkur vienumoje, apmąstydamas, iškeldamas jam svarbius momentus. Aš save laikau labiau scenaristu. Rašau, galima sakyti, čia ir dabar, vykstant spektaklio repeticijoms, kuriose aptariamas numanomas siužetas, scenos, situacijos ir čia pat ieškoma išraiškos. Tekstui, scenos veiksmui tai suteikia šviežumo, tarsi savaime įsipina ir šių dienų aktualijos. Spektaklį kuriame praktiškai visi – režisierius, kuris, žinoma, žvelgia plačiausiai, aktoriai, aš, rašantis scenarijų. Manau, taip teatras tampa gyvas, artimas, aktualus visiems" , – įsitikinęs šiuo principu penkiolika draminių tekstų sukūręs autorius.

Norint sukurti fantazija paremtą produktą, buvo svarbu susikurti tvirtus pamatus – įdėmiai pažvelgti į faktus ir tinkamai juos perprasti. Supratimas, kokia iš tiesų penkiasdešimties metų slapstymosi kaina, atėjo tik po ilgų tyrinėjimų.

Be herojaus auros

Režisierius nuo pat pradžių deheroizavo pagrindinį veikėją: "Žinojome, kad jis nebuvo kovotojas. Janis, šiuo atveju Jonas, tiesiog pasislėpė norėdamas išvengti visų įmanomų konfliktų. Ilgainiui tapo akivaizdu, kad jo istorija nėra netgi kažkuo išskirtinė – tokio likimo žmonių buvo ne vienas. Mums buvo įdomu sukurti fiktyvią istoriją apie brolį ir sesę, jų kasdienę buitį paversti menine fikcija."

"Miškinyje" Jono vaidmenį kuria aktoriai Vainius Sodeika ir Liubomiras Laucevičius. Joną jaunystėje įkūnijantis V.Sodeika savo herojų apibūdina: "Jonas yra pabėgėlis, dezertyras, asketas, žmogus, kuris gyveno nepriklausydamas jokiai politinei santvarkai. Savo paties susikurtame pasaulėlyje save įkalino penkiasdešimčiai metų. Ir tokį gyvenimą jis pasirinko pats."

Aktorius L.Laucevičius, vaidinantis brandesnį Joną, jį mato kaip taikų, gamtos žmogų.

Jono seserį Veroniką jaunystėje vaidinanti aktorė Eglė Grigaliūnaitė išskiria patį spektaklio atsiradimą. "Man tai pirmas kartas, kai spektaklį gimdome absoliučiai visi kartu. Gera stebėti, kaip iš nieko, iš vieno straipsnio laikraštyje, pokalbių, improvizacijų, kartojimų ir šlifavimų pamažu gimsta "Miškinis". Tarsi visi klaidžiotume po tamsią girią jo ieškodami", – potyriais dalijosi E.Grigaliūnaitė.

Spektaklyje charizmatiškus netgi groteskiškus vaidmenis kuria Martyna Gedvilaitė, Vilija Grigaitytė, Vaidas Maršalka, Edgaras Žemaitis.

Kūrėjų komanda siekia užduoti publikai klausimą: "Ar buvimas Miškiniu reiškia išsilaisvinimą iš sistemos gniaužtų, ar ilgiausiai trukusį atsakomybės vengimą žmonijos istorijoje?"