Jau treti metai festivalio vadovė Aleksandra Danutė Žiedelienė po pavasarine festivalio vėliava sutelkia ne tik įvairius Kauno, Kauno rajono, bet ir Latvijos meno kolektyvus, lietuvių ir latvių estrados tradicijas puoselėjančius kompozitorius ir atlikėjus. Šiemet renginys buvo skirtas Lietuvos ir Latvijos kultūriniams ryšiams stiprinti, muzikai, suvienijančiai įvairias kartas, įvairių socialinių grupių atstovus, populiarinti. Koncerte greta patyrusių ir šlovę pelniusių scenos veteranų, tokių kaip Voldemaras Frankonis, Viktoras Malinauskas, Irena Ašakaitė ar Kauno valstybinio muzikinio teatro solistų, Baritonų trio – Benjamino Želvio, Danieliaus Vėbros ir Gedimino Maciulevičiaus – netvirtais žingsneliais, bet spindinčiomis akimis į sceną žengė Kauno vokalinio vaikų ansamblio „Saulutė“ mažosios dainininkės.

Širdis atveriančiose maestro Algimanto Raudonikio dainų, skirtų tėviškei, sūpuoklėse suposi vaikų, mamų ir močiučių, dainuojančių vokaliniame ansamblyje „Guboja“ (vad. A. D. Žiedelienė), balsai. Dainų, pralinksminančių ir paguodžiančių, apjungiančių tautas, galią pajuto ne tik festivalyje dalyvavę Garliavos neįgaliųjų draugijos vokalinio ansamblio ,,Šarma“ (vad. V. Traškevičienė) ir Kudirkos Naumiesčio moterų ansamblio „Komplimentas“ (vad. A. Ubartaitė) kolektyvai, bet ir pilnutėlė VDU Didžioji salė.

Žiūrovų gausa nenustebino – juk ne kasdien gali dainuoti iki širdies gelmių pažįstamas dainas kartu su lietuviškos estrados legendomis, o dar stebint pačiam dainų autoriui A. Raudonikiui! Ne kasdien vienoje scenoje išvysi dainuojančius VDU Muzikos akademijos dėstytojus ir smagią gegužinę polką šokančius studentus – VDU tautinių šokių ansamblį „Žilvitį“ (vad. E. Šnipaitis) bei jiems talkinusį Kauno kultūros centro „Tautos namai“ liaudiškų šokių kolektyvą ,,Šėltinis“ (vad. V. Skiparienė). Žiūrovų susidomėjimas renginio programa nestebino ir todėl, jog ne kasdien, o tiksliau, deja, itin retai Lietuvoje gali išgirsti latvišką dainą, susipažinti su latvių kompozitorių darbais. Šiam nepaaiškinamam „vienos ir tos pačios latviškos dainos, nuskambančios vienąkart metuose per nacionalinį Lietuvos radiją“ reiškiniui (nors Latvijoje yra sakoma, jog kiekvienas latvis turi po vieną liaudies dainą) bei kultūrinės informacijos iš kaimyninės šalies stokai kritikos negailėjo festivalio programoje dalyvavęs publicistas, rašytojas, knygos „Ryga – niekieno civilizacija“ autorius dr. Arvydas Juozaitis. Anot jo, mūsų valstybių santykiams vis dar būdingas fragmentiškumas.

Nepaisant ilgamečio asociacijos „Lietuvos ir Latvijos forumas“ kvietimo sukurti bendrą baltų informacinę erdvę ar bent jau keistis nacionalinių kanalų laidomis, filmų kūrėjų produkcija, transliuoti nors vieną kaimyninės šalies televizijos kanalą – visuomenininkų balsas lieka neišgirstas. O juk tai būtų puiki galimybė stebėti kaimynų gyvenimą, pažinti krašto savitumą, sekti kultūrines, kūrybines aktualijas bei šias žinias panaudoti sprendžiant savo šalies problemas, kuriant bendrus projektus, planuojant turistinius maršrutus. Netiesą sako tie, kurie teigia, jog tai niekam nebus įdomu, nes, girdi, labai mažai kas supranta kaimynų kalbą. Bet juk kalbos niekada neišmoksi, jei jos negirdėsi. Apie tai, kad privalome vieni kitus girdėti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, festivalio programoje užsiminė ir VDU profesorius, Letonikos centro vadovas Alvydas Butkus. Anot jo, latvių kalba lietuviams yra lengviausiai išmokstama užsienio kalba, mūsų kalbų bendrą praeitį primena gausybė tos pačios šaknies ir reikšmės žodžių, nuolatinius mūsų protėvių kontaktus liudija ir baltiški skoliniai, ir tarminė, iš baltų genčių paveldėta leksika, vietovardžiai. Mus sieja ir bendri istorijos puslapiai, ir panašūs šiandieniniai geopolitiniai bei tapatybės išsaugojimo iššūkiai, kuriuos sprendžiant negalima tvarkytis tik savo „kieme“, ignoruojant kitos šalies situaciją.

Tai, kad mes – lietuviai ir latviai – esame daug arčiau vieni kitų, liudija kone kiekvieno iš mūsų šilti asmeniniai kontaktai su latviais, aktyvūs įvairių meno kolektyvų, organizacijų ar institucijų ryšiai, miesto švenčių tradicijos. Nemaža kūrybinių, mokslo ir verslo ženklų latviai yra palikę ir tarpukario Kaune. Renginio žiūrovams buvo priminti žymiausi jų: VDU ir Latvijos universiteto studentų bendradarbiavimą liudijanti, tačiau per II pasaulinį karą dingusi 1932 metais latvių studentų dovanota plokštė su prasmingu įrašu „Mūs vieno kopējs gars un vienas asinis“ (Mus vienija bendra dvasia ir vienas kraujas), profesoriaus Eduardo Volterio mokslinė ir pedagoginė veikla, architekto Karolio Reisono projektuoti statiniai Kauno centre (Kristaus Prisikėlimo bazilika, Karo istorijos muziejus ir kt.), Kaune klestėjęs iš Latvijos kilusio Roberto Hiršo „Kauno audinių“ verslas ir jį menantys statiniai, kuriuos po savo stogu dabar glaudžia prekybos centras „Akropolis“.

Kaune organizuojamais renginiais ir iniciatyvomis stiprinti Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimą džiaugėsi festivalyje dalyvavusi Latvijos ambasadoriaus padėjėja Diana Golubecka. Išlikti atvirais, kūrybingais ir žingeidžiais festivalio programos „Lai dainuos baltų širdys!“ dalyviams ir žiūrovams linkėjo ir renginio globėjas, žymus latvių kompozitorius Raimondas Paulas, iš programos režisierės Lijanos Žiedelytės parengto vaizdo įrašo prabilęs lietuviškai. Kompozitoriaus sukurtas dainas koncerte atliko ir lietuvių dainininkai, ir ypatingieji programos svečiai – Latvijos nacionalinio radijo vaikų vokalinis ansamblis „Dzeguzīte“ (Gegutėlė).

Ansamblis ypač išpopuliarėjo 1981 m., kai jį globoti ir repertuarą jam kurti ėmė maestro R. Paulas. Jau ne vieną „Dzeguzītes“ kartą užauginusi ansamblio vadovė Daila Martinsonė šių metų vasarį buvo paskelbta Latvijos muzikos įrašų konkurso nominacijos „Auksinis mikrofonas“ laimėtoja. Šiuo metu ansambliui „Dzeguzītes“ vadovauja ir į keliones lydi D. Martinsonės dukra – Zigda Martinsonė.

Programos Kaune metu latvių vaikų atliekamos linksmos ir žaismingos R. Paulo dainos buvo sutiktos ovacijomis, o koncerto finale lietuvių ir latvių kalbomis nuskambėjusi kompozitoriaus daina ,,Mano gimtinei“ (ž. J. Pėterio, liet. teksto aut. A. Kalinauskas), nepaliko abejingos nei vienos baltiškos širdies.

Festivalio programos įrašą bus galima pamatyti per Nacionalinę Lietuvos televiziją, o bendradarbiauti, pažinti vieni kitus, mokytis vieni kitų kalbos ir dainų, saugoti ir puoselėti baltų kultūrą pradėkime jau dabar, nelaukdami mūsų valstybių šimtmečio.