Tyrinėti garsą
Unikalus spektaklis gimė pernai, vykstant garso meno ir muzikos edukacijos projektui „Regėjimo fonas“. Neregiai kartu su garso menininku, kompozitoriumi Vladu Dieniniu ir sinchroninių triukšmų (folių) meistre Dominyka Adomaityte sukūrė garso spektaklį aklinoje tamsoje pagal J. Meko poeziją. Praėjusią liepą jis buvo pristatytas Vilniuje, kur sulaukė didžiulio susidomėjimo. Šiemet kūrybinė komanda nusprendė aplankyti daugiau šalies miestų ir spektaklį pristatyti Jonavoje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, surengti pakartotinių pasirodymų Vilniuje.
Spektaklio idėjos autorius ir projekto „Regėjimo fonas“ iniciatorius V. Dieninis pasakoja pradėjęs šį projektą prieš ketverius metus. Tuo metu menininkas tyrinėjo įvairias klausymosi praktikas. Jis nusprendė susisiekti su neregiais, kuriems klausa yra pagrindinė orientavimosi aplinkoje priemonė, ir inicijuoti tiriamąjį meninį projektą. Užmezgęs kontaktus su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir iniciatyvoje panorusiais dalyvauti jos nariais, V. Dieninis pradėjo projektą, kuris tęsiasi jau ketverius metus. Iš pradžių projekto dalyviai kūrybinėse dirbtuvėse tiesiog tyrinėjo įvairius garsus ir klausymosi praktikas, o vėliau kilo garso spektaklio idėja.
„Trečiaisiais projekto metais į savo dirbtuves pasikvietėme sinchroninių triukšmų – folių – menininkę D. Adomaitytę (angl. foley artist). Ji mus supažindino su garso pasakojimu, kuris kuriamas naudojant įvairiausius objektus ir daiktus. D. Adomaitytė tuo užsiima įgarsindama kiną. Sinchroninių triukšmų atlikėjai įgarsina kine matomus gamtos reiškinius – lietų, vandenį, ugnį, taip pat visus veiksmus, kuriuos aktoriai atlieka filme. Tai daroma pasitelkiant įvairiausius objektus, juos liečiant, lankstant, spaudžiant, traiškant ir daugybe kitų būdų. Svarbiausia – rasti paveikų skambesį, – atskleidė V. Dieninis. – Dirbtuvėse su Dominyka pasiūlėme sukurti garso eskizų, pasitelkiant ne tik įvairių objektų skleidžiamus garsus, bet ir poeziją. Pasirinkome garsiškiausius J. Meko eilėraščius iš įvairių jo gyvenimo etapų. Pernai, tęsdami projektą, supratome, kad norėtume šiuos eskizus perkelti į didesnį formatą, ir taip gimė garso spektaklis.“
Netikėti atradimai
Pasak pašnekovo, projekto dalyviai išties daug laiko skyrė J. Meko poezijai analizuoti. Menininkai su neregiais kartu išsirinko dešimt išraiškingiausių ir įgarsinimui įvairiais objektais labiausiai tinkančių kūrėjo eilėraščių. Garso spektaklyje šie eilėraščiai įgarsinami, rodos, paprasčiausių buities daiktų – popieriaus, metalo, medžio – skleidžiamais garsais. J. Meko poezija publikai prabyla aktorės Rasos Samuolytės balso įrašais. Kartu su garso menininkais V. Dieniniu ir D. Adomaityte spektaklyje garsovaizdžius kuria trys neregiai – kauniečiai Laura Stadalninkaitė ir Martynas Vitkus, vilnietis Deividas Mankevičius.
V. Dieninis pripažino, kad, kuriant spektaklį, jam ir kitai idėjos autorei D. Adomaitytei didžiausią iššūkį kėlė tamsa. „Spektaklio veiksmas vyksta visiškoje tamsoje, tad tokiomis pačiomis sąlygomis ir repetuodavome. Sudėtinga groti objektais tamsoje, kai jų nematai, gali tik paliesti. Reikėjo atsiminti seką, kur ir kaip šie objektai yra išdėlioti, suprasti, kaip juos paliesti neskleidžiant pašalinio triukšmo. Nors neretai klausomės muzikos užsimerkę, vis dėlto užmerktos akys ir buvimas aklinoje tamsoje, kur nieko negali įžiūrėti, yra visiškai skirtingi potyriai ir patirtys. Visa tai praplėtė mano pažinimo ribas, padėjo dar geriau įsigilinti į patį garsą ir išmokti klausantis kitaip patirti objektus ir jų skleidžiamus garsus. Labai dėl to džiaugiuosi“,– sako jis.
Pasak pašnekovo, prieš ketverius metus pradėjęs tyrinėti neregių ir reginčių klausymosi praktikas, jis buvo įsitikinęs, kad atras didžiulių skirtumų. Juk neregiai aplinkoje daugiausia orientuojasi klausydami. Vis dėlto įsibėgėjęs projektas menininką nustebino.
„Ilgainiui supratau, kad iš esmės mes klausomės lygiai taip pat, o mūsų smegenys garsus fiksuoja tuo pačiu principu. Tiesa, neregiai turi išvystę geresnę echolokaciją, kuri padeda geriau orientuotis erdvėje pagal nuo kietesnių paviršių atsimušančius garsus. Regintys informaciją iš aplinkos gauna ne tik garso, bet ir vaizdo pavidalu, todėl klausą mes kiek nuvertiname. Vis dėlto kūrybinėse dirbtuvėse ne tik aš, bet ir neregiai padarė įdomių atradimų apie klausymąsi ir mus pasiekiančius garsus“, – atskleidė menininkas.
Tamsos iššūkis
Pernai vasarą garso spektaklis buvo pristatytas Vilniuje, sensorinėje patirčių erdvėje „Dialogas tamsoje“. Žiūrovams, tiksliau – spektaklio klausytojams, jis labai patiko. Tad šiais metais „eiti į pat vidurį“ aplankys Jonavą, Kauną, Šiaulius, Klaipėdą ir vėl sugrįš į Vilnių. Pasak V. Dieninio, spektaklis yra unikali proga regintiems susitikti su neregiais, matančiais kitaip – klausantis, vieniems su kitais pasidalyti savo įspūdžiais ir patirtimi. Po kiekvieno spektaklio vyksta jo aptarimas, klausytojai su kūrybine grupe diskutuoja apie jiems kilusias mintis ir emocijas. Beje, aptarimas taip pat vyksta tamsoje.
„Mes kviečiame reginčius ir neregius pabūti toje pačioje aplinkoje – visiškoje tamsoje. Regintys kviečiami trumpam pamiršti įprastinį regėjimą ir labiau pasitelkti klausą, o neregiams tai puiki proga patirti aplinkos garsais paremtą garso meno kūrinį, kuris skiriasi nuo to, ką jie įprastai girdi ir patiria kasdieniame gyvenime. Vėliau visi skatinami pasidalyti savo įspūdžiais ir palyginti patirtis“, – paaiškino spektaklio idėjos autorius.
Spektaklis vyksta visiškoje tamsoje, todėl žiūrovui-klausytojui kyla iššūkių patenkant į erdvę ir surandant savo vietą. Tai padaryti padeda neregiai. „Įdomu, kad lydimi neregių žiūrovai jautėsi labai saugūs. Regintiems tamsa nėra tokia įprasta, tad be neregių pagalbos gali būti išties sudėtinga patekti į erdvę, kurioje nieko nematyti, ir iš jos išeiti. Aptarime žiūrovai diskutavo apie tai, kad kasdieniame gyvenime regintys neretai padeda neregiams, taip atsidurdami tam tikroje galios pozicijoje. Tačiau šiuo atveju matantys neteko šios galios ir jiems patiems prireikė neregių pagalbos, – atskleidė menininkas. – Žiūrovai atkreipė dėmesį, kad neregiams pažįstamas visai kitoks pasaulis, kuris nepažinus regintiems. Dalį žiūrovų spektaklis paskatino įvertinti gebėjimą regėti klausantis ir iš naujo atrasti esminių juslių pranašumų ir ypatumų.“
Paliko neišdildomą įspūdį
V. Dieninio teigimu, po Vilniuje pristatyto spektaklio kūrybinė komanda iš žiūrovų sulaukė labai daug atsiliepimų ir įžvalgų. Žiūrovams ši patirtis buvo labai stipri, netikėta ir sukelianti įvairiausių minčių. Daugelį žmonių iš pradžių išgąsdino visiška tamsa, prie kurios regintys neįpratę. Vis dėlto, įdėmiai įsiklausius į spektaklį, besigėrint girdimu garsu ir patiriama patirtimi, visos baimės ir pašalinės mintys atsitraukė. Žiūrovams patiko klausytis garsų, nematant juos sukeliančių objektų, o įspūdį dar labiau sustiprino spektaklyje naudojama erdvinio garso sistema. Dėl šios sistemos susidaro įspūdis, kad garsai keliauja iš visų pusių, ir patirtis tampa dar įtaigesnė.
„Žiūrovai spektaklį įvardijo kaip tam tikrą meditaciją, panėrimą į kažką labai nekasdieniško ir neįprasto, bet malonaus. Daugelis sakė dabar geriau suprantantys neregius ir jų kasdienybę. Aptarimo metu, kuris taip pat vyko tamsoje, žmonėms patiko diskutuoti nematant aplinkinių ir nežinant, kada kuris šnekės. Atrodo, kad turėtų būti sunkiau susikalbėti, kai nematai pašnekovų ir nežinai, kas ruošiasi kalbėti. Vis dėlto žiūrovams puikiai pavyko susišnekėti, vienas kito nepertraukti, išklausyti iki galo. Diskusijoje dalyvavę žmonės sakė, kad jiems netgi buvo lengviau susišnekėti, kai jie vienas kito nematė“, – pasakojo pašnekovas.
Spektaklis žiūrovams paliko tokį įspūdį, kad po aptarimo kai kurie nenorėjo skirstytis, nes galvoje vis dar virė daugybė minčių. Tad po aptarimo tamsoje įvyko antrasis aptarimas, jau palikus spektaklio erdvę. Pasak V. Dieninio, žmonės dar gerą pusvalandį aptarinėjo spektaklį ir jo sukeltas emocijas, kūrybinei komandai uždavė papildomų klausimų.
„Kai kurie žiūrovai sakė, kad šis spektaklis turėtų būti privalomas urbanistikos ekspertams, kurie planuoja miestus, ir, deja, ne visada atsižvelgia į neregių poreikius. Neretai miestą bandoma pritaikyti neregiams su jais nesitariant ir viską atliekant iš reginčio perspektyvos. To neturėtų būti, – apgailestavo pašnekovas. – Vis dėlto situacija po truputį keičiasi, prie to prisideda vis aktyvesnis neregių bendruomenės įsijungimas į viešąjį gyvenimą ir savo interesų atstovavimas. Džiugu, kad mūsų projekte dalyvaujantys neregiai socialiai yra labai aktyvūs. Pavyzdžiui, M. Vitkus dirba įmonėje, kurioje testuoja neregiams pritaikomas skaitmenines technologijas.“
Į garsą pažvelgė kitaip
Viena spektaklio kūrėjų – kaunietė neregė Laura Stadalninkaitė. Ji džiaugiasi, kad dalyvavimas projekte „Regėjimo fonas“ padėjo praplėsti suvokimą apie garsą ir garso meną. „Šis spektaklis unikalus tuo, kad leidžia pasinerti į garsų pasaulį ir suvokti supančią aplinką kiek kitaip, be išankstinio nusistatymo, – sako ji. – Pirmaisiais projekto metais kūrybinėse dirbtuvėse mes mokėmės, kas yra garsas, koks jis gali būti ir ką gali mums pasakyti. Šis spektaklis išaugo iš mūsų įgytų žinių, o dabar kviečiame žiūrovus-klausytojus ateiti, pabūti garse patiems su savimi, įsiklausyti ir tiesiog leisti sau plaukti pagarsiui, kad ir kur tai nuneš.“
L. Stadalninkaitė projekte „Regėjimo fonas“ dalyvauja nuo pat pradžios. Prieš ketverius metus iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ji sulaukė laiško, kviečiančio dalyvauti projekte, kuriame bus tyrinėjami garsai, kuriamos garso kompozicijos. Susidomėjusi Laura iškart sutiko dalyvauti. Projekto dalyviai per kelerius metus turėjo ne vienas įdomias dirbtuves su garso menininkais, jose tyrinėjo garsą, rašė garso scenarijus, dėliojo garso kompozicijas. Dalyviai su gamtininku Andrejumi Gaidamavičium keliavo į Labanoro girią, kur klausėsi gamtos garsų orkestro.
„Neregiams garsai reiškia labai daug, nes mes per juos suvokiame pasaulį ir mus supančią aplinką. Vis dėlto dalyvavimas projekte mūsų supratimą apie garsą išplėtė dar labiau. Garsas mums tapo dar artimesnis, pasikeitė mūsų santykis su juo, išmokome garsui priskirti tam tikrą nuotaiką. Dabar esame kūrybingesni ir daugumą garsų ėmėme vertinti ne tik kaip informacijos šaltinį, bet ir kaip meninę priemonę garso menui sukurti, – patirtimi dalijosi L. Stadalninkaitė. – Prasidėjus projektui, iš pradžių minčių apie spektaklį nebuvo, mes tiesiog įvairiais rakursais tyrinėjome garsą, gilinomės į tai, kas yra klausymas, ką mums gali pasakyti garsai, kokių asociacijų ar emocijų jie sukelia. Spektaklio idėja palaipsniui kilo tik trečiaisiais projekto metais. Pernai spektaklį pristatėme Vilniuje ir pamatėme, kad klausytojams jis išties įdomus. Tad nusprendėme tęsti savo darbą ir spektaklį pristatyti platesnei auditorijai. Džiugu, kad visa spektaklio kūrybinė komanda užmezgė labai glaudų ir darnų ryšį, tad kartu dirbti yra išties jauku.“
Pasak pašnekovės, spektaklis vyksta visiškoje tamsoje, todėl jis ne tik leidžia žiūrovams įsijausti į neregio kasdienybę, bet ir padeda praplėsti savo suvokimą apie tai, kad garsas turi daugybę spalvų.
„Buvo labai įdomu dalyvauti spektaklio Vilniuje aptarime. Žiūrovai-klausytojai nežinojo, kaip mes išgavome jų girdėtus garsus, tad mums pateikė įdomiausių interpretacijų. Kai kas girdėjo automobilius ar nuvažiuojantį traukinį, nors tokių garsų mes neimitavome, jų mūsų kompozicijoje nebuvo. Klausantis tamsoje, nevertinant garso šaltinio ir tiesiog girdint skambantį garsą, atsiranda daug vietos interpretacijoms, kurias kiekvienas klausytojas susikuria ne tik iš to, ką girdi, bet ir iš to, kokių asociacijų jam kelia išgirstas garsas. Įdomu, kad individualus klausytojo spektaklio suvokimas būna stipriai nulemtas jo turimų patirčių ir požiūrio, – atskleidė L. Stadalninkaitė. – Smagu, kad šis projektas ir man pačiai leido į garsą pažvelgti visai kitaip. Išmokusi suvokti garsą per kūrybinę prizmę, daug atradau. Garsas gali būti vertinamas kaip atskiras vienetas, turintis ne tik savo pradžią ir pabaigą, bet ir nuotaiką, energiją, daug kitų mūsų sąmonę ir pasąmonę veikiančių elementų.“
Kas? Garso spektaklis „eiti į pat vidurį”.
Kur? Kauno menininkų namuose.
Kada? Balandžio 20 d. 18 val.
Naujausi komentarai