Kitaip tariant, šie paveikslai yra kvietimas susipažinti su keliomis mano vaizduotės vietomis, pamiškėmis ir pamiškių pievomis, iš kur esu kilęs, ir kur vis dar esu, nesvarbu, kad gyvenu kiek tolėliau. Kvietimas trumpai šnektelėti su ten sutinkamais vietiniais gyventojais. Turiu pripažinti, kažkada tos įsivaizduojamos vietos buvo susijusios su labai konkrečiomis teritorijomis, bet kuo toliau, tuo labiau į tas vietas smelkėsi įvairiausi motyvai iš matytų paveikslų, knygų iliutracijų, peržiūrėtų kino juostų. Šiandieną nežinau, kas yra mano, o kas ne mano, tiksliau, šiandieną visa tai yra būtent mano. Portretinės citatos, nužiūrėtos manieros, įstrigę spalviniai deriniai – visa tai kažin kokiu būdu suleido šaknis į mano vaizduotę, užklojo jos pievas, tapo nepašalinama dalimi, keistokais vidinių peizažų gyventojais.

Tokiais slapto saldiklio pagardintais žodžiais į tave, gerbiamas žiūrove, kreipiasi manyje gyvenantis tapytojas. Bėda, kad kitą kambarį užėmęs teoretikas, nors demonstratyviai ir ploja savo kolegai, bet visa povyza rodo, jog viešai deklaruojama saviraiškos ideologija turi antrą dugną. Ir kad tas dugnas tapybą paverčia labiau teoretiko nei tapytojo veiklos lauku. Nori nenori, teks leisti tiesai sugadinti gražų pasakojimą. Ir ant autoportreto užklijuoti tekstą.

Taigi, jo didenybė tekstas svarbus man ne mažiau nei tapyba. O kartais net svarbesnis. Tekstas nėra parodą lydintis priedas, tekstas yra jos dalis, kurią būtina vartoti kartu su vizualiomis formomis. Paroda apima abu segmentus, nors jų medijos labai skiriasi ir neapžvelgiamos tuo pačiu žvilgsniu. Tradiciškai teksto interpretacijos yra vizualius pavidalus pildanti pastanga, dažniausiai nepriklausanti tų pavidalų autoriui. Kam dar būtų reikalinga meno kritika, tiesa? Akivaizdu, kad šiuo atveju tekstas yra kai kas daugiau, jis ne papildo, bet kuria paralelinį pasakojimą, ir tas pasakojimas yra tuo pat metu ir savarankiškas, ir susijęs su vizualia dalimi. Galima jį skaityti atskirai, tačiau visi jo niuansai pradeda ryškėti skaitant kartu su tapybos darbais, pasislėpusiais už tariamai tradicinių saviraiškos formų. Tariamai – nes vizualiai fiksuota forma gali kartoti mums įprastus estetinius pavidalus, bet jos generuojamą žinią, jos turinį smagu perkoduoti reikšmingai nutolstant nuo tradicinės saviraiškos lauko.

Dar daugiau – tapyba gali būti subordinuota manyje tūnančio teoretiko poreikiams. Kodėl tik verbalinės ištaros tapatinamos su pamatiniais teoretiko instrumentais? Kodėl tam nepasitelkus tapybinės kalbos? Kodėl būti tik tapytoju ar teoretiku, bet netapti tapytoretiku? Argi maža precedentų? Nutylėkime XX a. pradžios didžiuosius, vienodai gerai valdžiusius ir teptuką, ir plunksną. Į juos nelabai kuklu lygintis. Istoriškai artimesnis verbalinis konceptualizmas parodė, kad tradicinis interpretuojančio teksto ir interpretuojamos meninės formos santykis lengvai išardomas – žodis gali būti paverstas nuestetinta menine forma, redukuota į minimalų grafinių ženklų rinkinį. Aptariamos parodos sumanymas kilo iš bandymo veikti atvirkščiai. Paprastai tekstas siekia interpretuoti pasirinktus meninės formos pavyzdžius arba naudojasi pastaraisiais iliustruodamas dėstomas idėjas. Bet jei jau tokia priklausomybė egzistuoja, kodėl nepaieškojus naujų santykio aspektų? Kodėl tradicinėms tapybos formoms nepabandžius suteikti tradicinių teksto funkcijų? Ir gauti netradicinį rezultatą? Su visomis suprantamomis išlygomis?

Bent dalį parodoje eksponuojamos tapybos inspiravo būtent tapytoretiški eksperimentai. Išoriškai ta dalis nesiskiria ar tik nežymiai skiriasi nuo tradicinės saviraiškos kūrinijos, kuriai atstovauja kita parodos dalis, tačiau pirmajai priskiriamos komunikacinės funkcijos ir pats siunčiamos žinios pobūdis šias dvi dalis iš esmės priešpriešina. Verbalinėms ištaroms, tam tikriems teoriniams konstruktams suteikiama tapybinė forma, verčiant ją tariamai įprastu būdu transliuoti visiškai neįprastą, tiksliau, saviraiškos pastangomis nepagrįstą žinią. Paroda kaip testas žiūrovui – kuri parodos dalis yra kuri? Kuri pagrįsta tradicine saviraiškos pastanga, o kuri ją tik imituoja siekdama visai kitų tikslų? O iš pirmo žvilgsnio tokios panašios!

Mes žvelgiame į tuos pačius paveikslus, kuriuos matė ankstesnės kartos, tas pačias menines formas, bet suprantame jas visiškai kitaip. Rodos, visi žinome Vakarų renesanso tapybą, bet ar toks žinojimas nesukelia iliuzijos, kad ją pažįstame ir suprantame? Tai yra, ar galime savo supratimą tapatinti su Renesanso amžininkų supratimu? Tikrai negalime. Atpažinti vizualias formas nereiškia suvokti jų gretinimo ir siunčiamos žinios logiką. Labai nedaug specialistų gali pasigirti tokiomis žiniomis, ir tik jie supranta, kokiu mastu jų žinios nepakankamos. Statistinis nūdienos žinovas žvelgia į klasikinę tapybą, bet jos nesupranta, todėl šį nesupratimą užpildo savo minties vaizdiniais. Jam nė motais, kad Renesanso paveikslus jis supranta gal net prasčiau nei šiuolaikinę tapybą, keliančią jam, beje, kone išimtinai alerginę reakciją. Ir tai jokia tragedija, taip buvo ir taip bus. Kalbu apie tai vien todėl, kad parodyčiau tos pačios meninės formos galią kurti labai skirtingus turinius, generuoti skirtingus tos formos perskaitymo rezultatus. Ir tai leidžia grįžti prie esminės parodos idėjos – galima keisti per formą skleidžiamą žinią nekeičiant pačios formos, teatleidžia kolegos tapytojai tokią šventvagystę. Svarbu pabrėžti – nekeičiant ar keičiant nežymiai išorinius tos formos požymius. O pati tokios formos šerdis, moderni saviraškos ideologija, suprantama, perkoduojama iš esmės.

Tarsi nieko naujo, gerbiamas žiūrove, įvairūs vadinamieji konceptualaus meno eksperimentai tai darė pačiais įvairiausiais būdais, bet, tenka pripažinti, jie vengė rinktis tradicinės saviraiškos palaikomas priemones. Postmodernus siekis tolti nuo modernios saviraiškos problematikos paprastai buvo tapatinamas su atsiribojimu nuo estetinio formos puoselėjimo. O gal galima tolti žaidžiant tos pačios estetinės formos duotomis galimybėmis? Kritikuoti ją išpenėjusią ideologiją jos siūlomais ginklais? Žinoma, tai įmanoma, bet tik su viena sąlyga: tapybos veiksme teks susitaikyti su saviraiškos judesio suspendavimu. Galima autoriui priskirti gebėjimą komentuoti ar net nagrinti meninę formą operuojant jos vizualiniais pavidalais, bet neįmanoma tos formos tapatinti su to autoriaus saviraiška – savirefleksijos judesys turi tam tikras ribas, kurių tapantis teoretikas peržengti tiesiog negali.

Pripažįstu, su nostalgija, net pavydu žvelgiu į praėjusio amžiaus pradžios tapybą, gimusią iš religingo tikėjimo saviraiškos ugnimi. Bet tą nostalgiją lydi suvokimas, kad šiandien sunku ar net neįmanoma žaisti saviraiškos korta, nebeturint tokio tikėjmo. Jau ta Walterio Benjamino aprašyta aura, piktas praėjusio šimtmečio pokyčių indikatorius, nuplėšęs aureolę nuo tapybos galvos. Vienintelis regimas požymis, kurio neįmanoma matyti. Tai ne klaida ir ne apibūdinimo paradoksas, tiesiog tokia prarastos meno auros prigimtis.

Taip, ji vertė švytėti klasikinės ir modernios tapybos kūrinius, bet to švytėjimo negalėjo matyti tie, kurie jį puoselėjo (patys to nežinodami). Aura jiems buvo tokia savaime suprantama, kad tiesiog nematoma. Ir jos nebegali matyti tie, kurie aptinka aurą tik jos netekties pavidalu, lygindami nūdienos tapybos praktikas su modernizmo epocha. Tie pastarieji – tai mes, dabartiniai tapytojai, tokie be galo tolerantiški ir atviri, bet negebantys ar nenorintys pastebėti tapybos tuštėjimo meto. Ir ne, mielas žiūrove, tai ne nuopuolio skelbimas, tai bandymas aprašyti pokyčius įvardijant savo galią ir žavesį prarandančias idėjas. Jų vietą palaipsniui užima kitos, tiek tos bėdos. Ir jei tik dėmesio fokusas būtų nukreiptas į pastarąsias, nostalgiškų intonacijų mano tekste būtų tikrai mažiau.

Kaip manote, gerbiamas žiūrove, ar sunku šiandieną nutapyti tuščiavidurę formą? Turiu omenyje formą be auros, tačiau apdovanotą bent jau regimais estetinės formos rekvizitais? Tiesą sakant, ne, nesunku, nereikia net labai stengtis, nes kartais nieko kito nutapyti tiesiog nepavyksta. Sunku yra kita – būti nuoširdžiam ir kurti tikint saviraiškos nuoširdumu. Štai kodėl kalbu apie kito tipo nuoširdumą: tapyti formą demonstruojant pirmiausia jos negebėjimą būti saviraiškos produktu. Leisti sau būti apsėstam netekties ir su lengva isterijos gaida kartoti buvusios pilnatvės ritualus išgaunant vieną vienintelį – netekties – motyvą. Štai paprastas klausimas, įkvėpęs tapytoretiškas pastangas: kaip parodyti modernios tapybinės formos išsekimą? Kartojant ją, su nostalgija, šiokiu tokiu liūdesiu – ir kartu su naujo tipo užsidegimu, gimstančiu sukčiaujančio tapytojo sieloje. Atlikti ritualus ir melstis dievams, kurie nebeatsiliepia, ir kurių atsako nebesitikima – kas geriau parodytų jų mirtį?

Aš falsifikuoju tikėjimą, padirbinėju ikonas neturėdamas, tiesiog negalėdamas turėti tam būtino tikėjimo. Ir tame melo akte atrandu kone vienintelį man pasiekiamą nuoširdumą. Matyt, manyje saviraiškos ideologija giliai suleidusi šaknis, jei man taip svarbu žaisti apraudant jos atsiminimą.

Kaip būtų nuostabu tebenešioti savyje modernizmo entuziazmą! Tapyti neabejojant tokios veiklos savitumu ir išskirtiniu statusu. Deja, nūdienos įkvėptas tikėjimas ir iš jo kylanti forma nebegali būti tapatinama su savo pirmtake iš modernizmo epochos, nors mes, šiuolaikiniai menininkai, dažnai to nenorime pastebėti. Tad ką galiu pasiūlyti vis tam pačiam gerbiamam žiūrovui? Kartu su autoriumi sužaisti modernistinės saviraiškos ideologijos ir jos inspiruoto stiliaus reikalavimų aikštėje, kovojant kartais už, o kartais prieš pastarosios palaikomą komandą. Suprantama, nei tapybos amatas, nei su juo siejamas stilius čia nėra svorio centras. Svarbu, į ką šiame žaidime perkvalifikuojama tradicinė menininko saviraiška, įtarpinta meninėje formoje ir nusakoma individualaus stiliaus terminu.

Stilius nebėra autoportreto sinonimas, vizualiai fiksuojama vidujybės projekcija, perkošta per įgyto amato sietą. Stilius – tai rėmelis ir fonas analitinei pastangai, analizės objektas, regimas menotyrininko akimis, nors ir atliktas tapytojo rankomis. Koks tas keiksmažodis? Ak, tiesa, tapytoretiko rankomis!

Kas? S.Mostauskio tapybos darbų paroda.

Kur? Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje (Rotušės a. 28).

Kada? Veikia iki gruodžio 10 d.