Keturis pasirodymus Kaunui „ConTempo“ festivalio metu padovanojusi šokėjų pora kartu kuria nuo 2008-ųjų. Per septyniolika metų trunkantį kūrybinį bendradarbiavimą šokio ir performanso srityje menininkai išgrynino ir meistriškai išplėtojo temas, stipriai veikiančias šiuolaikinio žmogaus mąstymą ir suvokimą. Jų projektų ašimi tampa istorijoje įsišaknijęs smurtas, galios struktūros, prievarta, priklausomybės ir aukojimo ritualai.

Viena labiausiai atpažįstamų ir duetą išgarsinusių kūrybos temų – vėliava. Šį kartą pademonstruota ir mūsų krašte. Tad ką tokio leido pamatyti italų menininkai, kad nuo jų nepavyko atplėšti akių?

Sustingusios galios teritorija

„AeReA“ trimis žodžiais įvardyčiau kaip pilkų vėliavų brolystę. Disciplinuotos manieros, pedantiška tvarka, o svarbiausia – iškankintai triumfuojantys Ginevros ir Enrico žvilgsniai tapo priežastimi, kodėl šį kūrinį norisi įvardyti įsimintiniausiu festivalio pasirodymu.

30 minučių performatyviame, skrupulingai suplanuotame pasirodyme duetas pristatė choreografiją, paremtą Italijos tradicinėmis vėliavininkų technikomis. Šokėjai mokėsi iš Carlo Lobinos – Areco miesto vėliavnešių asociacijos („L’Associazione Sbandieratori Arezzo“) meistro. Nuo 1960 m. ši organizacija atkuria viduramžius menančias vėliavų laikymo technikas, puoselėja senovinius karinius mojavimo būdus ir derina juos su muzikos elementais.

„AeReA“ prasidėjo lėtu sklendimu pro žiūrovus veiksmo zonos link. Kiekvienas judesys atrodė taip, tarsi būtų skverbiamasi per nematomą pasipriešinimą. Sidabrines, nieko nereprezentuojančias vėliavas jų rankos nešė lyg slegiančius polius. Fizinė priešprieša buvo juntama per įnirtingą šokėjų laikyseną, slow motion tempą, mėginimą neprarasti pusiausvyros prieš niekam kitam nejuntamą uraganą.

Žmonija nuolat atsiduria toje pačioje spiralėje, kur simboliai, kaip ir vėliavos, atgimsta vis kitomis formomis, bet su tais pačiais padariniais.

Akimirksniu susiformavo monotoniška, prievartos nuojautą kelianti atmosfera, nors aiškios kovos scenoje nebuvo. Pilka spalva – nuo vėliavų iki šokėjų drabužių – priminė suterštą debesį – švelnumo ir brutualumo sintezę.

Šokėjai plasnojo siekdami susivienodinti savo ritmą, sunkiais kerziniais batais trypė maršą. Judesiai – sinchroniški, bet negyvi. Muzika įtemptai burzgė, zvimbė nemaloniais elektroniniais traškesiais. Žiūrovai kantriai laukė griausmingo momento – kas gi vyks toliau.

Vėliava: auka ir ginklas

Antroje pasirodymo dalyje – daugiau aiškumo. Šokėjai pasirodė ne tik kaip vėliavos nešėjai, bet ir kaip istorinių momentų įkūnytojai, kurių judesius veikė erzinantys muzikos dažniai. Duetas inertiškai vykdė tam tikrą protokolą ar karinę parengtį.

Nors pilka medžiaga ore plevėsavo itin elegantiškai ir subtiliai, choreografija alsavo militarizuota įtampa. Mano mintis apie karines potekstes staigiai pasivijo žiaurių veiksmų grandinė: atlikėjai skrodžia vėliavos kotu į žemę, gulasi, užsidengia kūnus savo vėliava ir sustingsta. Formulė kartojama iš naujo tuo pačiu principu: jie klaupiasi, stoja, kelia vėliavas tarsi reaguodami į nenumaldomą vidinį metronomą. Galiausiai vėl smogia žemyn ir gulasi po naują auką menančiu mirties audeklu. Vėliava jau nebėra nieko nereprezentuojantis daiktas. Tai calūnas, karstas, kardas ir jų pragaištis kartu.

Po kiekvienos tokios procesinės mirties jaučiau, kaip ima vis labiau skaudėti ir man. Išsižiojusi stebėjau nesibaigiančias metamorfozes iš lavonų mūšio lauke į pilietinėse iškilmėse triumfuojančius karvedžius. Atlikėjų sukurtas pergalingas ritualas pernelyg įtikinamai perteikė žūtį ir neįveikiamumą. G. Panzetti ir E. Ticconi savo nepaprastai įvaldytais žmogiškais kūnais ištrynė pažeidžiamumą. Minkštą odą jie pavertė kietu metalo laužu. Fizine prasme įvyko dehumanizacijos prievolė, psichologiškai – bet kokios dorybės eutanazija. Dviejų kūnų mankšta perteikė universaliai suprantamą manevravimą jėga – kai žmogiškumas palaidojamas dėl aukštesnio tikslo.

Istorinėje plotmėje tokie vaizdai galėjo kviesti permąstyti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų patirtis. Tačiau nuolatinė šokėjų judesių kartotė neleido sustoti ties viena sąsaja. Dabarties kontekste mintys nuklydo iki karo Ukrainoje, kurio vaizdiniai mus nuolat pasiekia. Šokėjų išdidžiai keliamos vėliavos siejosi ir su nacistine ar sovietine militaristine kultūra – hipnotizuojančiais paradais, melo retorika apie triumfą dėl „šviesaus rytojaus“. Dar giliau šis spektaklis grąžino į mitinę karo istoriją: nuo antikos laikų apeigų iki nacionalinių tautinių sukilimų, kai vėliavos buvo bendruomenės vienybės ženklas.

„AeReA“ atvėrė karo cikliškumą – nuo senųjų ritualų iki šiuolaikinio technologizuoto karo, kur keičiasi tik priemonės, bet ne pasaulio valdymo troškimas. Scenoje matydami trapius griūvančius ar stojiškai didingus kūnus, žiūrovai susidūrė su bauginančiu klausimu: ar vėliava tikrai reiškia valstybės klestėjimą, ar tik uždengia mums akis, kad nematytume tam tikrų pasaulio faktų apie taiką? Simbolinė dermė tarp praeities ir dabarties pavertė spektaklį įspėjimu apie žmogaus prigimties tamsą ir nesugebėjimą atrasti bendros šviesos globalėjančiame pasaulyje.

Kai nebelieka skirtingų pusių

Vis dėlto italų kūrinys byloja apie pasmerkimą judėti tik pirmyn. Visą laiką žiūrėję į persitempusius šaltus šokėjų veidus, žiūrovai ateitį galėjo matyti tik robotišką, o pasaulį – nejautrų ir šaltą. Kontempliuoti pozityvių alternatyvų niekam neleido dirginantis grąžtų zirzimas kolonėlėse. Po pasirodymo net vyro ir moters sąjunga nebežadino jokio žmogiško ryšio – tai veikiau ėmė atrodyti kaip dviejų biologinių sistemų programuotė. Galop vėliava suskleidžiama. Audra baigėsi. Ramybė. Tačiau tik todėl, kad pasiektas veikimo limitas.

„AeReA“ skatina permąstyti istorinį ciklą, kuriame taika ir karas ne veda link pabaigos, o tik laikinai užleidžia vietą kitam. Žmonija nuolat atsiduria toje pačioje spiralėje, kur simboliai, kaip ir vėliavos, atgimsta vis kitomis formomis, bet su tais pačiais padariniais. Istorija rodo: vėliavų ir ženklų garbinimas ne kartą tapo atskirties, smurto, marginalizacijos pretekstu. Žmogus tampa pavojingas tada, kai pamiršta žmogiškumą – pradeda veikti kaip sistema, be kritikos, be jausmo, tik pagal komandą. Kai ore sklando ne tik deguonis, bet ir tai, kas nutaikyta į mus: nuo kulkų iki ideologijos, tampa akivaizdu, kaip lengvai prarandama riba tarp gynybos ir puolimo.

Šis šou ne siūlo atsakymus, o tiksliai įvardija: kol vėliavos išlieka pakeltos, tol skambės triukšmas. Tik jas nuleidus įmanoma pradėti iš naujo – be ginklų, šūkių, skiriamųjų ženklų.

Už šį darbą G. Panzetti ir E. Ticconi pelnė prestižinį Milano šokio trienalės „Hermès Danza“ apdovanojimą. „AeReA“ – pirmoji dviejų dalių choreografinio diptiko dalis, sukurta 2019 m. ir pratęsta spektakliu „ARA! ARA!“ 2021-aisiais.