Nešimas per rąstą
„Rytas ryto rito, kol Velykos atsirito“ – smagus žaismas renginio dalyvius įtraukė ne tik žodžiais, bet ir senovę menančiomis pramogomis, lavinančiomis protą, greitį, akį, bendrystę.
Rumšiškėse esančiose muziejaus erdvėse įsikūrė folkloro ansambliai, etnografai, edukatoriai, liaudies meistrai.
Skambantys kiemai traukė dainomis, šokiais ir žaidimais. „Kiaulė į dvarą“, vežimaičių estafetė, velykaičio nešimas per rąstą, ridenimas vietoje ir ridenimas į tikslą. Kuris iš mūsų vikriausias? Viktorai, rinkis rungtį“, – pradėjusi skaityti rungčių sąrašą anūką ragino ponia Sofija. Ji pasakojo į šventę atvykusi su jaunimu. Nusibodo sėdėti užstalėje. „Ne, mes ne vietiniai. Iš Jonavos. Bet negi čia toli? Kas man jaunai“, – juokėsi energinga senjorė.
Anūkų nereikėjo ilgai įkalbinėti, nors oras nusimatė prastokas. Jie jau yra buvę per Žolines, patiko veiksmas, išbandė šokių. „O margutį savo reikia turėti?“ – teiravosi moteris, taikydamasi į dar vienas varžytuves. „Gi nestoviniuosime. Pabandome“, – iniciatyvos ėmėsi jonaviškė.
Pataikyti į pintinę
„Mesk kaip „Žalgiris“, – mokė mama sūnų, atsistojusį prie metimo linijos Miestelio aikštėje. Rankose – kelios bulvės, kurias reikėjo pataikyti į kurią nors iš skirtingame aukštyje kabėjusių nedidelių pintinių. „Stojame į eilę“, – prisijungė daugiau žmonių, pamatė, kaip azartiškai vieni kitus palaiko šeimyna.
Prie malūno vyko „kosminių“ kiaušinių riedėtuvės. „Oi, palaukite, palaukite!“ – tramdė nekantrius varžytuvininkus, nelaukusius starto signalo pramogos vedėjas. „Kam šalta?“ – klausė parbėgusių dalyvių jo kolega. „Niekam!“ – prasisegė striukes šeimyna, nors kas penkias minutes saulę vis keitė nedraugiškas lietus ir vėjas.
„Jei kas norite revanšo, stokite antram ratui“, – rikiavo dalyvius muziejaus atstovai. Per pertraukėlę vėjas pats ėmė gainioti pintus didžiulius kiaušinius, kuriuos ir reikia ridenti žeme.
Žąsys ir šokiai
Ne viena jauna šeima pirma ieškojo Obelinės sodybos. Ir dėl rungčių, ir dėl to, kad joje buvo įkurdinta gyvojo paveldo ekspozicija su ūkio gyvūnais: kelių veislių žąsys, vištos. Prie savo augintinių stovėjęs ūkio „Gyvas kalnas“ šeimininkas pasakojo, kad vištų laiko kelis šimtus, dekoratyvines.
Dėmesį traukė įspūdingo stoto pilkos žąsys. Porelei, kuriuos jauniklius parsivežė iš veisėjo Latvijoje, dabar jau daugiau kaip penkeri metai. Tačiau ūkyje tebegyvena žąsinas Pilkius, kuriam jau 22-eji. Ir jis vis dar jėgų žydėjime. Svečių nuostabą sukėlė pastaba, kad kai kurios jo žąsys mėgsta nakvoti medžiuose.
Šalia koncertavęs folkloro ansamblis į sodybą užsukusius lankytojus kvietė į savo ratelį: „Ateikite, ateikite! Pajudėsite, bus šilčiau!“ ir traukė tai linksmesnes, tai liūdnesnes dainas: „Tik aš viena mergužėlė nesurandu mylimo...“
Aitvarų oras
Buvo ir ramesnių, bet ne ką mažiau įdomių veiklų – atvertos karpinių ir atviručių, aitvarų, paukštelių iš šieno, kiaušinių marginimo vašku ir natūraliais dažais dirbtuvėlės. Pastarosiose pasitelkti gamtos dažai – svogūnų lukštai, žolelės ir kt.
Kol vieni margino kiaušinius, kiti pasigamintais aitvarais ir malūnėliais gaudė pavasario vėjus, kurių vakar Rumšiškėse netrūko. „Ooooo!“ – emocingai su susižavėjimu vaikai, leidę aitvarus, pasitiko galingą vėjo gūsį.
„Gerai, kur ta Velykų bobutė?“, – kantrybės netekęs mamos tyliai teiravosi pyplys. Programoje žadėta, kad ši muziejaus viešnia lauks vaikučių su pilnu krepšiu dovanėlių.
„Dar mums labai aktualu ir būgnai“, – šyptelėjo mažylio mama, turėdama omenyje ceremoniją, kai bažnytiniais būgnais susirinkusieji bus kviečiami į šv. Velykų mišias muziejaus Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje.
Velykų stalo margumynai
Praalkusius kojos turėjo nešti į tradicinių Velykų stalo patiekalų pristatymą. Kiekvieno regiono – savos įdomybės ir skanumynai. Gaila, kad jų neaptikome, bet neabejojame, kad buvo svečių, susiviliojusių galimybe pasirungti kiaušinių valgymo varžytuvėse, nors tikėtina, kad dievagojosi, jog šventės buvo sočios ir pirmadienis turėjęs būti iškrovos diena. Nei dalyvio, nei žiūrovo kailyje čia pabūti neteko, bet nesunku įsivaizduoti – reginys turėjo būti azartiškas.
Gyvybės vanduo
Šiųmetė naujiena – Mažosios Lietuvos etnografinio regiono papročiai. „Velykos pas lietuvninkus – jau saulelė vėl atkopdama budina svietą, o mes pirmąsyk Velykoms į lietuvninkų kiemą kviečiame: velykauti ir gyvybės vandeniu veidelį plauti, lalauti ir auksinėlį į delmoną krauti, suptis, žaisti, burti, piešti ir ragauti, gal net, pasistengus, Velykų zuikio išslapstytų radybų gauti“, – kvietė užsukti organizatoriai.
Velykinis paštas – kaip nepasinaudoti tokia proga? „Sau siųsiu ir kaimynei“, – sakė kaunietė ponia Janina, svarstydama, ką parašyti.
„Bet daug gi ir nereikia?“ – lyg savęs, lyg mūsų klustelėjo moteris. Perskaičiusios šūkį „Ranka parašytas žodis visada šiltesnis!“ dvi kitos moterys susimąstė: „Net nepamenu, kada esu gavusi ar pati rašiusi laišką“. Abi pritarė, kad tai labai gera idėja. Beje, laiškui rašyti paruošta plunksna ir tušo.
„Pašto agentūros“, kaip skelbia iškaba, „darbuotoja“ pasakojo, kad antrame šio pastato aukšte įkurtas viešbutis. Jis veikia šiltuoju metų laiku, nuo gegužės. Nakvynė muziejuje – kodėl gi ne? Bet kol kas reikia namo – suvalgyti likusių margučių.
Naujausi komentarai